Gintautas Trimakas. Išėjimai
2017.11.07 - 2017.12.16
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)

admin2/download.php?id=5752&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

Gintauto Trimako kūryba iš Lietuvos fotografijos visumos išsiskiria meditatyvių būsenų atskleidimu, fenomenologine fotografijos suvokimo patirtimi, į kurią įeina menininko, kūrinio ir suvokėjo ryšiai bei suvokimo proceso tyrinėjimai.

Anot menotyrininkės Agnės Narušytės, šios serijos fotografijose matoma visada tas pats: į pajūrio kopą atremti mediniai laipteliai, žolė, pripėduotas smėlis, dangus, iš viršaus matomos smėlio, jūros ir dangaus juostos kitame kadre ir smėlis, žolė, miškas – tarpe. /../ Bet gražiausia, kad šis pasikartojimas tik atrodo vienodas. Iš principo visur tokie patys laiptai skirtingi: vieni su turėklais, kiti be, vieni naujutėlaičiai, kiti jau gerokai aplūžę, vienur jie griežtai atsiskiria nuo fono, atitrūkę nuo kopos taip, kad liktų oro tarpas, kitur apnešti smėliu ir jau jame pamažu nykstantys kaip Kuršių nerijoje buvę kaimai. Ir apačioje esančio paplūdimio vaizdas nevienodas. Vienur pripėduota daugiau, kitur – mažiau. Kai kur vaikšto žmonės, kitur stovi du dviračiai, prieš tai išraižę smėlį lenktais dryžiais. Du dviračiai – kaip suporuotos fotografijos, apskritai – Trimako mėgstamas skaičius. Ir jūra – vienur lygi, kitur banguota, bangos didesnės ar mažesnės, raiškiau apibrėžtos putų ar susiliejusios. Ir štai viename vaizde įvyksta stebuklas – trys lygiagrečios bangos sinchronizuojasi su kitoje fotografijoje esančių laiptų pakopomis. /../

admin2/download.php?id=5753&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

Kaip ir paties Trimako fotografavimo veiksmas, kurį jis pakartojo po maždaug keturiolikos metų, gaudamas tą patį ir ne tą patį rezultatą. Anuomet jūra buvo ramesnė, smėlis – lygesnis, nebuvo žmonių, o perskyra – griežtesnė, juodas tarpas tarp kadrų, ir tiek. Dabar, kaskart žvilgtelėdamas atgal, fotografas įterpė trukdį, taip užakcentuodamas judesį, fizinį kūno buvimą toje vietoje, tamsos triukšmą, aplink kurį atverti išėjimai suskamba kontrapunktu – tiesiog matai, kaip judantis žvilgsnis sustoja, kad sugertų erdvę ir šviesą. Kitaip tariant, dabartinis „Išėjimų“ variantas akcentuoja laiką ir kūno judėjimą. Į ankstesnįjį dar buvo galima žiūrėti kaip į suporuotus atskirus vaizdus, o dabar nelieka jokių abejonių – tai ne tiek vaizdai, kiek performanso dokumentacija.

Vienas iš devintame dešimtmetyje iškilusio menininko tikslų buvo įvertinti fotografiją kaip objektą. Prasidėję meniniai fotografijos eksperimentai priartino jį prie abstraktaus idėjinio lygmens bei platesnio fotografijos medijos fenomeno tyrinėjimo. Trimakas iki šiandien savo kūryboje eksperimentuoja su įvairiomis fotografinio vaizdo išgavimo technikomis. Pastaroji Trimako kūryba paskatino ir jaunesnius fotografus eksperimentuoti su pinhole kamera, kaip būdu sulėtinti žvilgsnį, meditatyviai susitapatinti su aplinka ar abstrahuoti jos vaizdus.

admin2/download.php?id=5754&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

Gintautas Trimakas gimė 1958 m. Vilniuje. 1980–1986 m. studijos Vilniaus inžineriniame statybos institute. Nuo 1986 m. dalyvauja parodose. Nuo 1989 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 2000 m. dalyvavo TTL (Trimakas, Treigys, Lukys) grupės veikloje. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje, gyvena Vilniuje. Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Paroda veiks iki gruodžio 16 d.


