Konkursas-paroda „Debiutas“
2012.11.22 - 2012.12.15
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)



Debiutinės fotografų parodos Lietuvoje rengiamos jau nuo 1976 metų. Sovietmečiu jos buvo vadinamos jaunųjų fotografų parodomis, o fotografų amžius ribotas iki 35 metų. Jose tąsyk dalyvavo daug pradedančių, o šiandien jau gerai žinomų talentingų fotografų: V. Šonta, R. Požerskis, V. Balčytis, R. Paknys, V. Bubelytė, A. Šeškus, G. Trimakas, V. Stanionis, A. Ostašenkovas, A. Budvytis ir daugelis kitų. 1975–1988 metais surengtos septynios jaunųjų fotomenininkų parodos.

2010 metais šią primirštą idėją Lietuvos fotomenininkų sąjunga atgaivino ir pratęsė. Kas dveji metai pradėti rengti „Debiuto“ konkursai, skirti naujų veidų Lietuvos fotografijoje paieškai. Debiutantų amžius  –nuo 16 metų iki... Pagrindinė konkurso sąlyga – jame negali dalyvauti Fotomenininkų sąjungos nariai ir ankstesnių metų konkurso „Debiutas“ laureatai. Tikimės, kad debiutavę autoriai savo gyvenimiška ir kūrybine patirtimi ne tik pratęs Lietuvos meninės fotografijos tradicijas, bet ir, pasitelkę šiandieninės technikos galimybes, pateiks savo kūrybinius bei intelektualinius ieškojimus, atras savo braižą.


2012 metais rengiamas jau XII konkursas, savo darbus jam atsiuntė 97 autoriai. Vertinimo komisija – fotomenininkai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai A. Aleksandravičius, R. Požerskis ir S. Žvirgždas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas J. Staselis, LFS Kauno skyriaus pirmininkas G. Česonis, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas D. Vaičekauskas – į  parodą ir katalogą atrinko 16 autorių nuotraukas.

Debiutas – kūrybinio kelio pradžia. Linkime kūrybinės sėkmės ir viliamės sulaukti darbų, papildysiančių Lietuvos meninės fotografijos kūrybos kraitį. Skaidraus žvilgsnio ir geros šviesos!

Parodos ir katalogo rėmėjai: SONY, UAB „Draugų studija“, UAB „Publicum“, LR Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Konkurso - parodos dalyviai:
Laura Dubickienė
Rocky  Shilly
Žilvinas Vasiliauskas ir Giedrius Dagys
Lina Radziukynaitė
Lebedevas Artūras
Eglė Vyšniauskaitė
Martynas Musteikis
Milda Kiaušaitė
Vilija Visockienė
Tadas Juras
Tomas Januška
Marta Ivanova
Liutauras Parojus
Sandra Strazdaitė
Raimondas Pocius


Lina Radziukynaitė. Namų inventorizacija. Taurės. 2012 m.


Raimondas Pocius. Dagerotipas Nr. 8. Irkluotojai Neryje. Vilnius. 2012 m.


rocky shilly. diss-5. Žemaitija. 2012 m.


Marta Ivanova. Savaitė. Trečiadienis. 2011 m.


LEMIAMAS ĖJIMAS

Kur jūs, pirmųjų nepavykusių pasimatymų, neplanuotų pasigėrimų, pirmųjų išdavysčių ir pergalių debiutantai, kur jūs, pirmojo melo ir nusivylimo, pirmojo pasiryžimo ir savęs atradimo debiutantai?  Kur jūs esate dabar, neperėję svarbiausio pirmųjų kliūčių ruožo, įstrigę abejonės labirintų apkasuose, sunykę savikritikos bunkeriuose, praradę balsą baimės glėbyje?

Tai apie debiutą gyvenime, o kaip yra kūryboje? Atrodo, kad dabar pats palankiausias metas debiutuoti. Turi kokį nors talentą ar neturi, nori tu ar nenori, tave išvilks į prožektorių, kamerų šviesą ir karštį visokiausi X faktoriai, Lietuvos ar jaunųjų talentų, vunderkindų šou. Laimėtojai gauna  prekybos centrų generalinių direktorių dovanas ir svarsto, o ką daryti toliau?

Kita vertus, jeigu tai ne scenos menai, nėra jokių debiutų, dinamikos ar kaitos. Matyt, kitos meno rūšys nepatrauklios komercializuotų reginių kūrėjams. Nieko neišspausi iš statiškų vaizduojamojo meno rūšių. O sceninis reginys, kad ir koks kvailas, juokingas ar absurdiškas būtų, iš karto tampa preke, masių reginiu, sistemine populiarios kultūros dalimi. Taip ir sunkiami provincijų miestelių ar elitinių sostinės mokyklų vaikai, jėga spaudžiami iš jų talentai. Dirbtinai skubinama ir stumiama reikštis, pasirodyti, debiutuoti, tapti žvaigžde. Taip ir dauginami popkultūros šizofrenikai, klounai, vakarėlių maskarado statistai.

