Kotryna Ūla Kiliulytė, Michail Mersinis. Sidabre / Argento
2017.10.17 - 2017.11.11
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

admin2/download.php?id=5737&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

Šios parodos idėja yra paremta akivaizdžiais teminiais persipynimais tarp naujausių Kotrynos ir Michail’o darbų. Abu ima šeimos fotografijų albumą kaip pradinį tašką ir kiekvienas su savo strategija tyrinėja skirtingas, bet susisiekiančias temas: praradimo, užmaršties, politikos, istorijos, pokyčių bei vilties. Abu menininkai žiūri į šeimos fotografijos žanrą per migranto prizmę – tiek Michail, tiek Kotryna persikėlė gyventi į Škotiją iš savo gimtosios Graikijos ar Lietuvos prieš daugiau nei 10 metų.

Kotrynos Ūlos Kiliulytės serija Sidabre (In Silver) jungia savo tėvo archyvines nuotraukas bei jos pačios fotografijas, sukurtas dabar. Serija Sidabre inicijuoja vizualų dialogą tarp dviejų erų, dviejų geografinių taškų bei dviejų politinių režimų. Michail Mersinis savo darbe „Argento“ iš naujo sukuria savo šeimos fotoalbumą iš nieko – iš tolimų giminaičių pasiskolintų fotografijų, užrašų bei datų kitoje nuotraukų pusėje. Paskatintas tėvo mirties M.Mersinis gautas fotografijas kadruoja, priartina nereikšmingas detales, fokusuojasi į peizažą, nepažįstamus veidus bei laiko paliktus ženklus fotopopieriaus paviršiuje.

admin2/download.php?id=5738&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

ARGENTO

Skyrybas išgyvenanti pora pasidalino vaikų globą, tačiau nesugebėjo susitarti, kam atiteks šeimos nuotraukų albumai. 

Nėra abejonės, kad šeimos albumai priklauso ginčijamai teritorijai. Jie ne vien tik reprezentuoja (bent jau ne taip, kaip bet kuri kita fotografija) istorines, paveldo ar šeimos būsenas, bet komunikuoja kur kas daugiau. Šeimos albumas pateikia fizinius įrodymus, kad egzistuoja tokios sąlygos, kurios tiek laiko, tiek svarbos skalėje daro jį svarbesnį ir ilgaamžiškesnį nei albumo kūrėjas ir turėtojas. Albumuose slypi daugybė informacijos: ne tik gimimo ir mirties datos – apčiuopiami faktai, ¬– bet ir mažiau konkretūs dalykai, trumpalaikiai, beveik nematomi, jei nebūtų užfiksuoti plonoje šviesai jautrioje emulsijoje. 

Niekada netikėjau šeimos albumais. Galbūt todėl, kad neturėjau savo. Tik artimojo netekties akimirkoje pradėjau mąstyti apie šį neturėjimą. Kažko stoka, ypač tokio nepatogaus dalyko kaip šeimos fotografijų albumas, yra išties keista patirtis. Dažniausiai kieno nors buvimas, o ne stoka sukelia problemų. Kaip ir su bet kuriuo kitu fiziniu daiktu, paties šeimos albumo buvimas kelia įtampą. Jis turi būti laikomas priimtinomis sąlygomis, turi savo teritoriją. Į jį beveik niekada nežiūrima, panašiai kaip į enciklopediją, tačiau jis reikalauja pagarbos ir erdvės, nors ir nėra praktiškai vertingas. Mano atveju buvimas nesukūrė problemos, tačiau stoka – labai. Tai, kad neturėjau šeimos fotografijų albumo, reiškė, kad man trūko stabilaus būvio, kurį tik (dalina, ir dėl to su trūkumais) istorija gali duoti. Nors ir gerai numaniau, ko aš neturiu, pats šeimos albumo kontekstas menkai nurodė, ką galėčiau sukurti.

Pati nematomų ir sunkiai vizualizuojamų konceptų sąvoka yra dažnai suvokiama kaip priešingybė fotografijos veiksmui. Man atrodė, kad visa, kas galėtų potencialiai egzistuoti šiame šeimos albume, šis formos skeletas, pačios sudedamosios ląstelės yra tik žodyno pradžia su nuoroda į svarbesnius dalykus. Šie dalykai arba buvo pernelyg sudėtingi fotografuoti, arba per mažai svarbūs atkreipti dėmesį, kai chronologiškai sudėliotų fotografijų pavidalu atsidūrė man prieš akis.