Skaičiavimas prie jūros

Agnė Narušytė

Tokiose vietose kaip Juodkrantė parodos žiūrimos kitaip. Į Miniatiūrų muziejų atvažiuojama su dviračiu, išsinuomotu kelionei į Nidą. Muziejus dar būna uždarytas. Dviratis pastatomas po gluosniu ir žiūrima į marias – pusvalandį: saulėje blykčioja vanduo, antys kedenasi plunksnas, praplaukia garlaivis, linguoja meldai, jie irgi blykčioja, atplaukia gulbė, dvi antys nuplaukia, viena lieka, praeina balandis, praplaukia žvejų valtis, atplaukia kita gulbė, kažkas paskambina, tada visa tai žiūrima kalbantis. Jau darosi karšta.
 
Pagaliau muziejus atidaromas. Įėjusi paprašau, kad atidarytų ir Gintauto Trimako parodą, kuri yra kitame namelyje. „O muziejaus nežiūrėsit?“ – kiek priekaištingai klausia kasininkė. „Nežiūrėsiu“, – susigėdusi atsakau ir numykiu, kad kitą kartą tai jau tikrai... Kai durys jau atidarytos, susirūpinu, kad neturiu kuo prirakinti dviračio. „Palikit, čia tikrai niekas nevogs“, – pasako salės prižiūrėtoja ir pati grįžta į pagrindinį muziejaus pastatą, mane palikusi vieną parodoje – neprižiūrimą.
 
Iškart pamatau, kad paroda puiki. Viduje vėsu. Didelio formato darbai sukabinti tokiu ritmu, kad ramiai viską apeitum, sustodama prie kiekvieno tarsi prie stacijos, ir kurį laiką pabūtum viena su vaizdu. Visų dvylikos „paveikslų“ forma visada ta pati – kartojasi kaip kitos pastato dalys: sijos, sienos, atramos, langai, tarp jų – laipteliai į dangų, paplūdimys apačioje, o tarpe – vaizdo į mišką fragmentas. Juodas rėmelis rodo, kad eksponuojama visa plokštelė, kurioje buvo užfiksuotas vaizdas. Jo dydis atitinka numanomą įrankį – senovinę dumplinę 4 x 5 colių formato kamerą, kurią reikėjo nešti nuo vieno išėjimo į jūrą prie kito išilgai Kuršių nerijos. Kamera apribojo žvilgsnį – trys vaizdai sujungti į panoramą, bet šiuo atveju ji suskaldyta į fragmentus, kurių kiekvienas žymi fotografo ir kameros pasislinkimą ir pasisukimą – į dangų, į mišką, į jūrą. Suskaičiavau dešimt judesių, padalintų į tris nelygias dalis, jas skiriančius tarpus fiksuojant objektyvo atidengimu – įdedant plokštelę į kamerą, įleidžiant šviesos į tamsiąją dėžę, apsisukant, pridengiant 1/5 jau eksponuotos plokštelės, tada įleidžiant šviesos, ištraukiant jau nupieštą, bet dar nematomą piešinį, vėl apsisukant ir palypėjant į viršų, įdedant kitą plokštelę, įleidžiant šviesos, ištraukiant ir vėl nuo pradžios.
 
