MODERNIZMAS LIETUVOS FOTOGRAFIJOJE
2011.04.19 - 2011.05.07
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)

Šiais postmodernizmo laikais vis aktualesnė modernizmo sąvoka. Daugelis nori „sumodernėti“, tad painioja abi sąvokas arba iš viso nepripažįsta jokių griežtesnių apibrėžimų. Kita vertus, kai kurių šalių, neišskiriant ir Lietuvos, fotografijos istorija dar menkai tyrinėta, dažnai pradedama nuo labai vėlyvų jos apraiškų, nekreipiant dėmesio į kuklius pirmuosius žingsnius.
Dar vis neatsakyta į  klausimą apie lietuvišką modernizmą – buvo jis ar ne? Tokio, kaip Prancūzijoje, Vokietijoje ar SSRS, tikrai nebuvo. Tačiau ar tai reiškia, kad sėdėjome gūdžioje provincijoje, aklinai užsidarę duris? Jeigu kreipsime dėmesį ne tik į fotografijos mokyklas ir autorius, o žvelgsime į visą fotografijos kalbos kaitą ir jos vartojimo naujas funkcijas, neišsiversime ir be lietuviško konteksto. Išeities taškas galėtų būti fotografijos istorikės N. Rosenblium apibendrinimas: „Jeigu ieškosime periodo, kuris įkūnija visą fotografijos potenciją, tai turbūt būtų  laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo.“



V.Butyrino fot.

Kitas reikalas, kaip ta potencija skleidėsi prieškariniame Kaune ar Vilniuje?
Vilniuje didžiausias autoritetas buvo Janas Bułhakas, kurio Šviesos estetiką
 dabar skaitydami ir lietuviškai, nesunkiai nustatysime, kad jo fotografijos ir jo teorijos pagrindas – piktorializmas. Vilniuje tuomet virė diskusijos, nes jaunimas gerai žinojo, kas vyksta modernėjančioje Europoje. Nors J. Bułhakas ir keiksnojo modernizmą, tačiau gyvenimas priverčia keistis ir klasikus. Čia svarbu, kaip avangardininkai sugeba nepamiršti prieš juos buvusiųjų ir įtraukti į fotomeno keitimosi procesą. Po karo atsidūręs Lenkijoje J. Bułhakas buvo pakviestas į Šiuolaikinės fotografikos parodą. Nors madas netrukus diktavo kiti – E. Hartwigas, Z. Dłubakas ir kiti, o J Bułhakas po poros metų mirė, pats faktas tapo gražiu simboliu, kaip audringose permainose gali išsilaikyti įvairūs pokrypiai ir siekiai.


V.Luckaus fot.

Kaune modernizmas taip pat skynėsi kelią. Jį daugiausia propagavo dailininkai fotografai, gerai susipažinę su Europos meno srovėmis. Ne tik dailėje, bet ir fotografijoje susiformavo savitas, vietinis, dar naiviai suprastas lietuviškas modernizmas, kuris pokario metais sunkiomis sąlygomis vis prasimušdavo pro oficiozinės, konjunktūrinės fotografijos luobą, laikui bėgant jis sustiprėjo, kol devintojo dešimtmečio pradžioje visa jėga pasireiškė konceptualioje, o kiek vėliau ir postmodernistinėje kūryboje. Ilgainiui susiformavę  lietuviškam modernizmui būdingi bruožai didžiausią pakilimą pasiekė postmodernistinėje fotografijoje. Visa tai galima susieti ir su vėluojančiu kultūros fenomenu, nes modernizmo idėjos į lietuvių fotografiją   atėjo iš dailės ir kitų vaizduojamųjų menų. Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos fotografijos polinkį į etnografinius motyvus, liaudies meno tradicijų puoselėjimą, klasikinę vaizdo sąrangą ir temos traktavimą. Suprantama, procesui įtakos turėjo ir valstietiška kūrėjų kilmė bei mastysena, glaudžiai susijusi su senosiomis kaimo tradicijomis ir žeme. Regis, noras po ilgamečių draudimų atnaujinti ir iškelti liaudies meną fotografijos priemonėmis tuo metu ir buvo tas pagrindinis varomasis veiksnys.
O kaip šiuolaikinėje Lietuvoje? Laikas lyg ir panašus, tik mūsų kraujas, regis, karštesnis, neigimo logika kartais ilgam užgožia toleranciją kitokiam stiliui ir pačios fotografijos platesniam supratimui.


D.Tarabildienės fot.

Vis pasigirsta balsų, kad modernizmo Lietuvos fotografijoje esą nebuvo. Be to, visiškai nepagrįstai tvirtinama, kad visa XX a. prieškario ir pokario fotografija iki atsirandant postmodernizmui buvusi etnografinė, o kūryba – kolektyvinė, ir tik mūsų dienomis ji tapusi individuali. Toks samprotavimas tik parodo Lietuvos fotografijos raidos neišmanymą. Panašiai kaip ir dailėje, mūsų fotografijoje buvo ir tebėra kuriami klasikiniai kūriniai, lygiai kaip ir modernistiniai ar postmodernistiniai. Be to, kai kurie dailės raidos periodai būdingi ir mūsų meninei fotografijai.
Manytume, ši paroda savotiškas priminimas, kad Lietuvoje ir prieš karą, ir po jo buvo kitaip mąstančių ir kuriančių fotografų, padėjusių pagrindus šiuolaikinei meninei fotografijai.
Eksponuojamos fotografijos iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Rimto Tarabildos asmeninio archyvo ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijų fondo, aprėpia laikotarpį nuo 1905 m. iki 1980 m. 
                              

Stanislovas Žvirgždas

 
Kitos parodos