E. JURČIO fotografijų paroda GIJOS
2004.10.06 - 2004.10.24
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)

Edas Jurčys gimė ir užaugo Lietuvoje, Klaipėdoje. Pirmąsias nuotraukas jis padarė dar būdamas 17 metų su rusų gamybos neįmantria kamera. Pabudusi aistra fotografijai vėliau vis brendo ir tobulėjo.


Pabaigęs vidurinę mokyklą, fotografas įstojo į Maskvos kinematografijos institutą. Septynerius metus praleido Maskvos regioninėje televizijoje, kuri suteikė autoriui galimybę pakeliauti ir iš arčiau susipažinti su Rusija. Per tuos metus E. Jurčys susikūrė savitą meninę visuomenės gyvenimo viziją ir požiūrį kaip fotografija gali pakeisti pasaulį.

Savo darbuose fotografas daugiausia domisi tais, kuriuos visuomenė nustūmė už nubrėžtų ribų - benamiais ir jų priglaustais gyvūnais, improvizuojančiais šokyje neįgaliaisiais, AIDS ligoniais, našlaičiais, pamestinukais ir Amerikos čiabuviais. Parodoje pristatomose nuotraukose išvysime ir pavojumi bei rizika alsuojantį kazino užkulisinį gyvenimą. E. Jurčio tikslas parodyti tai, kas paprastai yra nepastebima arba ignoruojama, tam kad atkreiptų mūsų dėmesį į šių žmonių grožį bei stiprybę ir kartu atskleistų jų padėties tragiškumą ir liūdesį.

Edis Jurčys siekia išlikti atviras ir lojalus tikrovei. Paprasti tikrovės ženklai jam kalba daugiau nei vaizdai, sukurti manipuliuojant kompiuteriu. Kaip teigia pats autorius, "Stiprias istorijas galima papasakoti stebint ir įamžinant tiesą."

Šiuo metu autorius dirba fotografu ir vidoegrafiku Portlende, JAV.

http://www.edisphoto.com

Nuo "Smenos" iki Holivudo...

Edis Jurčys:

"Laisviems menininkams reikia kovoti už būtį. Norėčiau, kad mano darbai turėtų savo prasmę, vertę ir būtų dalis geresnio rytojaus"

Klaipėdietis fotomenininkas Edis Jurčys, jau penkiolika metų gyvenantis JAV, pirmąjį fotografijų albumą "Gijos" išleis savo gimtajame mieste. Sako, jog fotografijos, kurių objektas - žmogus, yra susipynusios tarsi gija.

Susipažinome viename vakarėlyje Klaipėdoje, kur jis sukiojosi su fotoaparatu ir stengėsi likti nematomas. Nors mažai kas jį ir pažino.

Kokia buvo tavo, kaip fotomenininko, kelio pradžia?
Fotografuoti mane stumtelėjo mano brolis Benediktas (dabar - vienuolių pranciškonų Provinciolas), dar septintoje klasėje. Lankiau Jaunųjų technikų stoties fotografijos būrelį. Dirbau su 10 rublių kainuojančia "Smena". Išsiryškinęs juostelę rasdavau tik du tris ryškesnius kadrus. Krikštatėvis paskolino "Zenitą", tada nuotraukos būdavo jau geresnės. Iki šiol viena iš pirmųjų ir mėgstamųjų mano fotografijų yra daryta Darbėnuose su pasiskolintu aparatu. Šią fotografiją - "Tokios tokelės" spausdinsiu albumo "Gijos" viršelyje.

Namuose esu sukaupęs labai daug darbų, atėjo laikas paleisti juos į pasaulį. "Gijos" - pirmasis, labiausiai subrendęs darbas, kuriame bus apie 125 nespalvotas fotografijas. Kai kurios nuotraukos darytos dar mokantis Klaipėdoje, 10-ojoje vidurinėje.

1978 m. atsidūriau Maskvoje, prie Kinometografijos instituto slenksčio. Į kino operatorių fakultetą įstojau tik iš trečio karto. Studijuojant pasisekė įsidarbinti ir Maskvos Ostankino televizijoje. Dirbau kino operatoriaus asistentu, vėliau - kino operatoriumi. Čia surengiau pirmąsias fotografijų parodas, po kurių mano autoritetas televizijoje gerokai išaugo.

Pasinaudojai Ostankino teikiamomis galimybėmis?

Aštuonerius metus Ostankine galėjau mokytis operatoriaus darbo iš kolegų, keliaudamas. Praktikos turėjau per akis. Pamačiau Rusijos platumas, nuo Kurilų, Sachalinos salų iki visos Vidurinės Azijos, nuo Šiaurės Sibiro ir Uralo iki Baikalo, mat mano draugas Nikolajus Drozdovas ruošė ir vedė laidą "Gyvūnijos pasaulyje". Diplomuoti operatoriai dar turėjo galimybę išvažiuoti į užsienį dirbti kino korespondentais. Tokią mintį ir aš brandinau.