Tą patį veiksmą Trimakas jau buvo atlikęs 1998 metais – nufotografavo 13 išėjimų prie jūros, 12 jų buvo publikuoti knygoje „Atsisveikinant su XX amžiumi“ (vienas netilpo į maketą). Dabar veiksmas pakartotas – bet papildomai nuo laiptų atsisukant pažvelgti atgal. Taigi dabar kiekvienoje panoramoje matau ir kitą erdvės pusę – žvilgsnio užnugarį. Jo plotas yra lygiai toks kaip dangaus, tik horizontalus. Proporcija atitinka aukso pjūvį – visuma padalinta taip, kad visumos santykis su didesne dalimi atitiktų tos dalies santykį su mažesne dalimi, išreikštas tokia formule: (√5 + 1) / 2. Europoje šis santykis laikomas tobulu, todėl nuo seno taikomas architektūroje ir tapyboje. Trimako pritaikytas jūrai, jis tobulai sujungė fotografijas su galerijos erdve.

Taigi žiūriu į fotografijas, tarsi žvelgčiau pro šio pastato langus. Ten matosi visada tas pats: į pajūrio kopą atremti mediniai laipteliai, žolė, pripėduotas smėlis, dangus, iš viršaus matomos smėlio, jūros ir dangaus juostos kitame kadre ir smėlis, žolė, miškas – tarpe. Keičiasi žvilgsnio kampas ir kryptis, kaskart jis turi perkopti atsigręžimo intervalą, kaip mano kūnas turėtų perkopti kopą. Dvylika kartų pakartotas mentalinis judesys sinchronizuojamas su mano perėjimų nuo vieno vaizdo prie kito ritmu. Taip mano kūnas ir galerijos erdvė susivienija – judu kartu su erdve, ne po ją.
 
Bet gražiausia, kad šis pasikartojimas tik atrodo vienodas. Iš principo visur tokie patys laiptai skirtingi: vieni su turėklais, kiti be, vieni naujutėlaičiai, kiti jau gerokai aplūžę, vienur jie griežtai atsiskiria nuo fono, atitrūkę nuo kopos taip, kad liktų oro tarpas, kitur apnešti smėliu ir jau jame pamažu nykstantys kaip Kuršių nerijoje buvę kaimai. Ir apačioje esančio paplūdimio vaizdas nevienodas. Vienur pripėduota daugiau, kitur – mažiau. Kai kur vaikšto žmonės, kitur stovi du dviračiai, prieš tai išraižę smėlį lenktais dryžiais. Du dviračiai – kaip suporuotos fotografijos, apskritai – Trimako mėgstamas skaičius. Ir jūra – vienur lygi, kitur banguota, bangos didesnės ar mažesnės, raiškiau apibrėžtos putų ar susiliejusios. Ir štai viename vaizde įvyksta stebuklas – trys lygiagrečios bangos sinchronizuojasi su kitoje fotografijoje esančių laiptų pakopomis.
 
O šias dvi raiškiomis linijomis išbraižytas plokštumas skiriantis tarpas neaiškus – ten smėlis, žolės ir miškas pereina vienas į kitą tyliomis šviesiai pilko, tamsiau pilko ir beveik juodai pilko tonų bangomis. Jų ribas sunku įžiūrėti, kaip ir detales – šis peizažas tarsi nupieštas kito menininko ranka, tokio mėgstančio patušuoti žolių ir šakų štrichais, išgaunant padūmavimo, minkštumo įspūdį. Dėl to vaizdas į mišką įsiterpia tarp dviejų akinamai aiškios struktūros kadrų kaip paslapties, nežinomybės, neapibrėžtumo zona. Joje gali atsitikti bet kas. Ji – kaip chaoso likutis kosmose, kaip priminimas, kad niekas niekada negali būti tobulai sutvarkyta, kad viskas tęsiasi – į begalybę.
 
Kaip ir paties Trimako fotografavimo veiksmas, kurį jis pakartojo po maždaug keturiolikos metų, gaudamas tą patį ir ne tą patį rezultatą. Anuomet jūra buvo ramesnė, smėlis – lygesnis, nebuvo žmonių, o perskyra – griežtesnė, juodas tarpas tarp kadrų, ir tiek. Dabar, kaskart žvilgtelėdamas atgal, fotografas įterpė trukdį, taip užakcentuodamas judesį, fizinį kūno buvimą toje vietoje, tamsos triukšmą, aplink kurį atverti išėjimai suskamba kontrapunktu – tiesiog matai, kaip judantis žvilgsnis sustoja, kad sugertų erdvę ir šviesą. Kitaip tariant, dabartinis „Išėjimų“ variantas akcentuoja laiką ir kūno judėjimą. Į ankstesnįjį dar buvo galima žiūrėti kaip į suporuotus atskirus vaizdus, o dabar nelieka jokių abejonių – tai ne tiek vaizdai, kiek performanso dokumentacija.
 
