Audriaus Zavadskio fotografijų paroda
2013.01.23 - 2013.02.16
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)



Fotomenininkas Audrius Zavadskis (g. 1945m.) kūrybinį kelią pradėjo 1963 m., dirbo Lietuvos kino studijoje operatoriaus Jono Griciaus asistentu. Tuo metu Lietuvoje jau buvo sukurta nemažai originalių meninių nuotraukų, padėti pamatai lietuviškai fotografijos mokyklai. Tad jaunam menininkui reikėjo rinktis: ar eiti vienu iš jau pramintų takų, ar rinktis savąjį, niekieno dar nevaikščiotą, nelengvą kelią. A. Zavadskis pasirinko keletą iš pirmo žvilgsnio viena su kita nesusijusių temų ir kibo į darbą. Taip atsirado arklių, žuvų, kriauklių, smėlio formų, plunksnų ir kiti ciklai. Autorius pasirodė esąs mažakalbis, lakoniškas, savitai suprantantis kompoziciją ir ritmą, kadro struktūrą. Jo minimalistiniai, 3–12  nuotraukų  ciklai – tai lyg svarūs vaizdiniai žodžiai, sudėstyti į trumpus, giliaminčius sakinius. Lyrinis pasaulio suvokimas – bene svarbiausias menininko kūrybos bruožas. Fotografai labiau už viską bijo pasikartojimo, tačiau A. Zavadskis eina nebūdingu fotomenui, dailei artimu keliu ir daugybę kartų grįžta prie to paties motyvo, jo iš esmės nekeisdamas.
Viena mėgstamiausių fotomenininko temų – arkliai. Jo nuotraukose arkliai – laisvi, taurūs gyvūnai, regis, niekada nepažinę apynasrio, pakinktų ar balno. Jie ramiai guli marių pakrantėje, švelniai glaudžiasi prie savo giminaičių ar, nufotografuoti stambiu planu, tarsi medituoja ir slepia akis po baltomis blakstienomis. Arklys – mėgstama lietuvių fotografijoje tema, tačiau A. Zavadskio nuotraukose ji savaip traktuojama, autorius išlieka nepanašus į nieką kitą.
Kitame, „Smėlio“ cikle A. Zavadskis tarsi sustabdo negailestingai smėlio kruopelėmis byrantį laiką, jam čia svarbi nesibaigianti statika, aiški, išraiškinga forma, šviesos ir šešėlio dermė, ritmas. Smėlynų „pionierius“ šios serijos nuotraukomis lyg kamertonu duoda toną jau vėliau kopas fotografavusiems Jonui Kalveliu, Vaclovui Straukui, Kazimierui Mizgiriui ir kitiems. Kopų geometrija, pėdsakų, skurdžios augalijos raštas – tai tarsi teatro uždangos, scenovaizdžio parafrazės, teatrinių, reklaminių autoriaus nuotraukų atspindžiai. Smilčių kruopelėmis suaižyti milžiniškų medžių kamienai „Senojoje Nidoje“ – tai užpustyti, palaidoti žvejų kaimai, kuriuos tuščioje smėlynų scenoje aprauda nukryžiuotų pagonių dievų siluetai.
Iš smėlio karalijos autoriaus mintis mus veda prie jūros ar marių pakrantėje išbarstytų miriadų kriauklelių. Regis, iš pasakų pasaulio atėjusios kriauklelęs spindi perlamutriniais atspindžiais ir barsto aplinkui pinigėlius – vandens lašelius. Čia autoriui, kaip ir ankstesnėje „Smėlio“ serijoje, be galo svarbi forma, šviesa ir šešėlis, kompozicijos užbaigtumas, tačiau atsiranda ir naujas motyvas – ekologinis: kriauklelėse nebėra moliuskų, jose tik laiko tėkmę stabdantis smėlis ir visa nuplaunantis vanduo. Panaši nuotaika tvyro ir trijų nuotraukų cikle „Žuvys“. Iš vandenų gelmių į kadaise gintarais barstytą  pajūrio smėlį nematoma piktadario žmogaus ranka kartu su bangų suplaktomis putomis išmeta keistai suniokotas, jau savo įprastą formą, pelekus, žvynus, akis praradusias žuvis mutantes, kurios pampsta karštuose saulės spinduliuose ir skleidžia nesulaikomų pasikeitimų ir mirties nuojautą.
Autorius mėgsta fotografuoti ir plunksnas ant sniego. Plunksnos pusnynuose savo mirguliavimu tarsi atkartoja sniegynų minkštumą, šlaitų apvalumą, šakelių ar atžalyno grakštumą. Ant sniego baltumo kalvelės puslankio, tamsaus dangaus fone, šiaušiasi medžių ir krūmų vora, o pati kalvelė snaudžia po sniego vėpūtiniais, sudėjusi plunksnines blakstienas. Regis, tuoj tuoj papūs švelnus pietų vėjelis, nusigiedrins apniukęs dangus, suspindės saulė, nuvingiuos kalvelės šlaitu klegantys tirpstančio sniego upeliai, prasivers žiemos speigų sukaustytos blakstienos ir kalvelė vėl džiaugsmingai šypsosis pasauliui žibuoklių, raktažolių ar ramunėlių akimis.
Užaugęs teatralų šeimoje ir gerai susipažinęs su teatro užkulisiais, prisilietęs prie kino paslapčių, A. Zavadskis kaip iš mozaikos akmenėlių, po tris, keturias, šešias ar daugiau nuotraukų dėsto savo ciklus ir tebeieško tik jam būdingo kūrybinio kelio tarp gyvenimo teatro fragmentų.

Stanislovas Žvirgždas


Parodos atidarymas - sausio 23 d. 17.30 val. 
Ekspozicija veiks iki vasario mėn. 16 d. 

Galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00 val. VI 12.00-18.00 val.






A. Zavadskis. Iš serijos Kopos. 1971


A. Zavadskis. Senoji Nida. 1971

Atidarymo akimirkos:













Alfredo Pliadžio fotografijos
 
Kitos parodos