Stanislovo Žvirgždo fotografijos paroda "Lietuviški peizažai“
2011.10.05 - 2011.11.05
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)



Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą negu iš turistinio automobilio ar turistinėse fotografijose. Ir ne vien todėl, kad jis peizažų ieškoti važiuoja dviračiu ar plaukia valtimi. Juose nėra civilizacijos ženklų – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Jeigu ir pasitaiko kokia trobelikė – tai arba Bitininkystės muziejus Aukštaitijos nacionaliniame parke, ar kokia medinukė su statinių tvora, savaime virtusi muziejumi po atviru dangumi. Su kuo dar palyginti? Nebūtų galima net su A. Baranausko „Anykščių šileliu“, nes tas buvo kertamas ir tapo pirmykštės Lietuvos naikinimo simboliu. Tiktų prisiminti S. Daukantą, poetiškai aprašiusį Lietuvos sengires. Ir S. Žvirgždas su ilgesiu žvelgia į senosios gamtos reliktus, todėl palyginimas su romantišku XIX a. jam ypač derėtų. Juolab kad tada iš literatūros miškas ir lietuvis kėlėsi į grafikos lakštus, o J. Čechavičius pradėjo savo keliones su fotoaparatu po Vilnių ir Vilniaus apylinkes. S. Žvirgždas išstudijavęs jo maršrutus, nes ir pats yra tokios fotografijos pasekėjas. Tuo ir skiriasi nuo J. Kalvelio, iš miškų pabėgusio į Nidą, kur vėliau supuolė visas būrys Lietuvos fotografų, nuo A. Sutkaus, žvalgiusio ir fiksavusio Lietuvą iš paukščio skrydžio, o paskui vis vien grįžusio pas savo žemiškus herojus, nuo A. Kunčiaus, kurio tolių vaizdai  dažnai rodo ne medį, bet mišką, o Lietuvos debesų fotografijos sukuria pusiau fantastišką didingų kalnų įspūdį.

