Romualdo Rakausko fotografijų paroda
2009.10.21 - 2009.10.31
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)


Vakaro muzika, 1969 iš ciklo Švelnumas

Maloniai kviečiame į Romualdo Rakausko fotografijų parodos atidarymą Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) spalio 21 d. 16 val. (trečiadienį). Čia autorius Jums pristatys du savo darbų ciklus Švelnumas ir Užuovėja.


Arvydas Šliogeris apie Romualdą Rakauską straipsnyje „Lietuviškųjų ikonų meistras III" rašo:
R. Rakauskas, panašiai kaip ir jo fotogiminaičiai, orientuotas ne į karikatūrišką individualumą, ne į psichologinį ar „diskursinį“ portretavimą, o būtent į TIPĄ, į visuotinį, arche-tipinį daiktiškumo ir žmogiškumo telkinį, ir kaip tik šitoks individualizuotas visuotinumas, kaip tik individualizuota lietuviškumo substancija, kaip tik jo individų substanciškumas Rakausko vaizdus padaro ikonomis, tokiomis pat tikromis, aiškiomis, paprastomis ir švytinčiomis pirmapradžiu grožiu kaip ir Kunčiaus bei Sutkaus ikoniškieji archetipai. Vis dėlto R. Rakausko fotoikonos bent jau vienu, bet, galimas daiktas, pačiu svarbiausiu bruožu skiriasi ir nuo Kunčiaus, ir nuo Sutkaus fotovaizdų. Kaip sakiau, Kunčius palinkęs į nežmogiškuosius daiktus, Sutkus, kaip savotiškas Kunčiaus antipodas, ikoniškumo archetipo linkęs ieškoti žmogiškumo duotyse, o Rakauskas įsitaiso kažkur viduryje, tarsi sujungdamas nežmogiškumą ir žmogiškumą, gamtinius daiktus su žmogiškaisiais pavidalais, pasaulį be žmogaus su žmogaus pasauliu ir juos sujungia taip glaudžiai, taip natūraliai, taip delikačiai, kad daiktais pradeda atrodyti, jog jo žmogus, lyg tas medis, išauga tiesiai iš nežmogiškumo, tarsi jo egzistencija būtų įsišaknijusi ten pat, kur ir rugio, ąžuolo, debesies ar upokšnio buvimas.

Taigi ikoniškieji Rakausko personažai įsitaisę keistame TARP, kur nėra nei gryno nežmogiškumo, nei gryno žmogiškumo ir sykiu vienodai intensyviai esti abu, kur žmogiškumas sklandžiai ir švelniai įteka į nežmogiškumo upę, o nežmogiškumas lygiai taip pat sklandžiai išsiskleidžia žmogiškumo pavidalais, kur gamta virsta sodu, o žmogus – sodininku, beveik susiliejusiu su jo puoselėjamais gamtiniais daiktais. Iš tikrųjų Rakausko didžiojoje knygoje beveik nėra „grynų“ gamtovaizdžių be žmogaus ar bent jau be žmogiškumo pėdsakų, o keli peizažai, įterpti į labai vientisą knygos audinį, iš jos šiek tiek išsiskiria ar bent jau nesudaro jos svorio centro; lygiai kaip ir maksimaliai išgryninti žmonės, pavyzdžiui, portretai – ne jie šviečia Rakausko ikoniškųjų žvaigždynų centre. Galbūt kaip tik todėl, kad Rakauskas  labiau linkęs į žmogaus ir nežmogiškos gamtos vientisumą arba, pasakius filosofų žargonu, žmogiškumo ir daiktiškumo sintezę, visų jo ikoniškųjų planetų saule ir dabar lieka jo nuostabusis „Žydėjimas“, pirmiausia, žinoma, SODO, lietuviškojo rojaus archetipo, žydėjimas, grakščiausiai, švelniausiai ir gražiausiai įvietinantis žemės žmogaus ir sužmogintos žemės draugystę bei vientisumą, ir dar būtent šitokios amžinosios sąjungos intensyviausią akimirką – tą akimirką, kai gamtos daiktas veržliai kyla į gražųjį pasaulio paviršių, o kartu su juo stiepiasi ir mirtingasis – sodininkas, žydintis žmogus, išeinantis į apgaulingą ir klaidų žmogiškosios egzistencijos kelią, kurio melancholiškos pabaigos dar nematyti – žydėjimo pradžia uždengia vysmo ir mirties pabaigą.