Kam skirtas šis performansas? Toks svarbus, kad buvo pakartotas? Paklaustas Trimakas atsako, kad skirtas visiems, išėjusiems prie jūros. Iškart pagalvoju apie dramatiškus išėjimus – matyt, tai diktuoja kultūrinė atmintis, kuri užfiksavo jūrą kaip ribą, skiriančią sovietinį kalėjimą nuo laisvo pasaulio. Ribą, kurios daug kam nepavyko įveikti. Be to, kasmet čia žmonės nuskęsta ir šiaip, vos ne kiekvienas čia yra praradęs ką nors artimą. Tačiau – sugrįžta mintis į dabartį – esu prie jūros, esu Juodkrantėje! Tie išėjimai, būnant čia, yra atostogų kasdienybė – visi išeina ir paprasčiausiai pareina, bet visą tą vaikščiojimo išilgai Kuršių nerijos laiką išlieka išėję iš kasdienybės, darbų, miesto ritmo, nerimo, paliepimų, draudimų, skubėjimo, vėlavimo, nesisekimo, apgailestavimų, dejonių, skundų, trumpų prošvaisčių, atokvėpių ir begalinių pokalbių, kuriuose kartu svajojama apie galimus, būsimus ir neįmanomus išėjimus.
 
Ir tada pamatau, kodėl Trimakas turėjo pakartoti ciklą (net jei jis pats to nežino). Vienas kartas būtų tik pajūrio peizažų kolekcija, panaši į Berndo ir Hillos Becherių nebefunkcionuojančios marginalinės architektūros (pavyzdžiui, vandens bokštų) fotografijų serijas – laiptų tipologija, kurioje kartojimosi ir unikalumo variacijas išryškina griežtai vienodas fotografavimo būdas. Du kartai reiškia pratęsimą – ne tik į dabartį, bet ir į ateitį, nes gali būti ir trys, ir keturi, ir... Tai reiškia ir nepeizažą – greičiau Trimako ilgųjų daiktų, fotografuotų savo namuose ir svetur, pratęsimą. Daiktus jis fotografuodavo taip, kad išaiškėtų erdvę sudarančių plokštumų architektonika, o tarp jų suspaustas subjektas ištirptų aplinkoje, taptų namais ir erdve. Dabar jis fotografuoja peizažą kaip architektūrą, visiems bendrus namus, kuriuose taip pat galimų judėjimo trajektorijų skaičius ribotas. Ne todėl, kad kas nors draustų (nors pajūryje yra ir to), bet todėl, kad erdvė diktuoja savo logiką – ji yra prižiūrėtoja, sauganti Režisieriaus kadaise sukurtą choreografiją, kad ji būtų kasdien idealiai pakartota, kad piešinys ir prasmė niekada nesikeistų, o neišvengiamai įsiterpę trukdžiai tik paryškintų meistriškai įkūnytą būties sumanymą.
 
Apsidairau. Muziejaus salės prižiūrėtojos iš tiesų nėra. Ji sau sėdi aname namelyje ir plepa su kasininke apie dramatiškus vakar žiūrėtų televizijos serialų posūkius, karštį ir dykinėjančius poilsiautojus. O aš, prižiūrima tik erdvės, ką tik atlikau menininko numatytus judesius –architektūros, fotografijos ir išėjimų prie jūros šokį. Išėjau į šviesą – dviratis laukė.

7 meno dienos, 2014 09 12

 
Kitos parodos