Šiuolaikinė baltarusių fotografija. IGOR SAVČENKO
2011.05.19 - 2011.06.04
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Igoris Savčenko  (1962, Minskas)– vienas ryškiausių Baltarusijos šiuolaikinių fotomenininkų. Kūrybinį kelią pradėjo 1988 m. Valerijaus Lobko fotografijos studijoje Minske. Tuopat metu iškilo tokie baltarusių fotografai kaip Galina Moskaliova, Vladimiras Parfenok, Sergejus Kožemjakin ir kiti. Vadinamosios „Naujosios bangos“ atstovai jau nuo pat pradžių išsiskyrė konceptualiais projektais.
Igoris Savčenko pirmajame kūrybos etape (1988-1996 m.) naudojo rastas senas fotografijas iš šeimyninių albumų. Jas perfotografuodamas, kadruodamas, apipaišydamas ir kitaip perdirbdamas autorius sukuria naujas prasmes, sudeda visiškai naujus minties akcentus. Menininko darbuose juntamas specifinis požiūris į istoriją ir atmintį (serijos „Ranka ant peties“, „Wir schprechen Deutsch“, „Gestų abėcėlė“ „Beveidžiai“ ir kt.). Su laiku vis didesnę svarbą darbuose užima tekstai - tai, ko nepajėgia išvysti žmogaus akis, autorius perteikia užrašų pagalba. Vaizdas lyg ir turėtų pateikti daugiau informacijos negu kad žodžiai, bet čia atvirkščiai – būtent tekstai nurodo, į ką žiūrovui  atkreipti dėmesį  ir tokiu būdu įvyksta tarsi dvigubas fokusavimas: pirmiausiai pamatome tai, į ką buvo sufokusuotas vaizdas, o perskaitę tekstą įsižiūrime visai į kitką.


Vėlesnėse fotografinėse serijose vis didesnę reikšmę įgauna tekstas („Gamtovaizdžiai su komentarais“), o su laiku jis ima dominuoti vaizdo atžvilgiu („Nematoma“ [„Nematoma“ nėra serijos pavadinimas, o naudojamas tik darbų įvardinimui], „Apie saulės šviesos sklidimo pasikeitimus“). Nors formaliai vaizdas dar lyg ir egzistuoja, tačiau be teksto pagalbos jis yra abstraktus ir neinformatyvus. Tarp vaizdo ir teksto labai glaudus ryšys: vienas be kito įgautų visiškai kitą reikšmę arba visai jos neturėtų. Galiausiai nebe tekstas papildo fotografiją, o fotografija tekstą.

1997 m. prasideda antrasis Igorio Savčenkos kūrybos etapas. „Fotografijų parašai“ – tai tarsi pavadinimai materialiai neegzistuojančioms nuotraukoms. Po šios serijos 1997 m. menininkas visiškai atsisako fotografinės veiklos ir savotišku manifestu tampa darbas „Apie naują santykį su fotografija“. Autorius ieško naujų meninių formų, dirba su audio bei video medžiaga, kuria „tekstinę fotografiją“ .  Tekstai savo stiliumi primena parašus seniau kurtoms fotografijoms. Iškyla klausimas, kas išvis yra fotografija ir ar tekstas skirtas fotografijai gali egzistuoti be pačios fotografijos.
Nepaisant atsiribojimo nuo tiesioginės fotografinės veiklos, I.Savčenko ir toliau dalyvavo fotografijos parodose.
Nuo 2007 m. Igoris Savčenko grįžta prie fotografinės praktikos ir sena didelio formato kamera ima kurti tiesioginius pozityvinius atvaizdus: vaizdas eksponuojamas tiesiai ant fotopopieriaus ir tokiu būdu išgaunamas vienetinis pozityvinis atvaizdas. Nuotraukos spausdinimas šiuo atveju tampa nebereikalingas. Tokiu būdu  kiekviena popierinė fotografija tampa unikalia.  Pats autorius šias fotografijas vadina „unikatais“.

Parodoje bus eksponuojami darbai iš visų trijų kūrybos etapų:
„Gamtovaizdžiai su komentarais“
„Gestų abėcėlė“
„Nematoma“
„Apie saulės šviesos sklidimo pasikeitimus“
„Apie naują santykį su fotografija“
„Fotografijų parašai“
„Fotografavimas“
„Unikatai“

 

 
Kitos parodos