Fotografijos konkurso "Debiutas" laureatų paroda. Ieva Rutė. Arnoldas Kubilius.
2011.11.03 - 2011.11.19
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)



Maloniai kviečiame lapkričio 3 d. (ketvirtadienį) 18 val. į fotografijos konkurso "Debiutas" (2010) laureatų  Ievos Rutės "Ten, tarp ir niekur" bei Arnoldo Kubiliaus "Arti odos" parodų atidarymą Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g. 19, Vilnius). Atidaryme dalyvaus darbų autoriai.
 
 
Galerijos darbo laikas II-V 12-18 val., VI 12-16 val.
Paroda veiks iki lapkričio 19 d.
 
Parodą remia LR Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Ieva Rutė. TEN, TARP IR NIEKUR

Žvelgiant į Ievos Rutės nuotraukas pabėgti nuo minties, jog tai kelionių fotografijos, ko gero, neįmanoma. Darbus vienijantys motyvai – kalnų ir slėnių vaizdai, praeiviai ir jų apdarai, kur ne kur pasirodantys užrašai – leidžia suvokti, jog autorės keliauta ir kad mes žvalgomės po jos kelionių fotodienoraščių ištraukas. Pastabesni atpažins Tibetą, šventas vietas ir šventyklas, tenykščius žmones ar jų šventes. Tačiau kaip turistinės fotografijos jos pernelyg išblukusios, dėmėtos, peršviestos, neryškios ir nekokybiškos, sakytumei, nevykusios ir netinkamos užpildyti asmeninių prisiminimų albumo puslapius. Ne daug ką tegali pasakyti ir apie objektus, kurie įamžinti šiose nuotraukose. Net jei tai ir svarbus turistinės traukos objektas, kaip antai Himalajų kalnai, neretai juos sunkiai beatpažinsi. Todėl priskirti šioms fotografijoms tik kelionių reprezentavimo funkciją būtų neapdairu.
 Ievos Rutės nuotraukas drįsčiau pavadinti asketiškomis fotografijomis. Jose atsisakoma visko, kas primintų išoriškai efektingą, ryškų ir kokybišką, tačiau nebylų atvaizdą, ir siekiama sprendimo, atskleidžiančio autorės grynąjį, apnuogintą santykį su patyrimu, kurį fiksuoja fotografija. Eidama ne formalaus fotografinio realizmo link, o vaizdo gilumo, daugiasluoksniškumo kryptim, fotografė savo darbus priartina prie kontempliatyvios tapybos akvarele. Dėka susidubliavusių kadrų nuotraukose kalnai ir slėniai tarsi virpa, išsilieja, peizažai praranda savo konkretumą. Intensyvias ir net kontrastingas spalvas slopina stipri dominuojanti šviesa, išryškinanti tik kadro centrą tarsi menamo veiksmo sceną. Keistą sapno ar blausaus prisiminimo įspūdį sustiprina visų fotografijų pakraščius gaubianti laipsniškai intensyvėjanti juoduma. Taip nuotraukos turinys neišblaškomas detalėse, o žiūrovo dėmesys telkiamas į šviesos dėme akcentuojamą meditatyvią erdvę.
 Ieva Rutė prisiekusi keliautoja, tačiau kaip fotografuoja taip ir keliauja ji neįprastai. Ji – ne turistė-vartotoja, o šiuolaikinė nomadė, neužsibūnanti vienoje vietoje ilgai, tačiau atvykusi į kitą šalį, jos kultūrą išgyvena, pažįsta ir pajaučia taip, jog patampa sava tarp svetimų. Ir jai padeda ne tik kalbų mokėjimas, bet prigimtinis atvirumas ir nuoširdus santykis su aplinka. Matyt dėl šios priežasties jos fotografijose atsispindi ne lengvabūdiškas pasivaikščiojimas po svečias šalis, o noras pažinti ir patirti tolimos kultūros pamatus.

Teksto autorė Ieva Mazūraitė-Novickienė

Ievos Rutės fotografijos









Arnoldas Kubilius. ARTI ODOS

Vizualinėje kultūroje ornamentas arba abstrakcija yra pirmas kelias pabėgti nuo žmogaus kūno ir jo sukeliamų nemalonių pojūčių – degraduodamas, netinkamai funkcionuodamas, demonstruodamas savo laikinumą kūnas žmogui suteikia tokius potyrius, kokių neįmanoma patirti kontempliuojant negyvąją gamtą.
Kokia neįtikėtinai stipri gali būti abstrakcijos trauka, rodo dailės istorija, kurioje gausu radikalių ornamento ar abstrakcijos išaukštinimų: musulmonų ir judėjų dailės tradicijos, XX a. Europos ir Amerikos abstrakčioji dailė ir t. t. Tačiau, kadangi radikalūs teiginiai dažniausiai iššaukia radikalius neigimus, abstrakcijai ne kartą buvo ir aktyviai pasipriešinta, apkaltinant jos gerbėjus stručio strategija: esą, jie kiša galvą į smėlį ir ignoruoja netobulą kūniškąją (žmogiškąją) realybę.
Deja, realybės dalis yra ir tai, kad net ir įtikinami argumentai negali nuslopinti traukos – kaip įsisąmonintas malonaus rūkymo poveikio apgaulingumas nevisuomet padeda mesti rūkyti.
Arnoldo Kubiliaus fotografijose (arnophoto.tumblr.com) nėra nusigręžiama nuo abstraktaus rašto grožio – atvirkščiai, jo netgi primygtinai ieškoma. Tačiau, akiai pakrypus į žmogaus kūną, ornamento estetikos tyrumas neišvengiamai susvyruoja: raštai, suteikiantys akiai netrikdomą malonumą audinio klostėse, vandens raibuliavime ar marmuro gyslose, tapę kūniškais reljefais staiga praranda savo neįpareigojantį grožį ir virsta kūniško jautrumo, nestabilumo ir pažeidžiamumo ženklais, tebesuteikiančiais tam tikro estetinio malonumo, tačiau jau kitokio – tokio, kuriame kūniškas netobulumas nebėra paimtas į skliaustus, bet suvokiamas kaip neatsiejama jo dalis.

Teksto autorė Eglė Mikalajūnė

Arnoldo Kubiliaus fotografijos





 
Kitos parodos