Sava mistika. Remigijaus Treigio paroda „Tribūna“
2024 04 19 / Paulina Blažytė („7 meno dienos“)
Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose?
Tai tėra klaidos. Nicolo Reinharto paroda Prospekto galerijoje
2024 01 12 / Aurelija Maknytė („7 meno dienos“)
Kuo tampa klaida, jeigu ji nuolat kartojama? Ar visas klaidas galime vadinti nesėkmėmis? Pasak kai kurių teorijų, net gyvosios gamtos evoliucijos varikliuką suka genetikos klaidos. Geriausios klaidos prisideda prie tobulėjimo proceso. Vadinasi, klaidos gali būti naudingos. Iš klaidų, kaip sakoma, mokomės. Kaip sakoma, geriausia mokytis iš svetimų klaidų. Bet savos klaidos brangesnės. Įvairiomis to žodžio prasmėmis.
Dvylika kvadratų. Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“
2023 11 21 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Urbono fotografijų iš Rytų Prūsijos paroda vasarą veikė Priekulės geležinkelio stotyje. Dabar visų jo ciklų fragmentus Vilniuje pristato kuratoriai Danguolė Ruškienė ir Remigijus Treigys. Nedidelėse parudintose fotografijose – kasdieniški daiktai, per kambarį per greitai prašlepsintys namiškiai, keletas vaizdų iš Rytprūsių, „Requiem seniems džinsams“, „Gliukų“ teatras. Ant sienų sukabintos mozaikos detales reikia prisiartinti, žiūrėti prikišus nosį, kad pastebėtum smulkiausius, dažnai tamsoje ar šviesos pliūpsnyje pranykstančius daiktelius.
Raimundas Urbonas: „Savo fotografijoje aš poeziją matau“
2023 10 11 / Danguolė Ruškienė
Šis menininkas nebėgo nei nuo laiko, nei nuo vietų, nei nuo žmonių. Veikiausiai priešingai, jis noriai sugrįždavo prie tų pačių veidų, pokalbių, į tas pačias vietoves. Taip lyg dar kartą pasitikrindamas jau užfiksuotų vizualinių pranešimų tvarumą. Kita vertus, jo nesibaigiantis erdvės ir materijos dialogas niekada neperaugdavo į triukšmingą ginčą. Autoriaus fotografijoje – vien tylus šnabždėjimas, dalijimasis, ramus išsipasakojimas ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kas galėtų vykti ateityje.
Vilniaus metraštininkas Mečislovas Sakalauskas: „Buvau įsimylėjęs Vilnių“
2023 06 18 / Gediminas Kajėnas (15min.lt)
„Dabar gyventi gera, kad tik sveikatos būtų. O jaunystėje reikėjo ne tik galvoti, iš kur duonos gauti, bet dar ir žiūrėti, kad kailis liktų sveikas ir Sibire neatsidurtum. Visko per šiuos devynis su viršum dešimtmečių teko patirti, bet dabar galiu pasakyti, kad gyvenimas buvo įdomus, o man tikrai sekėsi“, – sako 95-uosius metus einantis fotografas Mečislovas Sakalauskas.
Roko maršai fotografijoje: roko subkultūra ir simbolinė politinių permainų reprezentacija
2023 06 14 / Tomas Pabedinskas („Logos“, 2023 m. sausis–kovas)
Sąjūdžio laikotarpis (1988–1990) atminties institucijų ir kolektyvinėje Lietuvos visuomenės atmintyje įtvirtintas svarbių politinių įvykių fotografijomis. Tačiau šiems istoriniams įvykiams skirtuose albumuose spausdinama tik nedaug svarbios Sąjūdžio dalies – Roko maršų – nuotraukų, nors jos simboliškai ne mažiau reikšmingos nei politinius įvykius įamžinusios fotografijos.
Susitikime laiške! Dalios Mikonytės personalinė paroda „Migle“
2023 04 28 / Marija Martinaitytė („7 meno dienos“)
Fotografija kaip draugystės išraiška ar liudijimas. Tai tikriausiai pirma mintis, man kilusi įžengus į Dalios Mikonytės parodą „Migle“, vykstančią Vilniaus fotografijos galerijoje. Tačiau greitai ši pirminė idėja šiek tiek transformuojasi ir pradedu matyti Mikonytės fotografijas kaip savitą ir labai intymų komunikacijos būdą. Labai svarbus šioje parodoje susirašinėjimo aspektas.
Fotografijos pakeleiviai ir pirmtakai. Kęstučio Stoškaus paroda „Vilniaus portretas“ Rotušėje
2023 03 17 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
„Mūsų laikmetis su agresyvia energija paskubomis ir nenumaldomai deda savąjį retušą miesto portrete. Vieną rytą pamėgtame skersgatvyje randi asfaltą vietoj senojo akmeninio grindinio. Sparčiai, lyg pelėsiai, dauginasi margos plastikinės reklamos, akį rėžia vitrinos-akvariumai. Pakaitalų industrijos epocha – sintetinės materijos ir sintetinių jausmų epocha – negailestingai, be skrupulų skverbiasi į senąjį miestą“.
Spalvų metempsichozė
2022 09 29 / Ričardas Šileika
Jessica Backhaus šioje ekspozicijoje impresyviai „aprašo“ savo peizažus, savo natiurmortus. Neįsipareigodama jokiam žanrui ar stiliui. Ji pamaišo rankose savo spalvotyrinio žaidimo kortas ir – iškrenta, kas iškrenta. Nes nei ką laimėti, nei ką pralošti nėra nė mažiausio reikalo. Kaip kad atvertę akmenį – ėėė! – randame sliekų, taip po Jessica Backhaus spalvotais lakšteliais aptinkame kitas / kitaip „susikūrusias“ spalvas. Apžiūrinėdami šiąsias iškarpas, mintyse jas maišydami / mainydami, spalvoms ir atspalviams imlūs žiūrovai – man regis – į(si)klijuoja jas į spalvų herbariumų skirtingus puslapius. Iškarpos virsta įklijomis.
Perpasakotos istorijos jau visada yra nebebūtos
2022 09 01 / Ričardas Šileika
Kas yra restartas? Ar jis vyksta savaime? Ar būtina naudoti pastangas? Kiekvieną rytą kai pakylame iš savo lovų, iš patalų – tai yra restartas? Restartas yra kelionė? Restartas yra nelaimė, liga? Restartas yra to paties skonio kitas skonis? Įbridimas į tą pačią upę antrą ir trečią kartą? Tos pačios situacijos „per(si)organizavimas“ kitaip? To paties vaizdo pateikimas / išvydimas kitu rakursu? Dar šimto, dar tūkstančio eilėraščių apie meilę, apie mirtį parašymas vis kitaip ir kitaip?
