Lapkričio 13 d. 17 val. Panevėžio fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11) bus atidaryta Arturo Valiaugos paroda „Perkurtos Velso istorijos“.

Paroda veiks iki gruodžio 14 d.

Kiekviena istorija turi pabaigą. Tačiau vienos istorijos pabaiga reiškia kitos pradžią, kurioje pasakotojo nuožiūra ar pagal pasakojimo taisyklių reglamentą nelieka „nereikšmingų“ detalių ir yra ignoruojamos istoriją menkinančios aplinkybės. Yra toks britiškas posakis: „ignoravimas – dorybė“. Tačiau labiausiai intriguojančiomis tampa buitinės smulkmenos, leidžiančios klausytojui pasijusti tos istorijos subjektyvaus ir asmeninio patyrimo dalimi.

Rūmai išauga juos pastačiusius žmones. Juose sukaupti „turtai“ tampa nebyliais socialinės tapatybės ir tautos istorijos liudininkais.

Šio amžiaus globalėjančioje Europoje politinę ir ekonominę galią ženklinę rūmai netenka pirminės funkcijos, atskiriančios sava nuo svetimo, privatų nuo viešo.

Titulai ir turtas, įgytas pradedant vergvaldyste ir sėkminga prekyba bei pramonės plėtra kolonijose, kilmingiesiems leido valdyti didžiulį nekilnojamą turtą ir sukaupti jame daug kultūros ir meno vertybių. Ilgais šimtmečiais tai buvo uždari elito kultūros centrai.

Šiandien konstitucinėje monarchijoje rūmai virsta finansine našta jų paveldėtojams. Dvarai ir pilys, kaip tautos ir šiandienos pilietinės visuomenės tapatumo dalis paversti vieša erdve, tampa nacionalinio pasitikėjimo vieta, kur tolima ir privati istorija gali būti sava nacionalinio pasididžiavimo ir išskirtinumo, tautos šlovingos praeities bei asmeninio orumo išraiška.

Projektas apima ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą ar konfliktą, bet kalba ir apie istorinį, kultūrinį Velso ir velsiečių tapatumą, istorijos rašymą, perkūrimą ir perskaitymą. Rūmai ir šiandien reikalauja jiems tarnaujančių piliečių kasdienio triūso ir ištikimybės. Ši tema aktuali ne tik Velsui, bet ir visai Europai, jos dvarų ir pilių paveldui. Gaila, kad dėl istorinių priežasčių Lietuva itin daug tokių svarbių objektų yra praradusi, tad ši tema iš mūsų perspektyvos yra gana skaudi. Ten istoriją gali pačiupinėti tiesiogine to žodžio prasme, o Lietuvoje – didesne dalimi tik perskaityti.

Projektas įgyvendintas „Ffotogallery“ kvietimu, bendradarbiaujant su „National Trust Wales“, rezidencijos Velse laikotarpiu 2014 m., eksponavimui parengtas  2016 metais.

Arturas Valiauga (g. 1967, Vilniuje) 1990 m. Vilniaus technologijos technikume įgijo fotografo specialybę. 2008 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, 2010 m. įgijo fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. 1990–1993 m. dirbo fotografu Vilniaus Gedimino technikos universitete. Nuo 1993 iki 1996 metų – nepriklausomas menininkas, dirbo reklamos ir leidybos srityse. 1996–2003 m. Vilniaus fotostudijos „Marijos Nostalgija“ fotografas. Nuo 2003 iki 2020 m. – fotografijos įmonės UAB „Fotoprojektai“ direktorius ir kūrybos vadovas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1992 metų. Nuo 2010 m. dėsto Vilniaus kolegijoje. Nuo 2023 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2025 m. Lietuvos kultūros tarybos narys.

Nuo 1990 m. dalyvauja fotografijos meno parodose ir projektuose, iš jų: tarptautinis tiriamosios fotografijos projektas 4-toji „Ars Baltica“ fotografijos meno trienalė (2008), „EU-Japan Fest“ projektas „Japonija Europos akimis“ Nr. 11 (2009). Surengė 25 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo daugiau nei 50 grupinių parodų. Išleistos 4 monografijos: „Jėzusmarija, mama ir visa kita“ (2006), „Tylusis identitetas“ (2008), „Tarp krantų“ (2009), „Apie Ilgesio žemę“ (2013), „Kalbėjomės apie gyvenimą“ (2025).