Evaldas Ivanauskas. Dislokacijos
2017.08.08 - 2017.09.09
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

admin2/download.php?id=5711&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

2017 m. rugpjūčio 8 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) atidaroma Evaldo Ivanausko fotografijų paroda „Dislokacijos“, dalyvaujant autoriui.

Keistas vienišumo jausmas apima akistatoje su parodoje eksponuojamais Evaldo Ivanausko darbais. Vaizdai labai jau primena kažkokius be gyvybės žymių sustingusius, nežemiškus akmenuotų vietovių peizažus. Pirma, kas ateina į galvą, kad tai kosminių aparatų darytos nuotraukos, nufotografuotos galbūt kur nors Mėnulyje, Marse ar Jupiterio palydovuose: Ijo, Europoje, Ganimede ar Kalistoje. Nors jokių bent kiek apčiuopiamesnių užuominų apie nežemiškąją šių peizažų kilmę nėra (kaip ir tikimybės, kad jų autentiškumą galėtume atpažinti!), vis dėlto tenka pripažinti bekompromisę jų įtaigos galią.

Tokios vaizdinės asociacijos iš dalies lyg ir primena kitos talentingos fotomenininkės – Geistės Marijos Kinčinaitytės projekto „Tu priklausai man“ darbus, kuriais autorė gilinasi į tai, kaip tarpplanetinių mokslinių misijų metu kaupiama vizualinė medžiaga formuoja antropocentrišką Marso realybę. Tačiau Evaldo Ivanausko kūrinių prigimtis ir siekiai yra visai kiti. Juose matomi didingi kanjonai ar slėniai yra ne kas kita, o pati tikriausia, meniniais principais grįsta fikcija, jokiais tiesioginiais saitais nesusijusi nei su Marsu, nei su kuria nors kita egzotiška planeta. Jais nesiekiama papasakoti apie kažkur beprotiškai toli realiai savo fiziniu pavidalu egzistuojančius pasaulius, tačiau labai įtaigiai prabylama apie regimybės ir vaizduotės inspiruotų būsenų realumą.

Stebint šiuos vaizdus visai nesunku įsivaizduoti tą vienišumo jausmą, koks gali apnikti tik mieste, suprantant, kad, nepaisant aplink zujančių žmonių, rutininių santykių, vis dėlto iš esmės esame vieni patys sau su savo mintimis, jausmais ir išgyvenimais. Tai tarsi mūsų monotoniškos kasdienybės dykumos, kaip jas vaizdžiai pavadino pats autorius, po kurias nuo ryto iki vakaro tai šen, tai ten vaikštome mes, miesto žmonės. Tačiau šis transcendentinis „patyrimas“ jau yra visai kas kita. Tai jau nebe tikra realybė, o jos simuliakras – virtuali pseudorealybė, pačiu tiesiausiu keliu vedanti prie hiperrealybės – tai, kas realiau negu realu ir tikriau negu tikra.

Tačiau iš tiesų jie lengvai tampa dar viena virtualios psiaudorealybės inkarnacija. Nesunku suprasti, kad pats kūrinys ir jį įkvėpęs objektas nei turi, nei gali lygiaverčiai atstoti vienas kitą, o net ir perskaityti pavadinimą sudarantys skaičiai jokio realaus aiškumo papildomai suteikti negali. Taip sukuriama gal net tikresnės už tikrąją realybės iliuzija. Prasiskverbdama per konkrečių objektų daiktiškojo suvokimo lauką, ji veržiasi ir tolsta siurrealistinės gelmės verpetuose, šiapus palikdama tik autonomiškas reminiscencijas.

Kad ir kaip bežiūrėtume, tai yra gyvenamo miesto fotografija, intelektuali, faktūriška, sluoksniška, nors ir bylojanti apie klajones po virtualiai kosmines mūsų kasdienybės dykumas, įvaizdinančias be galo keistą, o neretai tarsi Veidrodžių karalystėje iškreiptą pasaulio realybę. Tokia ji (dabar jau) yra. (Iš Sigito Laurinavičiaus teksto)

 
Kitos parodos