Užsibrėžiau sukurti fotografijų albumą nežinodamas, kuo tai baigsis. Kai paprašiau savo giminių surinkti fotografijas, tapo aišku, kad niekada negalėsiu jų pasilikti, bent jau ne taip, kad jos sudarytų niekada neturėtą šeimos albumą, kurį turėjau mintyje. Giminaičiai norėjo, kad šiuos popierinius atvaizdus jiems grąžinčiau. Jie skolino juos nenoriai, ir daugeliu atvejų – netgi prašant fotografijas pažiūrėti ir perfotografuoti (niekas neturėjo negatyvų, ir visos nuotraukos, darytos iki 2008 m., buvo tiek pat unikalios, kiek ranka rašyti laiškai). Turint omenyje fotografijos gebėjimą būti atgaminta daugybę sykių, atvaizdai, kuriuos pasirinkau kaip medžiagą šiam naujam šeimos albumui, priešinosi lyg tapybos darbai. Kadangi paskolinti atspaudai buvo trapūs, dirbdamas su jais turėjau būti itin atsargus. Perfotografavimo veiksmas buvo atsargus, nors ir kupinas smalsumo. Šiose fotografijose slypėjo daugybė sunkių ir slegiančių atradimų. Taip pat atsitiktinumų: techniniai, reprezentaciniai, ketinimo atsitiktinumai sudarė skeletą tvarinio, kurio nesitikėjau sutikti. 

Žinoma, šioje rekonstrukcijoje slypi natūralus nostalgijos jausmas. Kaip Frankenšteinas, aš bandau sukurti dirbtines prasmes iš nesugretinamų šaltinių. Monstrą. Antikinėje Graikijoje praradimas buvo žymimas trimis upėmis: Acheronu – sielvarto upe, Stiksu – nesulaužomų priesaikų ir Leta – užmaršties upe. Šis šeimos albumo atkūrimas iš svetimų prisiminimų yra trečiosios upės atžala. Mūsų užmarši prigimtis primena apie save, kai žiūrime į atvaizdus iš praeities, kurie egzistavo iki mūsų. Pačių fotografijų trapumas liudija fizinį trapumą, bet asmeninės istorijos yra tai, ką atkasę matome atminties trapumo įrodymą. Užmaršumą. 
Šio  albumo kūrimas prasidėjo nuo nelaimės šeimoje – mirties. Nebuvimo. Žiūrėdamas į šiuos kitų žmonių prisiminimų fragmentų rinkinius, negaliu nustoti galvoti, kad šiuose griuvėsiuose slypi dar viena tema. Atminties trapumo ir fotografijos pobūdžio. Dalykų, kurie egzistuoja ir išlieka tik beveik tobulo veidrodžio įskilime.

admin2/download.php?id=5739&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

Michail Mersinis (g. 1978 Atėnuose, Graikija) gyvena ir dirba Glazge, Škotijoje, čia dėsto Glasgow School of Art fotografijos katedroje.
Įgijo politikos mokslų ir filosofijos bakalaurą Triero universitete, Vokietijoje, fotografijos bakalaurą Glasgow School of Art, Tyrimų kūrybinėse praktikose – magistrą ir kūrybinių praktikų mokymo diplomą (taip pat Glasgow School of Art). Pastarojo meto parodos: „Paukščiai nečiulba“ –  Culloden Moor projektas, Culloden Moor centras, Inverness, Škotija, „Kolektyvinė atmintis / Darbai popieriuje“, Bushwicko studijos, Bruklinas, Niujorkas, JAV,  „Sėdžiu, kalbuosi su tavimi“, Ios galerija, Atėnai, Graikija, Convocation, Macintosh galerija, Glazgas, Škotija.
Michailas yra gavęs ne vieną mokslinių tyrimų stipendiją, dirba dėstytoju, turi meno knygų leidybos patirties ir užsiima menine veikla.

admin2/download.php?id=5740&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F


SIDABRE 

Ši serija jungia fotografijas, darytas mano tėčio devintajame dešimtmetyje, ir mano atsakymą į jas: 30 metų vėliau sukurtus atvaizdus. Archyvinės fotografijos iš dulkėtų, trupančių nespalvotų negatyvų bei išblukusių spalvotų skaidrių man buvo nematytos. Susuktos ir laikomos dėžutėse jos buvo pamirštos iškart, vos tik namų fotolaboratorijoje buvo atspausti keli atrinkti kadrai. Po savaites trukusio skenavimo išryškėjo šeimos gyvenimo, kelionių, politinių susirinkimų bei kasdienybės paskutiniame Sovietų Sąjungos dešimtmetyje vaizdai. 

Aš kuriu vizualų trijų dimensijų dialogą: dviejų skirtingų erų, dviejų geografinių taškų ir dviejų skirtingų politinių režimų. Savo vizualiam atsakymui sukurti ieškojau pasibaigusio galiojimo fotojuostų, kurios būtų to paties amžiaus, kaip ir tos, kurias naudojo mano tėtis.

