Eglė Mėlinauskienė. Diagnozė
2005.01.07 - 2005.01.23
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)



Prospekto
galerijoje  2005 m. sausio 7 d. 16 val. atidaroma personalinė Eglės Mėlinauskienės fotografijų paroda "Diagnozė". Spaudos konferencija - tą pačią dieną 15 val. Paroda bus pristatoma kartu su pirmuoju autorės kūrinių katalogu bei naujausiu 2004 metų metraščiu "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien'04". Eglės Mėlinauskienės katalogo leidybą ir parodą parėmė Brystol-Myers Squibb, Schneidersoehne Baltija ir UAB Sapnų sala.


Kaip teigia fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis katalogo įžangoje, "Fotografė Eglė Mėlinauskienė turi tai, ko trūksta dažnam jaunam debiutantui: gyvenimo patirtį - gimė 1964 m. Kaune, baigė KPI Lengvosios pramonės fakultetą, o 2001 m. apgynė nekilnojamojo turto vadybos magistro laipsnį  Vilniaus Gedimino technikos universitete - ir iškentėtą temą. Vėlyvas debiutas fotografijoje buvo nulemtas gyvenimo aplinkybių - darbas, vaikai, šeima, persikvalifikavimas į naują profesiją.

Kuo išsiskiria Eglė Mėlinauskienė tvirtas tradicijas turinčios fotografijos fone? Juk gydytojus ir ligonines fotografavo A. Sutkus, R. Požerskis, savaip, nes veterinarijos klinikose  - A. Macijauskas, o P. Katauską jau galima laikyti medicinos temų klasiku, gaila, kad iki šiol nesugebėjusiu savo gausių darbų sudėti į visiems prieinamą knygą.

Eglę Mėlinauskienę į šią temą  įsuko gyvenimas, ji nėra jokia reportažininkė, nedaro jokio užsakymo, kas savaime nėra peiktina. Ji per fotografiją mėgina suvokti save ir išgelbėti kitus nuo baimės, kad taip gali būti, kai vieną dieną tau diagnozuoja vėžį. Mirtį, žinoma, diagnozuoja jau pats gyvenimas. Pasak S. Freudo, eros ir fanatos nuolat grumiasi mumyse, yra stipriausi gyvenimo impulsai. Bet viena žinoti ir nuolat juos jausti, kas kita - išgirsti lemtingą gydytojo išvadą. Iš karto supranti, kad kiekvienas miršta vienas. Bet ar vienišas?

Prisiminkime, kaip nori palikti nors kokį atminties ženklą kitiems A. Kurosavos filmo "Gyventi" ar K. Zanusio kino juostos "Gyvenimas - lytiniu būdu platinama mirtina liga" herojai. Kaip laukia (ir sulaukia) ženklo, kad yra kažkas ir už mirties ribų. Tokių egzistencinių būsenų ir nuojautų aptiksime ir Eglės Mėlinauskienės fotografijose. Ji smarkokai skiriasi nuo P. Katausko reportažinio atvirumo ir gerai sukalto kadro. Vėžio palatoje autorę domina ne tiek operacija ir gydytojo veiksmai, kiek ligonių būsenos ir kontaktai. Keista ta kūno būsena, kam teko ją patirti: veidas, rankos, kojos - sau, o štai vienoje kūno dalyje jau šalinama kas tapo tau svetimkūniu. Toks kūno fragmentavimas ir atskirų jo dalių keitimas, kuris gali užsibaigti kada nors biologinio žmogaus pakaitalu - kiborgu.

Tačiau kančia - ne mokslinė fantastika. Ją išgyvename dabar, dažnai nusukę veidą. Įspūdingas kadras: sėdi ir guli dvi nugaros, net lytį iš drabužių sunku nustatyti , bet jauti kančią ir švelnumą, ne tiek fiziškai kiek buitiškai. Matyt tik pabuvojus šioje palatoje ne vieną dieną ir savaitę, galima surasti ir pajusti tas trapias gyvenimo būsenas. Taip intymiai stebėti meilės švelnumą pro užuolaidą. Išmokti neišbaidyti veidų su fotokamera. Eglės Mėlinauskienės fotografija tarsi įrodo, kad visur yra gyvenimas ir visur yra išeitis. Joje nėra dirbtinio optimizmo ar, atvirkščiai, juodo dramatizmo. Yra nuolat kintančios situacijos ir pastoviai, kaip gyvenime, kur iš tamsos išnyrame į šviesą. Skaudžią šviesą!"

    

         

    

    

 

 

 

 

 

 
Kitos parodos