Violeta Bubelytė. AUTOPORTRETAI
2011.08.04 - 2011.08.20
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)

Violeta Bubelytė (1956) fotografuoti pradėjo paauglystėje: iš pradžių objektyvą nukreipė į draugus, žirgus, jojimo varžybas. Apie meninę fotografiją anuomet dar nelabai ką nutuokė, tad vienintelis kriterijus buvo, „kad kas nors matytųsi“. Tačiau pasvajoti apie meniškumą fotografijoje sau nedrausdavo. Fotografavimo mokytoju laiko fotomenininką Julių Vaicekauską, nors kaip ir daugelis jos kartos fotografų yra savamokslė. 1980 m. dalyvavo trečiojoje Lietuvos jaunųjų fotografų darbų parodoje, po jos sekė kitos grupinės parodos Lietuvoje bei už jos ribų. Šiandien jų priskaičiuojama daugiau nei pusšimtis. 1983 m. surengė pirmąją personalinę parodą, dabar tai bus gal kokia dvidešimtoji.
Svarbiausia V. Bubelytės fotografijų serija – „Autoportretai“ (1981–2003), ją sudaro trys dalys: „Su veidrodžiu“ (1982), Autoportretas (1983–1994) ir „Aktas“ (1981–2003).


„Kūno grožis mane traukė, tačiau tada, 1980 metais, profesionaliais modeliais nė nekvepėjo. Pati nelabai žinojau, kaip tie aktai daromi, o kaip tai paaiškinti kitam, dar mažiau suprantančiam...“ Bandė fotografuoti draugę, tačiau kaip pasodini, taip ir sėdi, jokios improvizacijos. Jai išėjus, likdavo jausmas, kad kažko nepadarė, norisi dar ir taip, ir anaip pabandyti... Norisi, o modelio nebėra. Tada ir pradėjo fotografuoti save, savo kambario kampe, prie  natūralaus apšvietimo. Naudojo plačiakampį objektyvą, eksperimentavo. „Darbai atsiranda spontaniškai, vedami jausmo. Kūryba – tai mintys, pamąstymai apie savo gyvenimą, savo buvimą – kas aš esu ir ką čia veikiu. Dažnai koks nors įvykis ar susitikimas inspiruoja naują darbų atsiradimą, o kartais tiesiog šiaip, kaip žaidimas – pasižiūrėsime, kas išeis.“



Pirmosiose „Autoportretų“ fotografijose daugiau dėmesio skiriama judesiui, formai, į mus atsukama nugara arba slepiamas žvilgsnis. Vėliau vis labiau koncentruojamasi į save: stambėja planai, ryškėja kūnas, akys drąsiai žvelgia tiesiai į objektyvą. Atsisakoma pagalbinių detalių ir užmezgamas dialogas su pačia savimi, pradeda viename kadre rastis po kelis atvaizdus: iš pradžių jie tik šiaip būna šalia, vėliau ima bendrauti tarpusavyje.
Savitas požiūris autorę išsiskiria iš Rytų Europos  fotografijos konteksto: ji nesiremia metaforiška, moters seksualumą gamtoje tyrinėjančia tradicija ir nenagrinėja šiuolaikiniam kūno menui būdingos lyties problematikos, jos darbai labai skiriasi nuo idealistinių moterų aktų, fotografuotų vyrų. Autorei kūnas įdomus ne pats savaime, o kaip veido papildinys, veido, kuriuo kalba siela. Kūnas čia toks pats mąstantis, jaučiantis, klausiantis, kaip ir veidas, o ypač – akys.



Su kūnu į kadrą patenka tuščia kambario siena, veidrodis, draperija, lenta, kartono dėžė, stalas, kopėčios ar kita. Šie daiktai naudojami ne tam, kad pridengtų ar slėptų kūną. Pasitelkdama minimalistines priemones autorė kuria labai nuoširdų, bet tuo pačiu ir dramatišką pasakojimą apie save. Apsinuogindama ji parodo ne tiek kūno nuogumą, kiek atsiveria pati. Ji nesimaivo, dirbtinai nepozuoja, nebando flirtuoti nei su fotografu (t.y. savimi), nei su žiūrovu. V. Bubelytės žvilgsnis visad užtikrintas, kartais net griežtas, lūpos ramios, be šypsenos. Ji fiksuoja save, tyrinėja save ir tai leidžia daryti žiūrovui.

 

 
Kitos parodos