Vytauto Balčyčio fotografija
2003.11.27 - 2003.12.27
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)

Vytautas Balčytis yra puikiai žinomas viduriniosios kartos fotografas, meno scenoje pasirodęs praeito amžiaus 8-ame dešimtmetyje.

Fotografijos kritikų Vytautas Balčytis buvo priskirtas „banaliojo objekto“ fotografijoje tendencijai. Parodose dalyvauti jis pradėjo kartu su tokiais fotografais kaip Remigijus Pačėsa, Gintautas Trimakas ar Alfonsas Budvytis.


Žinomiausias Vytauto Balčyčio darbas – “Mažų miestelių” serija. Vytautas vis dar važinėja po Lietuvą, pamažu pildydamas seriją naujais vaizdais apie vietas, jau prieš daugelį metų įstrigusias kažkur tarp miesto ir kaimo.

Tačiau tai tik viena Vytauto Balčyčio fotografijos dalis. Vartant šimtus Vytauto nuotraukų, jos iškart grupuojasi į kelias kolekcijas. Jose – skirtingos istorijos, nors ir pasakojamos ta pačia vaizdine kalba.

Vytauto nuotraukose viskas stovi tvirtai – čia retai kada pajusi vėjo dvelksmą, judesį, o saulės atšvaitai atrodo tiesiog prilipę prie paviršių. Klasicistinę estetiką menančios kompozicijos tarsi perša mintį, jog fotografijų objektai yra amžini ir nekintantys. Dažną jų gaubianti migla greičiau primena formaliną, kuriame šimtmečiams įmerkti tikrovės fragmentai. Ši migla, aplinka, kurioje būva Balčyčio fotografijų „kasdienybė” ir suteikia įprastoms situacijoms amžinybės skonį.
 
Tačiau šiandien mums sunku įpiršti tikėjimą amžinybe ir Vytauto pastangos iš tikro atveria prarają tarp jo siūlomų amžinybės scenarijų ir ten pat regimų aktorių, kurie tą scenarijų perkelia į sceną. Tiek banalios, tiek kasdieniškos jo nuotraukų detalės mums atrodo artimesnės ir suprantamesnės, nei jas gaubianti viršlaikė migla.

Vytautas Balčytis – vienas iš atidžiausių urbanistinio peizažo stebėtojų Lietuvos mene.

Miesto istorija Vytauto fotografijoje prasideda 8-ojo dešimtmečio Vilniaus nuotraukomis ir per „Mažų miestelių“ seriją keliauja link šiandienos fotografijų, kuriose fiksuojami jau sunkiai atpažįstamos urbanistinės liekanos.

Šioje parodoje pasirodo netikėtas Vytauto Balčyčio veidas – ne simetriškas, aštriai tikslus ir grafiškas, o paplaukęs, pilkšvas, beveik mistinis.

Čia jau nebesvarbi konkreti vieta, kurioje fotografas spaudė aparato mygtuką. Prieš mūsų akis – apleisti žmonijos griuvėsiai.

Nuotraukos liejasi į pasakojimą, kai kuriose vietose priartėjantį prie gero režisieriaus sukurto siaubo filmo. Rūkas, užkalti langai ir į nebūtį vedantys laiptai. Žmogaus – tik atšalę pėdsakai.

Mūsų pusėje – civilizacija. Už nuotrauką dengiančio stiklo – Nomenslendas.

Jonas Valatkevičius