Konstruodama šį laisvą naratyvą, kvestionuoju ir tyrinėju atminties, pokyčių, lūkesčių bei nostalgijos sampratas. Traktuodama šį naujai atrastą šeimos albumą kaip ląstelę Europos istorijos organizme, aš tęsiu šį pokalbį esamajame laike: bandau įsivaizduoti, kas atsitinka išsipildžiuosioms viltims, laimėtiems mūšiams ir kas atsitinka ateities projekcijoms, kai ateitis jau čia. 

„Sidabre“ suaudžiu dvi laiko juostas į vieną: kelionės traukiniais po Sovietų Sąjungą vyksta tuo pat metu kaip ir kopimas į kalnus Škotijos peizaže, politiniai mitingai aidi fone bevaikštant po žydinčius parkus, vakarinė saulė užpildo virtuvę tuo momentu, kai šuolininkas į upę pasiekia vandens paviršių. Tarp šių dviejų laiko juostų juntama netaisyklinga sinchronizacija: lyg tarp jų būtų įsiterpęs gerai panaudoto kalkinio popieriaus lapas. Stiprus troškimas pažinti gyvenimą Vakaruose už geležinės uždangos atspindi impulsyvų sprendimą emigruoti į šalį, kurios asociacijos apsiriboja kalnais ir avimis. Vyksta dvi kovos už nepriklausomybę, abi emociškai sukrečiančios: vieną laimime, kitos – ne. Nepasitikėjimas ir priešinimasis esančiai sistemai tęsiasi, tik siekiama alternatyva vienoje kovoje virsta pačia užgniaužiančia sistema kitoje.

Dauguma fotografijų yra padaromos negalvojant apie istorijos dokumentavimą. Fotografuojama atminčiai, momento užfiksavimui ir pasidalinimui, asmeniniam paveldui, įrodymams ir suklaidinimams. Šeimos fotografijų albumai konstruojami, kad išlaikytų chronologiją, pateiktų suredaguotą gyvenimų versiją, kurioje vis šmėsteli svarbūs veidai, įvykiai ir situacijos. Kai nuotrauka po nuotraukos klijuojamos į albumą, dažniausiai negalvojama apie globalų istorijos metraštį.

„Čia mes užkandžiaujame po nepriklausomybės mitingo.“

„Čia mama laiko „Pepsi kolos“ butelį – jie buvo deficitas.“

„Čia aš po vandeniu tą dieną, kai Jungtinė Karalystė nubalsavo palikti Europos Sąjungą.“

„Mano pirma kelionė į vakarus, aplankiau Daniją.“

„O čia esame ką tik grįžę iš Lenkijos, kur pardavinėjome deficitines prekes per blokadą.“

Šie dialogai liudija keletą migracijos istorijų, keturis šeimos narius keturiose skirtingose šalyse, nebūtinai laisvu pasirinkimu. Jie tyrinėja vienos politinės sistemos žlugimą ir lėtą agoniją kitos. Tačiau daugelis šio sidabrinio pokalbio sakinių tiria grožį, humorą, spalvą, šviesą ir atkaklų vilties jausmą: galbūt įrašytą genuose, o gal tik sidabro dalelėse, su kuriomis dalinuosi gimimo data.

admin2/download.php?id=5743&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

Kotryna Ūla Kiliulytė (g. 1986, Vilniuje) gyvena ir dirba Glazge, Škotijoje. Įgijo vizualinės komunikacijos bakalauro laipsnį 2008 m. ir meno magistrą 2015 m. Glasgow School of Art.
Svarbiausios pastarųjų metų parodos: „Neįmanomos kolonijos“, Edinburgo meno festivalis (2017), „Tabula rasa II“, Street Level Photoworks, Glazgas (2017), „Gintaro kambarys“, galerija LAME, festivalis La Photographie Marseille, Prancūzija (2016), „Kiti 8“, Klaipėdos kultūros komunikacijų centras (2016), „Periferinės istorijos“, Lighthouse ir Platform, Glazgas (2016) ir „Tabula rasa“, Kauno fotografijos galerija, Lietuva (2015). Pastarųjų metų apdovanojimai: Lietuvos kultūros tarybos stipendija, Glazgo vizualiųjų menų prizas ir Eatono fondo apdovanojimas.
Kotryna yra dirbusi su video užsakymais, archyvų skaitmenizacijos srityje ir dėsčiusi kaip kviestinė lektorė Glasgow School of Art fotografijos katedroje.

admin2/download.php?id=5742&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

admin2/download.php?id=5741&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F




admin2/download.php?id=5744&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F
 
Kitos parodos