Šitoji žmogaus ir daiktų sąjunga ir sintezė vyrauja ne tik „Žydėjime“, ne tik „Švelnume“, bet ir miestelio ar miesto, nesvarbu, kokio – Upynos, Vilniaus ar Kauno – etiuduose: Rakausko žmonių veidai, gestai ar net drabužiai visur paženklinti gamtiškojo daikto sunkiu, neskaidrumu, rupia faktūra ir – tai man atrodo svarbiausia – atkakliu uždarumu, sutelkiančiu tarsi kokį tamsų, nepersmelkiamą, jokiai psichologinei, sociologinei ar net fizionominei pagavai nepasiekiamą branduolį, tamsos dėmę šviesaus žmogiškumo disko centre. Šita žmogaus ir gamtos darna, mano galva, mažiausiai pavykusi „Pavasario mergaitėse“, kur, kad ir kaip būtų keista, nuogas žmogus, t. y. pagal banalias „realistines“ klišes pats „natūraliausias“ žmogus, iškyla kaip dirbtiniausio dirbtinumo telkinys, kaip hoministinė mašina; kažkaip nejučiomis tas restoraninio stiliaus damas norisi perkelti į studiją, o dar labiau į soliariumą ar „elito“ furšetą – jų vieta ten, o ne smilgynuose, ne lapijoje, ne žolynuose ar prie upelio. Keista, kad apsirengęs žmogus arčiau gamtos negu nuogas; keista, kad netgi šventiniais drabužiais pasipuošęs ir gėlių puokštę laikantis „Žydėjimo“ senukas kur kas artimesnis banguojančių laukų platybėms negu bet kuri iš „Pavasario mergaičių“: mergaitės yra, o štai pavasario nėra. Kad ir kaip būtų, ši retkarčiais pasitaikanti žmogaus ir gamtos nedermė R. Rakausko „ikonostase“ yra retenybė, o vyraujanti konfigūracija iškelia į aiškiausią šviesą ir įtvirtina žmogaus ir gamtos sandermės archetipą netgi tada, kai beveik visą fotovaizdo plotą užpildo veidai ar žmonių figūros („Mūsų veidai“, „Užuovėja“, „Šokiai Upynoje“); tikiuosi, Rakauskas neįsižeis, jei pasakysiu, kad žvelgdamas į jo žmonių veidus pirmiausia prisimenu bulvę – jie tokie pat sunkūs, tvirti, patikimi, grublėti, žemėti, reljefiški ir tobulai artikuliuoti kaip rugsėjo bulvė, savo fizionomijoje sutelkusi visą žemės dosnumą, visą jos nenuilstamą triūsą, visą vaisingąją tamsą ir derlumą.

Tai dar vienas R. Rakausko ikonos bruožas: veide ar geste kažkokiu beveik neįmanomu judesiu sutelkti nežmogiškumo galybę ir, atrodytų, paprasčiausią ūkininko ar vaikelio veidą parodyti kaip kosminės misterijos vietą, kaip (vėl pasakysiu filosofų žargonu) transcendencijos fenomeną, kaip Senojo Šeimininko epifaniją, kaip gražiame paviršiuje prijaukintąją nežmogiškumo pragarmę. Juk, pasikartosiu – tikroji ikona nėra nuogo žmogiškumo, plevenančio sterilioje tuštumoje, telkinys, nes priešingu atveju geriausias ikonas gamintų Rentgeno aparatai arba vojeristų skylės, rodančios pornografinių siluetų lavoninę; ne, tikroji ikona iškelia aikštėn įsišaknijusį mirtingąjį ir visada įsišaknijusį dviejose vietose: danguje ir žemėje, žolynuose ir debesyse, pievoje ir lietuje, jau nekalbant apie tai, kad lietuviškas ikoniškasis žmogus ne tik įsišaknijęs, bet ir išsišakojęs, vien todėl netelpa į formalistinį sterilios formos kontūrą (gal dėl to drabužiai ikonai būtini, nes jų raukšlėtas kontūras kaip tik ir nutrina ribą tarp žmogaus ir nežmogiškumo – juk nuogų nežmogiškų daiktų apskritai nesama). Ž

