Lietuvos Respublikos Seimo skaitykloje nuo birželio 9 d. veiks fotomenininko Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Tremties vaikai – vilties vaikai“, skirta Gedulo ir vilties dienai, taip pat Didžiųjų tremčių 85-mečiui.

Tai jautri fotografinė istorija apie tremtį, vaikystės prisiminimus ir nepalaužiamą žmogaus stiprybę. Parodoje atskleidžiami tremtį išgyvenusių vaikų likimai, jų išsaugota viltis, tikėjimas ir meilė gyvenimui net sunkiausiomis aplinkybėmis. Parodą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba, ekspozicijos kuratorė – LPKTS kultūros vadybininkė Dalia Poškienė.

Oficialus parodos pristatymas numatytas birželio 12 d., penktadienį, 10 val., atidaryme dalyvaus Seimo pirmininkas Juozas Olekas. Paroda bus eksponuojama iki birželio 30 d.

Alberto Švenčionio tremtinių portretai: „Tremties vaikai – vilties vaikai“

Per pastaruosius trejus metus žinomas fotografas Albertas Švenčionis sukūrė daugiau nei trisdešimties vaizdų seriją, kurią pavadino „Tremties vaikai – vilties vaikai“. Čia įamžinti žmonės, vaikystėje, jaunystėje patyrę sovietų tremtį atšiauriuose tolimuose kraštuose. Dažnai vadinami „tremties vaikais“, jie gražiausiu gyvenimo metu išgyveno vieną tamsiausių Lietuvos istorijos tarpsnių – 1940–1953 m. vykusias masines okupacijos laikotarpio deportacijas į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, dažniausiai Sibirą. Dalis jų, po sunkių išbandymų, grįžo į Lietuvą ir čia kūrė savo gyvenimą.

Fotografijose matome šviesius, taurios išraiškos, garbaus amžiaus žmonių veidus. Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kad tai – didžiules kančias patyrę asmenys. Jų istorijas liudija šalia pateikti trumpi, lakoniški tekstai. Tai – jų pačių žodžiais išreikštos mintys, emocijos, prisiminimai, net eilės, kuriuos užrašė nuotraukų autorius. Kai kur jie - spausdinti, kitur – rašyti ranka, atsiliepiant į fotografo klausimą apie troškimus, svajones anuomet ir šiandien. Žodžiuose skleidžiasi kančių pagimdyta stiprybė, tikėjimas ir viltis. Vieni tekstai - paprasti, netgi naivūs, tačiau juose telpa neapsakomai daug prasmės. Štai Jonas užrašė vieną iš vaikytės svajonių: „Jeigu būsiu kada nors turtingas ir galėsiu nusipirkti baltos duonos, užsitepsiu storai storai sviesto, užsidėsiu lašinių ir valgysiu su pienu.“ Tai - svajonė, gimusi iš alkio ir nepritekliaus, šiandien skamba ne tik kaip vaiko troškimas, bet ir kaip skaudus priminimas, kiek daug žmogui gali reikšti paprasčiausi dalykai – duonos riekė, sotumas, ramybė ir galimybė gyventi oriai.

Pats A. Švenčionis pripažįsta, kad be šių tekstų jo darbai neturėtų tokio poveikio žiūrovui. Idėja suburti šiuos žmones, užfiksuoti jų portretus kartu su jų mintimis, tarsi liudijimais, yra ypač prasminga šiandien, kai pasaulyje ir visai čia pat Lietuvos vėl atsikartoja XX a. vidurio grėsmės.

Portretai nevienodi: vieni labiau meniški, romantiški, kiti – elementariai užfiksuoti buitiškoje aplinkoje. Toks margumas suteikia autentiškumo – ne tik atskleidžia žmogų, bet ir praveria dalį jo pasaulio už kadro. Šiai iniciatyvai A. Švenčionį paskatino dalyvavimas tremtinių ir politinių kalinių bendruomenės susibūrimuose – kasmetiniame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ bei tradiciniuose lapteviečių susitikimuose Rumšiškėse. Stebėdamas nykstančią žmonių kartą, jis suvokė būtinybę įamžinti likusius gyvuosius liudininkus.

Tarp atvaizduotųjų – ir visuomenėje žinomos asmenybės. Viena jų - energija garsėjanti Irena Saulutė Špakauskienė, savo šviesa liudijanti, kad net tremties kančios gali virsti gyvenimo prasmės šaltiniu. Jos gyvenimo ir tremties istorija įkvėpė rašytoją Rūtą Šepetys sukurti bestseleriu tapusį romaną „Tarp pilkų debesų“, kurio siužetas vėliau pavirto daug dėmesio sulaukusiu kino filmu. Be to, I. S. Špakauskienė, būdama daugiau nei 90 metų amžiaus dirba muziejininke Rumšiškėse, veda ekskursijas, tuo pačiu pasakodama tikrą savo gyvenimo istoriją.

Darbų serijoje įamžinti ir jau anapilin išėję žmonės – pavyzdžiui, poetė Dalia Teišerskytė, pavaizduota užsimerkusi, nostalgiškai priglaudusi galvą prie žydinčio krūmo. Kadaise ji ištremta į Irkutsko sritį, savo mintis čia perteikusi eilėmis. Kai kur užfiksuotos net kelios giminės kartos. Šios fotografijos – šviesios, šiltos, kartu ir dokumentinės: jos primena apie išeinančią kartą bei palieka klausimą, kas bus toliau ir kas bus svarbu ateities lietuviams.

Lietuvos istorijoje tremties ir laisvės motyvai yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir A. Švenčioniui itin svarbūs bei artimi. Jis daug laiko skyrė Lietuvos piliakalnių įamžinimui, jo darbai publikuoti enciklopedijoje, daugybę kartų eksponuoti parodose. 2023 m. jis pristatė dviejų dalių kūrybinį ciklą „Vilties kelias“, kur persipina tremties, kryžiaus kelio, o kartu ir vilties temos. Kūrėjas dažniausiai neapsiriboja tik vaizdais, jam svarbu juos papildyti tekstais, istoriniais dokumentais (neginčijamais tiesos įrodymais), net augalų fragmentais. Jo kūriniai primena apie konkrečius Lietuvos istorinius laikotarpius - nuo kunigaikščių ir karalių laikų iki trėmimų kančių, laisvės kovų. Galima sakyti, kad A. Švenčionis savo kūrybinę veiklą paskyrė Lietuvos, kaip orios ir laisvos šalies reprezentavimui, tiesos skleidimui.

Ši serija pratęsia šią misiją: ji yra ne tik dokumentas, bet ir kūrybinis liudijimas tiek pasauliui, tiek mums patiems apie išbandymų užgrūdintą žmonių stiprybę bei mūsų laisvės kainą.

Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė