Aleksandro Macijausko paroda "Atmintis. 1969-2003"
2004.10.27 - 2004.11.13
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)

Š.m. spalio 27 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos  Prospekto galerijoje atidaroma vieno žymiausių Lietuvos fotografų Aleksandro Macijausko paroda "Atmintis. 1969-2003".


Parodoje bus eksponuojami darbų serija, kurią autorius ilgus metus kūrė šalia didžiųjų fotografinių ciklų "Lietuvos turguose",  "Veterinarijos klinikose", "Vasara" ir kt.  Parodoje eksponuojama fotografiju serija skirta lietuviškų laidotuvių tradicijai, kapinėms ir atsisveikinimo su mirusiu temoms.
 
A. Macijauskas vyresnės kartos fotografas, kartu su kitais žymiais mūsų fotomenininkais suformavęs tai, kas dar prieš keletą dešimtmečių buvo įvardinta kaip "Lietuvos fotografijos mokykla". Autorius nuo ankstyviausių savo pasirodymų garsėjo savo netramdoma, provokuojančia fotografija. Jo ciklas "Atmintis" nepaisant gedulingos ir niūrokos nuotaikos išlaiko šį savitą  braižą. Pradėjęs šią darbų seriją dar praėjusios amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje autorius nuolat sugrįžta prie šios temos, suteikdamas atskiriems darbams ne pavadinimus, o tik serijos numerius. Laidotuvių ceremonija, kapai, antkapiniai paminklai sudaro unikalų Lietuvos kultūros paveldo dalį, į  kurią fotografas A. Macijauskas žvelgia su rimtimi, pagarba, tačiau išlikdamas ištikimas savajam ironijai ir netikėtiems rakursams.

A. Macijauskas yra parengęs ir išleidęs ne vieną nuotraukų albumą, surengęs daugiau nei 3 dešimtis personalinių parodų. Paskutiniaisiais metais sėkmingai vadovauja LFS Kauno skyriui.

A. Macijausko fotografijų paroda "Atmintis. 1969-2003" Prospekto galerijoje Vilniuje veiks iki š.m. lapkričio 14 d.

Prospekto galerija dirba kasdien, išskyrus sekmadienį ir pirmadienį, nuo 11 iki 18 val., šeštadieniais nuo 11 iki 16 val.

   

"ATMINTIS. 1969-2003"

Aleksandras Macijauskas, dar 1964 m. pradėjęs sukti fotografijos ratą, yra vienas kontraversiškiausių mūsų kūrėjų, "destabilizuojančio temperamento" įsikūnijimas, gebantis sufokusuoti tikrąją ir virtualią realybę, aprėpiantis viską - nuo reportažo iki grotesko. Anot fotomenininko žmogaus dvasios didybė tame, kad jis sugeba tuo pat metu sutalpinti savyje aukščiausią dievišką gėrį ir žemiausią šėtonišką nuosmukį,  kūrybą ir griovimą, meilę ir neapykantą, grožį ir bjaurastį, komiškumą ir tragiškumą. A. Macijausko kūryboje visa tai eina greta, persipina, tampa natūralia autoriaus kūrėjo būsena. Būdingas jo stiliaus    bruožas - gebėjimas sutelkti, sukoncentruoti materiją priekiniame nuotraukos plane. Jam patinka netikėti rakursai, neįprastas komponavimas, aštrių kontrastų sąskambiai, neįprastas kadravimas. Panaudodamas plačiakampį objektyvą, autorius praplečia regos lauką, deformuoja fotografuojamus objektus ir jais iki pat pakraščių užpildo kadro plokštumą, monumentalizuoja figūras, sukoncentruoja žiūrovo dėmesį į svarbiausius dalykus. Mėgstamiausia toninė gama - nuo pilkos iki sodriai juodos, o pastaraisiais metais ir grynai spalvota fotografija. Judėjimas iš gilumos į žiūrovą - pagrindinė kadro dinamikos ašis. Nutolimas nuo vaizdo konkretumo suteikia jo darbams simbolinės energijos. Laisvai operuodamas laiko ir erdvės kategorijomis, A. Macijauskas niekada nepraranda emocinio įtaigumo, sugeba perteikti minties ir jausmo sintezę, subjektyvaus ir objektyvaus prado dermę. Fotografas nemėgsta fiksuoti "gražių" objektų ar scenų. Jo darbams būdinga įtampa ir konfliktas: tarp žmonių, žmonių ir gyvulių ar tarp modelių ir paties fotografo. A. Macijausko požiūris į žmogų ir jį supantį pasaulį - skeptiškas, liūdnas, sarkastiškas, tačiau visada labai sugestyvus, metaforiškas. Atkreipdamas dėmesį į negražius dalykus, parodydamas purvą, mėšlą, kraują, A. Macijauskas, regis, bando atspėti žmogaus būties mįslę. Jo credo - mažiau pasakyti, daugiau išreikšti.

