Klaudijus Driskius. Arti Sartų
2009.11.05 - 2009.11.21
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)

Lapkričio 5 d. 16 val. paroda atidaryta „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius).  Atidarime dalyvavo daug rokiškėnų, kurie šiltai pasveikino fotomenininką, palinkėjo jam nepamiršti savo kraštiečių.

Iš Ažubrasčio kaimo (Rokiškio r.) kilęs K.Driskius dažnai sugrįždavo į gimtinę su fotoaparatu. Fotografas ėjo prie žmonių, kurie jam pasirodė įdomūs – todėl pirmiausia atsirado fotografijos. Per jas atsiskleidžia visa XX amžiaus Lietuvos istorija: nelengva kaimo kasdiena, dažnai lydima skurdo ir vargų, pokario kovos, tremtis, sovietmečio kvailystės ir alkoholizmas. K.Driskius dar spėjo pagauti ir jaunimo talkas per šienapjūtę – dar iki didžiosios emigracijos bangos...





Apie Klaudijaus Driskiaus fotografiją

Keisti – toks apibūdinimas labiausiai tinka daugumai Klaudijaus Driskiaus fotografijų herojų, jų nuotaikoms, įvykiams. Tačiau kalbu ne apie lietuvių literatūros ar folkloristikos pamėtus mielus keistuolius ar vadinamuosius kaimo „jonelius“. Tas keistumas, kuris šiek tiek gąsdina. Keistumas, kurį savyje atpažįsti, bet niekada nenori pripažinti. Tai dvigubas keistumas, gimdantis ironišką distanciją, ne tik objekto, bet ir savęs paties atžvilgiu. Aš juk irgi keistas to išoriškai paprasto, bet ne naivaus gyvenimo atžvilgiu. Kita vertus, giminystėmis, užsislėpusiais įpročiais, prasimušančia tarme, atsiminimais, esu jo dalis. Tokia pozicija leidžia būti ironiškam be pagiežos ir atsiribojimo. Lygiai toks – dvigubas – Klaudijaus Driskiaus santykis su fotografijos tradicija. Ironija ir distancija jį išskiria iš minėtos jau prieškary pradėtos formuoti kaimo vaizduosenos.Vis dėlto tai ne ta ironija, kuri negrįžtamai atplėšia nuo fotografijos tradicijos. Tai šen, tai ten vėl pamatai augustiniškas neoklasikines formas ar buračišką aistrą „autentikai“. Šis prisirišimas prie tradicijos teikia regai jautrumo, kurį ironija kiek slopina.
  Net smagiausiose Klaudijaus Driskiaus fotografijose prasišviečia truputis skausmo, nekart seniai nuslopusio,nugrimzdusio į pasąmonę. Partizanų neviltis, akinanti sovietinio gyvenimo pilkuma, galiausiai žinojimas – mes esame paskutiniai. Paskutiniai „tikri“ sentikiai, paskutiniai „tikri“ žemdirbiai, muzikantai, aludariai. Tai savotiškas Lietuvos istorijos ar bent vienos epochos liudijimas.

Vytautas Ališauskas


fotografijose:
Pranas Mikulėnas ir Algirdas Lukošiunas. Aleksandravele. 2006
Kunigas Algirdas Dauknys Veprio ežere. Baltriškes. 1995
Šokiai Pauliaus Širvio pagrindineje mokykloje. Aleksandravele. 2006
Broliai Pranas ir Matas Paberžiai. Kriaunos. 2004





 

 
Kitos parodos