Majų gentis


Taip išvykai į JAV?

Į Ameriką išvykau dėl moters. 1987 m. buvo filmuojamas pirmas bendras Sovietų ir JAV dokumentinis filmas apie tris savaites trukusį taikos žygį iš Leningrado į Maskvą. Miegojom palapinėse, valgėm sykiu, dainavom, šokom. Filmavau rusų televizijai, o prodiuserė, kino operatorė Cathy Zheutlin, filmavo amerikiečių televizijai. Susidraugavome, o po poros metų susituokėme. 1989 m. išvažiavau į Santa Moniką. Dabar auginame keturioklikmetę dukrą Teresę, kuri domisi teatro ir šokio menais. Maskvoje gimusi vyresnioji dukra Rasa - verslo magistrė ir su mumis jau nebegyvena.

Amerikoje fotoaparatas liko tavo draugu?

Pirmasis fotografijos projektas buvo Los Andželo benamiai. Norėjau pamatyti, kas yra Amerika, kokia jos kultūra, kuo gyvena paprastas žmogus, kodėl tiek daug skurdo. Su benamiais buvo lengva ir įdomu bendrauti, nes jie - atviri. Mane, užsienietį, priėmė be kompleksų. Tikriausiai patiko, kad buvau naivuolis kitatautis, neseniai atvykęs. Benamių labai daug, o visas Los Andželo centras apterštas, nesaugus, daug kriminalinių nusikaltimų ir narkotikų platintojų. Čia pasirodyti su fotoaparatu buvo itin kvaila ir nesaugu. Bet sugebėjau apsisaugoti ir parsinešti vieną kitą benamio portretą. Daugelis mano darbų skirti socialinėms problemoms - AIDS, benamiai, neįgalieji. Šiuos darbus eksponavau vietinėse fotogalerijose, Lietuvoje. Pavyzdžiui, projektą "Gyvenimas su AIDS" sukūriau švietimo tikslais. Dirbau dvejus metus be jokios paramos. Maniau, kad ir Lietuvos AIDS centras turės naudingos medžiagos, kurią galės panaudoti prevenciniam darbui. Surengiau parodas visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Atrodė, kad tikrai kažką gero padariau. Šį pavasarį lankydamasis Lietuvoje, AIDS centro paprašiau paremti leidžiamą mano fotoalbumą "Gijos", siūliau surengti ir fotoparodą. Gaila, kad AIDS centras rėmėjų albumui pasiūlė ieškoti kitur. Tai buvo kaip antausis...

Kino kamera padeda išgyventi Amerikoje?

Įsidarbinti televizijoje nelengva. Čia labai didelė konkurencija: daug talentingų ir gabių jaunų dokumentalistų. Egzistuoju ir gyvenu kaip laisvas menininkas, dirbdamas su įvairiais projektais. Žmona supažindino su kino kompanijos "First Media" prodiuseriu, tad teko kas mėnesį dirbti su kino žvaigždėmis. Kompanija naujų filmų pristatymui ruošdavo interviu su aktoriais ir režisieriais. Buvo labai smagu darbuotis geriausiuose viešbučiuose ir matyti žvaigždes priešais kamerą. Labiausiai patiko Robinas Viljamsas, kuris nenusėdėdavo kėdėje, šokinėjo prieš kamerą kaip pamišėlis ir juokaudavo. Porą kartų bendravome su Dastinu Hofmanu, Švarcenegeriu, filmavau Džeką Nikolsoną, Milošą Formaną, Denį de Vitą, Spilbergą, Robertą Redfordą ir daugelį kitų. O kur dar roko muzikantai. Turėjau progos filmuoti roko žvaigždės Rodo Stiuarto vestuves. Matot, koks kontrastas: nuo benamių iki Holivudo žvaigždžių. Dabar gyvenu Portlande. Gimus Teresėlei, negaišdami išvykome į Oregono valstiją. Žaluma ir miesto dydis, parkai ir šalia miesto esantis miškas, kriokliai ir kalnai slydinėjimui, jūra tiko, kad galėtume apsistoti ir sveikai auginti savo vaikus. Fotografuoti ir filmuoti nenustojau. Konkurencija labai didelė, todėl reikia save pristatyti. Rodyti savo darbus, šnekėtis su reklamos agentūros atstovais - kasdieninis darbas.

Ramunė VISOCKYTĖ


BIBLIOGRAFIJA:
Gijos : [fotoalbumas] / Edis Jurčys. - Klaipėda : Eglės leidykla, 2004. - 140 p. : iliustr. - Gretut. tekstas liet., angl. - ISBN 9955-542-07-1 
Amerikoje gyvenančio lietuvių fotografo albumas.

 
Kitos parodos