Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2017 (2)
Vilnius 2017
Leidėjas Všį Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Sudarytojas Alvydas Lukys
Kalbos redaktoriai Loreta Rogienė (lietuvių k.), Howard Jarvis (anglų k.)
Vertėjas Kipras Šumskas
Dalininkas Gytis Skudžinskas
Spausdino UAB Kopa
ISSN 1648-567X
Šis leidinys sudarytas sekant pirmajame šių metų numeryje paskelbta „fotografijos išplėstame lauke“ idėja. Kokių galimybių gali pasiūlyti šis apibrėžimas sudarytojui? Visų pirma, kad į fotografiją reikia pažvelgti atsitraukus nuo konvencinės, vyraujančios problematikos. Tokia yra daugelį kartų aptarinėta „lietuviškos fotografijos mokyklos“ problema. Ramia širdimi kol kas galiu nuo jos nutolti, juolab kad istoriškai Lietuvos fotografijos metraščiuose jai buvo skiriamas didžiausias dėmesys.
Taigi, kas lieka? Kokias dar „mokyklas“ galima aptikti Lietuvos fotografijoje? Pirma mintis, atėjusi į galvą dėl istorinės perspektyvos – susijusi su tokiais vardais kaip Povilas Karpavičius ar Jonas Kalvelis, Vitalijus Butyrinas ar Stasys Žvirgždas. Čia turiu galvoje kitus kūrybos principus nei reportažas. Nejučiom iškyla seno disputo apie dailės ir fotografijos meniškumą atgarsiai. Ryšys su daile ryškus ir šiandien. Paveikslo kaip dailės kūrinio nuosavybė yra išplaukusi, tačiau „paveikslo“ kaip vizualiai paveikaus objekto pasąmoninis poreikis akivaizdus, nors terminas „nupaveiksluoti“ išgirstamas vis rečiau. Vis dėlto šio termino etimologijoje matau vos ne archetipinį poreikį fotografuoti. Ir tai ne vien tik Lietuvos mastu. Masinio fotoįrangos paplitimo laikais, manding, šis poreikis yra visiškai globalus.
Situacija akivaizdi – fotografuoja „visi“, bet ką gi veikia meno praktikai? Galima įtarti, kad profesionalią fotografiją turėtų ištikti krizė. Vaizdavimo demokratėjimas sukėlė krizę dailėje po 1839 metų, paskelbus apie fotografijos išradimą. Galų gale ši krizė, drįstu teigti, nuvedė vaizduojamąjį meną, ir ne tik jį, iki modernizmo. Turiniai, ir ypač forma, XX amžiuje keitė vienas kitą nuolat. Tačiau paveikslas kaip realybę reprezentuojantis objektas išliko iki mūsų laikų. Tiesa, tai, ką vadiname realybe, gerokai pakito. Pakito ir tai, ką galėtume vadinti paveikslu. Vizualiojoje kultūroje fotografija užėmė bent jau tą realybės dalį, kuri yra matoma. Reikia pastebėti, kad meno scenoje, atsiradus konceptualizmui, fotografijai teko ypatingas vaidmuo – dažniausiai kaip perfomansų, įvykių dokumentacijos priemonei. Tačiau pastebimas ir kitas bruožas, kurį sąlyginai galima įvardyti „naujuoju paveiksliškumu“ ar „paveiksliškumo ilgesiu“, arba, Davido Bate’o žodžiais tariant, „the pictorial paradigm“. Įvado formatas neleidžia apie tai plėstis, tačiau matau nemenkų galimybių šios problemos studijoms.
Taigi, ką vis dėlto veikia meno praktikai šiandien? Grįžtant prie Lietuvos visuomenės ir medijų reikalų ir kalbant apie meno profesionalus rengiančią įstaigą – Vilniaus dailės akademiją, tenka išduoti viešą paslaptį: Fotografijos ir medijos meno katedrai šiemet sukanka 20 metų. Dailės apsuptyje paauglystės periodą bebaigiančioje „mokykloje“, matyt, jau galima įžvelgti savitų bruožų. Sudarytojo uždavinys lyg ir aiškėja – anksčiau aptartą visuomeninį „paveikslo“ poreikį ir šiuolaikinio meno praktikoje egzistuojančią „paveiksliškumo“ problemą paversti pagrindiniu šio rinkinio diskursu. Be abejo, Lietuvos meno scenoje galima surasti daugybę diskursų, tad nepretenduoju šio paskelbti vyraujančiu.
Kokie argumentai galėtų sukurti aptariamąjį lauką? Pirmasis sandaros elementas – fotografijos ir dailės (šiuo atveju – daugiausia tapybos) prieštaravimas dėl priemonių „paveikslui“realizuoti. Fotografija naudoja aparatą, tapyba – rankų darbą. Abiejų turiniai atsiskleidžia per mums įprastą matymą. Tačiau tapyba remiasi vaizdo konstravimu ir dėl to turi geresnes galimybes naratyvui organizuoti. Ar tik ne dėl šios priežasties yra atsiradusi vadinamoji režisuota, dar kitaip vadinama „pastatyminė“, fotografija? Realistinis kopijavimo tikslumas čia nėra svarbus dėl pastangų matymą laikyti prioritetiniu. Šioje situacijoje nesudėtinga pastebėti implikacijas, susijusias tiek su fotografija, tiek su tapyba. Visų pirma tai judantis vaizdas, besiremiantis fotografijos multiplikavimu (sąlygiškai galime vadinti kinu ar sinematiniu vaizdu). Nepaisant aiškios pastarojo kontradikcijos tapybai, kino montažas turi nemažą naratyvumo potencialą. Antroji pastebima implikacija tapybai – pigmentinis fotografijos atspaudas. Tai ypač pasakytina apie skaitmenines technologijas, pastaruoju metu dažnai įvardijamas postfotografija (tarp jų ir virtualiai egzistuojanti fotografija).
Štai šitaip apibrėžtame lauke galima matyti, kaip naudojant įvairias priemones skleidžiasi turiniai, užpildantys fotografinio vaizdo kultūrą tarpusavio santykiais bei poveikiais.
Kaip jau minėta, didžiają šio leidinio autorių dalį sudaro Vilniaus dailės akademijos absolventai, tačiau reiškiniai už institucijos ribų taip pat nepalikti be dėmesio. Žinoma, ribota apimtis neleidžia apžvelgti visapusiškai ir detaliai. Almanachas sudarytas savanoriško dalyvavimo principu, autoriai pakviesti apibūdinti savo kūrybines strategijas ir pateikti duomenis, kurių, jų manymu, pakanka. O sudarytojui lieka teisė sudėlioti tam tikra tvarka, kuria gali rutuliotis vizualinis naratyvas, bet išlaikant autorių darbus vienoje vietoje.
Atskirai norisi pažymėti Akvilės Anglickaitės indėlį. Čia puplikuojama ištrauka iš jos disertacijos. Tai pirmoji apginta meno daktaro disertacija fotografijos tema Lietuvoje. Pateiktas fragmentas, mano manymu, taip pat nurodo į tam tikras fotografinės kultūros funkcionavimo ypatybes.
Alvydas Lukys