O kaip tuomet su rimtaisiais menais, kaip debiutuoti jaunam fotografui, ar jam būtina visais įmanomais būdais kuo anksčiau ropštis į išrinktųjų olimpą, kam šito reikia? Jeigu tai ne dirbtinai sukurtas, primestas ir suformuluotas noras, kaip yra televizinėje pramogų industrijoje, jeigu tai vidinė būtinybė, jeigu tai per kankinančias abejones ir ieškojimus, nerimą ir pyktį išsigryninęs siekis pranešti apie savo kūrybinę prigimtį, tuomet debiutuoti tiesiog neišvengiama.

Tačiau tai jau kita debiuto prasmė, kita kryptis. Tai turėtų būti labai panašu į debiutą žaidžiant šachmatais. Juk žodis „debiutas“ priklauso būtent šiam rafinuotam žaidimui. Čia negali būti lengvabūdiško blaškymosi ir savitikslių, tiksliau betikslių, bandymų. Tikras debiutas – tai kas kita, galbūt tai nuo ankstyvos vaikystės perrašomos svetimos knygos ar perfotografuojamos visų meistrų kompozicijos šlifuojant savo stilistiką? Bet kuriuo atveju tai ruošimasis pirmam viešam ir lemtingam ėjimui. Šis ėjimas negali būti bet koks, jį lydi išsamūs paruošiamieji darbai, rengimasis nesibaigiančiai daugiapakopei kovai. Padarius pirmą ėjimą, ši kova jau niekada nesibaigs.

Būsi visiems laikams tik nevykęs debiutantas arba kažkada sėkmingai debiutavęs žaidėjas. Todėl debiutantas pirmiausia turi ištirti lauką ir jo žaidimo taisykles, kitaip jis liks stypsoti šioje nesuvokiamų ėjimų lentoje. Pirmasis ėjimas turi būti susietas su numatomu tolesniu savo pradinio pasirodymo rezultatu. Tai verčia elgtis atsakingai. Ne baugščiai, ne kvailai, o atsakingai. Turi būti įžvelgta pirmojo ėjimo perspektyva, atverianti tolesnes kovos galimybes, kitų ėjimų sėkmę. Tai reiškia, kad debiute pirmieji žingsniai turi būti pasverti platesniame numatomų galimybių kontekste.

Šiaip visus debiutus galima suskirstyti į tris rūšis: atvirus, pusiau atvirus ir uždarus. Tai tinka ir skirtingiems jaunų kūrėjų temperamentams. Bandyti prasiveržti į atvirą frontą būnant užbaigtam introvertui pražūtinga. Todėl kiekvienas jaunas menininkas anksčiau ar vėliau privalo įvertinti savo savybes ir pradėti savo partiją, privalo išvesti savo figūras iš pradinių pozicijų, privalo saugoti savo valdovę lemiamam ėjimui, privalo vengti atviros kovos, kol neišbandytos jo visų figūrų pozicijos ir t.t. Juk jis įžengia į meno lauką, į fotografijos meno lauką, kuriame jo laukia pralaimėjimas, nelaisvė, vegetavimas apkasuose, pasitraukimas arba pergalės.

Visa tai priklauso nuo debiuto, kuris gimsta giliausiame tavo santykyje su vienatvėje išgyvenamu kūrybos procesu, su bręstančiu savo kūriniu. Tai intymiausia, skaidriausia ir tikriausia būsena. Debiutuodamas ją išduosi, prarasi ramybę ir pasitikėjimą, susidursi su kritika, gal panieka, tyla, pagyromis. Tačiau ši pirmoji patirtis bus jėgų šaltinis, įkvepiantis eiti pirmyn, į žaidimų lentos vidurį, į pavojų, nežinią ir pripažinimą.

Todėl debiutas yra ir pradžia, ir pabaiga tuo pat metu. Pirmoje fotografijoje, tapybos darbe, rašinyje jau yra asmeninio stiliaus pavidalu pasireiškiantis genetinio menininko kodo šifras. Todėl debiutas turi būti labai asmeniškas. Jis negali būti provokuojamas, režisuojamas kitų – dominuojančių autoritetų, prodiuserių, verslių talentų medžiotojų.

Linkiu kiekvienam, darančiam pirmąjį ėjimą fotografijos lauke, būti šachmatininku, prisiimti atsakomybę už kiekvieno ėjimo pasekmes gyvenimo trajektorijai. Be to, reikia labai gerai suvokti, kad žaidime visada yra varžovas, kartais pajėgesnis ir protingesnis, todėl savo ėjimus nuolat reikės derinti prie jo ėjimų. Kūrybos laisvė čia tik naivi iliuzija, tačiau visada lieka galimybė šlifuoti savo meistriškumą.

Virginijus Kinčinaitis, menotyrininkas

 
Kitos parodos