mogaus ir nežmogiškumo sanglauda ypač tiksliai išryškėja nuolat pasikartojančiame R. Rakausko šviesovaizdžių motyve: tai žmogus, laikantis, glamonėjantis ar liečiantis daiktą ar bent jau taip sulipęs su gamtiškosiomis duotimis, kad pats savaime lyg ir neegzistuoja, atsiverdamas tik savos rūšies mimikrijos bruožais. Štai „Švelnumo“ senis taip suaugęs su smuiku, kad būtent smuiką gali palaikyti tikruoju jo veidu, o lengvo liūdesio dėmėmis nužymėtą senuko veidą gali girdėti kaip smuiko melodiją – šis ikoniškasis personažas griežia visu savo daiktiškuoju buvimu; štai dar vienas, mano jau minėtas senukas, beveik nematomose rankose laikantis pavasarinių plukių puokštę taip, kad, atrodo, gėlės auga tiesiai iš rankų ir tėra jo kūno tęsinys (ar dažnai šitokį gėlėtą senuką pamatytum vadinamojoje „realybėje“); štai „Žydėjimo“ vaikas, taip suaugęs su gyvulėliu, kad akin nekrinta ne tik vaiko veidas, tarsi ištirpęs triušelio pūkuose, bet ir visa figūra, išsisklaidanti žiedlapiais nubarstytame take ir žydinčių obelų debesijose; štai gražiausias (bent jau man) „Žydėjimo“ šviesovaizdis, tiksliausiai dovanojantis ikoniškąjį R. Rakausko žvilgsnį – mergaitės galvutė tamsiame gryčios fone, iškylanti lyg ir ne iš žmogiškojo kūno, o iš putojančio žiedų kupolo, tarsi vienas iš daugybės žydinčio krūmo pumpurų; štai dar vienas senis, tarsi pratęsiantis kaštono žiedų tvaną ir pats tarsi to tvano verpetas; štai „Švelnumo“ moterėlė, grįžtanti iš bažnyčios ir taip susiliejusi su savo nešamu švarkeliu ar „taše“, kad, rodosi, visas jos buvimas ikoniškojoje akimirkoje ištirpęs sugyventuose ir prijaukintuose daiktuose. Netgi tose ikonose, kur ant fotopodiumo Rakauskas iškelia „grynąjį“ žmogų, tas žmogus vis tiek regisi kaip galinga daiktiškojo buvimo tvermė: štai Upynoje šokantis „diedas“, savo damą sugriebęs taip tvirtai ar net šiurkščiai, tarsi tai būtų ne moteris, o kubilas, kuriame tas „diedas“ verda, na, tarkime alų; štai dar vienas Upynos šokių personažas, pro moters petį žvelgiantis tokiu sutelktu, tokiu sukauptu, agresyviu ar net plėšriu žvilgsniu, kad panašus į stalių, obliuojantį lentą, ar medžiotoją, krūmų tankmėje išvydusį stirnos kontūrą ir jau šaunantį – kol kas dar akimis; štai Švėkšnos vyrai, taip įmūryti į grubią pastato sieną, kad primena ne žmones, o veikiau akmeninius bareljefus, gaivinančius gelžbetoninę sienos lygumą ir ją paverčiančius gyva būtybe.

Šitokių „štai“ būtų galima tarti dar daug kartų, visi jie žymėtų unikalią rakauskiškos ikonos kiltį: žmogų, neatsiskyrusį nuo daiktų, todėl maksimaliai konkretų, maksimaliai individualų, bet kaip tik todėl ir maksimaliai visuotinį; mirtingąjį, gyvenantį švelnioje, bet sykiu ir rūsčioje sanglaudoje su prijaukintu nežmogiškumu, daiktų draugą ir puoselėtoją, gamtos daiktų ganytoją, kad ir kaip būtų keista – patį ganomą švelniųjų gamtos galybių. Šitokią žmogaus ir gamtos daiktų sanglaudą ypač tiksliai parodo geriausiuose Rakausko šviesovaizdžiuose akivaizdžiai vyraujantis erdviškumas, diktuojamas daiktiškosios būties tvarumo ir pastovumo: juose beveik nėra laiko ir jo keliamos melancholijos: juk laikas liūdnas, o mūsiškių peizažų erdvė – jauki ir linksma.

 

 

 
Kitos parodos