Aleksandro Ostašenkovo parodoje atmintis atidaro duris į praėjusį laiką
Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ erdvėse (Aušros al. 15) veikia fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo (g. 1951 m. Šiauliuose) paroda „Atminties vieškeliai. 1970–2016“. Parodoje – 24 garsių Šiaulių ir Lietuvos kultūros, politikos, aktyvios visuomeninės veiklos atstovų portretai. Tai tik maža dalis fotografijų, kurios sudėtos į fotomenininko 2020 m. išleistą to paties pavadinimo fotografijų albumą. Paroda veiks iki rugpjūčio 17 d.
Kūrybinės sielos žmogus iš savo atminties gelmių ištraukia sutiktus veidus, taip atverdamas savo prisiminimų, primirštų istorijų, jausmų knygą, nukeliančią žiūrovą į praeitį. Pats parodos autorius dalinosi, kad fotografuodamas pasirinko savo žmogaus stebėjimo ir pateikimo būdą – atvirą žvilgsnį į objektyvą. Ne visi jie atsivėrė, bet visi buvo nuoširdūs, pagarbūs savo ir būsimam laikui. Fotografuojant, svarbiausia buvo ne išankstinis santykis, o kontaktas su žmogaus vidumi. Gal todėl, žvelgdami į objektyvą, jie peržengdavo profesijų ir pareigų ribas, ir dabar fotografijose – tiesiog unikalios ir nepakartojamos asmenybės.
Albume „Atminties vieškeliai“ A. Ostašenkovas rašo: „Kiekvienas į savo brandą ateiname asmeniniu keliu. Dažniausiai patyrę skaudžius praradimus, apmąstę pragyventus metus. Skausmingais, jautriais žingsniais keliaujame į atmintį – lyg vieškeliu į vienkiemį – kur jau susirinkę ir laukia mūsų, iškeliavę Anapilin artimieji. Atsivėrusi nebuvimo erdvė žeidžia mus prisiminimais. Vis dažniau atsigręžiame, vertiname, grįžtame į atminties išsaugotas vietas, glaudžiamės prie brangių mums žmonių ir tylos. Kartais liūdesys peržengia sąmonės slenkstį, apsigyvena sieloje, tampa artimiausiu draugu. Staiga supranti – kaip skaudžiai tirpsta laikas, kiek svarbių žodžių nepasakyta artimiems žmonėms“.