Marijos Šileikaitės-Čičirkienės personalinė paroda „...iš spalvotų dienų“
2014.03.12 - 2014.04.01
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)


Lietuvos fotomenininkų sąjunga kovo 13 d. 17.30 val. kviečia į Marijos Šileikaitės-Čičirkienės personalinės parodos „...iš spalvotų dienų“ atidarymą „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius).
Kovo 14 d. 17.00 val. ten pat rengiamas pokalbis ir platesnis autorės kūrybos pristatymas.
 
Marija Šileikaitė-Čičirkienė gimė 1948 Pumpėnuose, Pasvalio r.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė nuo 1990. Nuo 1992 Panevėžio fotografijos galerijos direktorė. Parodų kuratorė, knygų ir katalogų sudarytoja.
 
Surengė individualių parodų Lietuvoje (Kaune 1996, Šiauliuose 1997, 2003, Panevėžyje 1998, 2000, 2004, 2007, 2008, 2013, Klaipėdoje 2000, Vilniuje 2002, Tauragėje 2005, Rokiškyje 2009) ir užsienyje (Karjaa 2005, Laperantoje 2006, abi Suomijoje).
 
Marija Šileikaitė-Čičirkienė yra pelniusi svarių apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose Kroatijoje, Latvijoje, JAV. 1999 m. jai suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės (AFIAP) garbės vardas. O už pastarųjų metų veiklą 2013 m. pabaigoje jai įteikta LFS premija.

M.Šileikaitės-Čičirkienės fotografija

Nemokša ar meistras?
 
Šiandien fotografuoja visi. Visi turintys mobiliuosius telefonus, visi naudojantys aukštesnės ar žemesnės kategorijos kameras, visi išpažįstantys skaitmenines ar analogines technikas. Ir visi dažniausiai stengiasi fotografuoti „teisingai“, įgavę žinių iš nūnai populiarių fotografijos vadovėlių, bent šiek tiek nutuokia apie šviesotamsą ir kompoziciją. Bet kartais pasitaiko ir „neteisingai“ fotografuojančių. Fotografuojančių „šiek tiek kitaip“, o taip fotografuoti gali tik nemokša arbameistras. Tie, kurie gali sau leisti drąsius ir subtilius „nepataikymus“.

M.Šileikaitės-Čičirkienės fotografija

Žvelgiant į Marijos Šileikaitės-Čičirkienės naujausias fotografijas mes aptinkame nemažai tokių „nepataikymų“. Dažnai susikoncentruojama į kasdienybės smulkmenas, didžiųjų įvykių paraštes. Kadro kraštinė negailestingai perkerta tapybos šedevrus, dėmesio centre paliekant žiūrovų suolelį. Saulės blikas stikle neleidžia įžvelgti praeivių veidų. Ir visa tai matant galime sušukti „juk taip neteisinga!“ O ir pati Marija pasakoja: „Pradžioje tik vaikščiojau ir fotografavau šiaip sau, kažkokius nereikšmingus motyvus“. Tie  nereikšmingi motyvai ir tapo naujausių fotomenininkės darbų pagrindu. Bemaž atsitiktiniai fotolakštai sugulė po du ir ėmė megzti tarpusavio dialogą. Nenuspėjamą ir intriguojantį. Dažnai sentimentalų tylų pokalbį kaip Reginos Šulskytės diptikuose, kartais asociatyvią patirčių išklotinę kaip Arturo Valiaugos dėlionėse, retkarčiais inžinerišką atvaizdų tyrinėjimą kaip Gintauto Trimako konstruktuose. Bet ir turėdama pirmtakų Marija atranda savą dialogo moderavimo modelį, kurio pagrindinis akcentas koloristiniai pokalbio niuansai. Dialoge šios fotografijos prabyla visiškai netikėtomis temomis ir tai netampa ginčų ar priešingų stovyklų kova, bet pratęsia viena kitos mintį.

M.Šileikaitės-Čičirkienės fotografija

Kartu akivaizdu, kad autorę domina ne vien tik lietuviškas fotografinių junginių kontekstas, bet ir platesnis tarpkultūrinių dialogų laukas. Štai graffiti tapęs Jurgis Mačiūnas dairosi į Šv. Stepono gatvės spalvotas kėdutes. Rineke Dijkstra užfiksuotos motinos su kūdikiais per žiūrovų plyšį nužvelgia virš lietuviškos krepšinio aikštelės pakibusį gandrą. Tad Marija atsiskleidžia ne tik kaip naujo pokalbio moderatorė, bet ir kaip citatomis žongliruojanti autorė. Perfrazuodama ikonomis tapusius meno kūrinius, įspūdžių blyksnius, kasdienybės fragmentus fotomenininkė sukuria savitą debatų areną.
 
Tad kas yra Marija –  nemokša ar meistras? Zen mokytojas pasakytų, kad skirtumas nelabai didelis.
 
Gytis Skudžinskas, rugsėjis, 2013


 
Kitos parodos