Mūsų krašte labai senos, net paleolito pabaigą siekiančios mirusiųjų minėjimo apeigos ­ Vėlinės. Tai dar ir šiandien bene svarbiausia šventė Lietuvoje. Tą dieną puošiami mirusiųjų kapai, deginamos žvakutės, kapinėse gal vienintelį kartą per metus susitinka giminės, pažįstami, sugrįžtama į seniai paliktą tėviškę. Šią temą mėgina atskleisti ir A. Macijauskas dar 1969 m. pradėtoje serijoje "Atmintis´. Jau per tris dešimtis metų fotografuodamas kolegų, pažįstamų ar giminaičių laidotuves ir lankęsis veik visose Lietuvos kapinėse, menininkas savo objektyvą nukreipia į mirusiųjų nuotraukas antkapiniuose paminkluose, akcentuoja Anapus išėjusiųjų akis, kurios tarsi mus stebi, kritikuoja mūsų blogus darbus, ilgesingai žvelgia į čia pat už kapinių tvoros stovintį gimtąjį namą, vaiduokliškai šmėžuojantį pro sutemas ar per baltą sniegynų tylą kaip žaltys besirangančią laidotuvių procesiją.

Vėlinių dieną gailiu sielvartu skamba medžiai, rudens šalnos pakąsti surūdiję lapai tyliai leidžiasi ant takelių, kapų ir antkapių, plazda žvakelių liepsnos, mirksi, banguoja, o toje guodžiančioje šviesoje lėtai, paslaptingai juda juodi žmonių šešėliai… Tuščiai lyriškiausiose, anot paties A. Macijausko, jo nuotraukose ieškotume žvakučių liepsnos plevenimo ar kitų gedulo dienos požymių, tačiau jose visada aptiksime sielos plazdėsį, tylius paukščių balsus, tik ką nulūžusio ar nukirsto medžio aimaną, ritmingą miško vargonavimą ar ramybės, rimties kalba išreiškiamą santykį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Visa tai išgyvendamas autorius ir pats dvasiškai apsivalo. Serijoje "Atmintis", be būties problemų svarstymo, panteistinių idėjų, galime atsekti ir dar vieną mintį: mirusieji kasmet prie kapo sukviečia vaikus ir gimines iš visos Lietuvos, kurie kitu laiku jau nebesuranda laiko pabendrauti. Autoriui be galo svarbus tas kasmetinis sugrįžimas prie savo šaknų.

Kapinės ­ šventa  Viešpaties tylos vieta. Čia nevalia keiktis, išrengti panos, nes žmogaus vidinė kultūra neleidžia "kapuose daryti turgų". Tai bene vienintelė, dabar jau užbaigta A. Macijausko fotografijų serija, kurioje jis surimtėja, bando įminti Gyvenimo ir Mirties paslaptį ir, anot fotografo, "yra geras vaikinas".
Šioje serijoje A. Macijauskas sąmoningai komponuoja, sugretina, kiek parežisuoja vaizdus ir staigiai juos užfiksuoja. Jam būdingas monumentinis matymo kampas, ryškūs balti ir juodi ar spalviniai, pereinantys į švelnius šešėlius kontrastai. Stilius šiuo atveju ne ekspresyvus, impulsyvus, bet veikiau lyriškas ­ nuo keiksmo iki švelniausio žodžio. Vyrauja rūsti, skaudi, tik šiam menininkui būdinga, sakytum macijauskiška šviesa, kuri sujungia į vieną visumą lyrizmą ir groteską, švelnumą ir šiurkštumą, Šiapus  ir Anapus. Šio ciklo darbuose ypatingą vietą užima gyvoji gamta: sraigė, paukštis, musė, gėlė, šakelė, tokiam fone ir pati mirtis nebeatrodo tokia klastinga, negailestinga, makabriška ­ tai greičiau prieglauda po visų žemės kelionių.

 Akys, visur mirusiųjų akys. Jos išnyra iš tirpstančio sniego, jos žvelgia pro rudens lapų apklotą, išdaužytos, jos atlaidžia stebi žmonių bruzdesį. Laikas ir saulė išblukino atvaizdus, piktos rankos juos suniokojo, tačiau visa naikinantis laikas negąsdina autoriaus: jo herojų akys pakilo į dangų, į amžinybę, į Dievą… Mirusieji tik taip ir gali prabilti į mus ­ iš senųjų albumų, nuo kambario sienų iš paminklų nuotraukų…

"Margos sielos žiūri į mus iš fotografijų ant pilkų paminklų, vertina mūsų bruzdesį, stebisi, kad nieko neišmokome iš jų nuodėmių. Jos norėtų padėti savo vaikams, draugams, mylimiesiems… bet kūnas virto dulke…

Vėjas tyliai glosto žolės liemenį, vabalas atropoja rytais ant išėjusiojo portreto, iš išdaužtos akies išgeria sūraus vandens lašą…
Viešpatie, grąžink juos mums bent valandai, kad papasakotų gūdžią mirties istoriją…"


Stanislovas Žvirgždas

 
Kitos parodos