Pagal užmojį ir šviesos jausmą panašesnis A. Kunčius, bet                 S. Žvirgždas truputį šaltesnis, racionalesnis, detalesnis. Jį labiau tiktų lyginti su anglu P. H. Emersonu, XIX a. pabaigoje susirūpinusiu civilizuojamu peizažu, o apie savo 16 fotografijų knygą „Pelkių lapai“ pasakiusiu, kad tai „šešiolika pačių kukliausių nuotraukų, subtilių pilkšvo pasaulio graviūrų su neryškiais erškėčio šakų ir sausų nendrių krūmais“.
S. Žvirgždas savo peizažinės fotografijos toliais artimesnis amerikiečių menininkams: nuo C. E. Watkinso iki A. Adamso. Abu fotografavo tą patį Kalifornijos Yosemite slėnį, kurio pirmapradiškumas primena Biblijos aprašytus Žemės kūrimo laikus. Nepaprastas A. Adamso vaizdo ryškumas ir pustonių gausa įstrigo S. Žvirgždui į atmintį visiems laikams. Jis pats labiau mėgsta kitą biblinį kūrimo etapą, kai viskas skendi ūke. Be to, Lietuvos peizažo toliai – ne kalnuotoji Amerika, todėl              S. Žvirgždas komponuoja panoramą su medžiais, kad atsivertų tolimesni planai ir perspektyva.
Ir vis tiek jokio monumentalumo, tik intymus žvilgsnis į  slėpiningą ūką, iš kurio lyg F. Felinio filme „Amarcord“ gali išnirti karvė, avis, medis ar tiltelis, vedantis į kitą krantą. Regis, į amžinybę, nes S. Žvirgždo peizažo paprastumas skatina ieškoti nekasdieniškų motyvų. Todėl jis mėgsta vaikščioti gamtoje vienas ir ten medituoti lyg bažnyčioje. „Jeigu nėra savito santykio su gamta, susikaupimo, nieko ir nebūna“, – sako autorius.
Kartais prisimeni V. Krėvės apsakymo „Skerdžius“ mintį: „Nedaryk kitam bloga ir niekas tau bloga nedarys“. Gal todėl dabar tiek maža tikrų  peizažo meistrų. Saldokų saulėlydžių ir medžiuose skendinčių sodybų – gausybė, tačiau koncepcijos nėra. Tolstame nuo savo kasdienio gyvenimo ir darosi svarbi tik akimirksnio egzotika.
 Stebina jo kantrybė ir pastabumas: dvidešimt metų vaikščiota Vilnios krantais ir vis dar gebama žavėti netikėtu požiūriu ir nuotaika. Nepamirškime, kad čia sukinėjęsis J. Bulhakas prieš karą siūlė steigti tarp Naujosios Vilnios ir Vilniaus ką nors panašaus į šių dienų Rumšiškes. Ir grindė tuo, kad šiose vietose galima rasti visą – kalvotą, slėningą, su kaimiškom sodybom ir miesto pakraščiu, su giriom ir upelių vingiais – Lietuvą. Prie šios visumos S. Žvirgždas priduria keletą vaizdų, nufotografuotų prie Nemuno, iš Verkių, iš Aukštaitijos nacionalinio parko ir Nidos. Lemia ne skaičiai, vietų aprėptis, o meninis vientisumas. 
 Galbūt tyrinėjama fotografijos istorija yra lyg jo peizažų tęsinys: tokia pat meilė senovei, istorijai, laikui, tarytum lėtai tekančiam medžių kamienais ir šakomis arba atkuriamam iš fotolakštų. Jis gerai jaučia laiką ir šiandien atlikdamas daugybę darbų – Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, eidamas įvairias visuomenines pareigas, kurių bėgant metams nemažėja. Sunku įsivaizduoti, bet iš savo buto Antakalnyje jis tebesidairo į peizažus: artimus, už Neries, ir tolimus, į kur dažnai mina dviratį.
          S. Žvirgždas visur spėja ir be automobilio. Jo gyvenimo būdui labai tiktų lotyniškas posakis ,,Festina lente“. Radęs savo tempą ir temą, jis atkakliai braunasi į temos tankmę. Fotopeizažų gausėja, bet jie nėra vienodi. Kartais atrodo, kad Vilnia yra lyg kokia begalinė gyvenimo upė, lyg koks gausių Lietuvos upių ir ežerų simbolis. Pažvelgė fotografas pro savo buto langą – jau Vilnios motina – Neris, bet vaizdo magija – ta pati. Lyg matytum prarastą vaikystės rojų, kai viskas dar skendėjo mistiniame nuojautų ir nuovokų rūke. Ir nesvarbu – švinta ar temsta. Svarbiausia nebijoti atsimerkti tamsoje, „pamatyti“ ją kaip šviesą. Ir neklausti, kam pateka ar leidžiasi saulė, nes ji visada rodo kelią tau.    
         Į „natūralųjį“ S. Žvirgždą reikia įsigilinti. Iš literatūros veikalų išmetami peizažai ir visokie ilgi aprašymai, nes adaptuotojams rūpi tik siužetas. Tačiau S. Žvirgždo peizažai atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur, atrodo, nėra nieko dramatiška. Viskas lyg ir apčiuopiama, konkretu, o kartais net pernelyg realu. Kaip vaikystėje Balbieriškyje, prie Peršekės, kai visi žiopsojo į žiobrių gaudytojus, ir jis nukrito nuo liepto. Kažkas pamatęs ištraukė. Nuo to laiko vanduo jo fotografijose kupinas slėpinių. Upeliai virsta duburiais, mažais ežerėliais, „ašara Dievo aky“. Horizontas išsilenkia. Mažame Lietuvos plotelyje telpa visa planeta.

                  Skirmantas Valiulis

 

 
Kitos parodos