R. Šulskytės ciklas „Seserys“ – Vilniuje
2009.09.30 - 2009.10.16
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)

Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) rugsėjo 30 d. 16 val. pristatomas šiaulietės Reginos Šulskytės fotografijų ciklas „Seserys“. Fotomenininkė žinoma ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Žinomiausi jos fotografijų ciklai – „Mano drabužiai“, „Miegamajame“. 2007 m. fotografė lankėsi menininkų rezidencijoje Austrijoje, ten pristatė Lietuvoje ir Austrijoje sukurtus kūrinius. Šiaulių universiteto audiovizualinio meno specialybės studentams Regina dėsto praktines ir teorines fotografijos disciplinas.


Apie naujausią Reginos Šulskytės fotografijų ciklą „Seserys“ menotyrininkas Remigijus Venckus rašo: iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprastas. Tačiau neapsigaukime. Analizuodami kūrinius prasiskverbkime pro paviršių ir atraskime dar neregėtą ir nepatirtą turinį. Vyrams naujojo fotomenininkės ciklo turinys gali atsiverti tik kaip numanomas, nes moterys juk iš prigimties yra paslaptingos.

Visos moterys išgyvena panašius jausmus. Žiūrėdamos į jas, galime atpažinti save, – teigia fotografijų autorė. Fotografijos įlaikintos. Svarbu pajausti laiko tąsą. Laikas gali atskleisti pagrindines esmes. Sustingdytas moters veidas pačią moterį paverčia kita – neįvardinta. Tik neįvardinime veši objektyvumas. Kūrinių pavadinimai nekonkretina reginio, todėl kiekviena vaizduojama moteris yra praeinanti arba laiko nunešama. Kas lieka? Atvaizde atsiranda neįmanomas nuėjimas, kuris nepaiso fotografijos prigimties, pranašaujančios sustingdytą mirtį.

Reginos kūrybos metodas yra dienoraštinis. Atradusi pašnekovą, menininkė stengiasi su juo susitapatinti, tik tuomet fotografuoja. Fotografas kaip nuodėmklausys pirmiausiai privalo išklausyti. Fotoaparato spragtelėjimas gali būti suvokiamas kaip nuodėmių išrišimo aktas. Fotografija yra pašnekesys su fotografuojamuoju ir žiūrovu arba praeities pašnekesys dabartyje. Dialoge miršta pašnekovas. Tačiau fotografija, įtraukdama žiūrėtoją, numarina ir patį autorių. Fotografavimo akto yra verta ta moteris, kuri kaip veidrodis atspindi bendrines, artimas būties konfigūracijas. Moteris tampa ženklu. Prisodrinta naujos prasmės ji vis tiek lieka kita – kaip madona, praeinanti arba nostalgiškai ir išdidžiai plaukianti erdvėje. Ant lango sėdintis šunytis virsta papildančia tos pačios madonos grakštumo išraiškos metafora. Madonos įvaizdis dviprasmiškas – viliojantis kaip ugnies šviesa. Madona išdidi, elegantiška ir trapi. Tokie ženklai – tarsi nuoroda į bendrinę kultūrą, į moters atvaizdo semantinius konstruktus.

Menininkei artimas atsisveikinimo su praeitimi motyvas. Gyvenimas priklauso ateičiai. Kad ateitis išsipildytų šiandienoje, reikia atsisveikinti su akimirkomis, nebepriklausančiomis dabarčiai. Etapas turi keisti etapą. Čia atsiranda daikto – atvaizde įkalinto objekto ir žmogaus – tikro, pozuojančio – santykių žaismas. Iškilusi priešprieša ir sąjunga verčia nebemąstyti apie fotografijos vizualumą ir pasiduoti neįmintų prasmių paieškos žavesiui. Priešprieša neleidžia atrasti vienos, neliečiamos tiesos. Atvirkščiai, ji įteisina visas įmanomybes.

Kita kaip susidūrimas. Susidūrimo akto metu tampama kitokiais. Kūrinių stebėjimas, skverbimasis į jų nevizualumą atveria savojo Aš kitybę. Stebėdami atvaizdus dalyvaujame įmirtinime. Mirtis plaukia laiko gyslomis kaip persekiojantis prakeiksmas. Štai tokia fotografijos prigimtis – persekioti ir užgrobti. Fotografavimo akto metu ne pozuojama. Žmonės, virsdami fotografiniais daiktais, netampa ypatingais. Daiktams nesuteikiamos diktatoriškos galios. Jie nesistengia ir negeidžia būti fotogeniški.

Kas yra laukianti moteris? Gal liūdesys, įsikūnijęs daugelyje atspaudų, kuria ilgesio prisodrintą laukimą? Šventės akimirką net būnant kitų apsuptyje apsilanko vienatvė (Velykų diena). Tie kiti tuo pat metu yra ir savi, ir svetimi. Žmonės visada yra vieni nepaisant to, jog buriasi į bendruomenes. Vienatvė yra tikroji būtis su savimi. Šalia, prie stalo likusi tuščia kėdė – išėjusios ar laikinai pasitraukusios, o gal laikinai savyje nugrimzdusios ir neregimos moters metafora? Svarbiausia – neišbaigti erdvės. Neišbaigti fotografuojamųjų – tarsi palikti klaidą, kuri mums leidžia perskaityti kitą tekstą. Šioje fotografijų kolekcijoje svarbus kadro brokas. Ar ne jis yra vidinių metaforų ir formos sąjungos dalis? Ar ne jis pasako, jog fotografija geba aptikti tai, ko mes nematome ar nenorime matyti? Gal tie nepageidaujami ir yra kiti – klaidos? Tikriausiai brokas yra erdvės ir būsenos nebaigtinumas. Tik neišbaigta gali atskleisti tai, kas įsiveržia lyg atsitiktinumas. Deja, niekas niekur nesiveržia, iš tikro viskas egzistuoja čia ir dabar. Tariamo įsiveržimo atsiradimas įrodo, kad mūsų rega, o gal greičiau sąmonė yra pakankamai netobula ir ribota (fotografija Anapus). Įsiveržimas yra neišvengiamas kaip sapnas, kaip laukianti ir atsitinkanti lemtis. Neišbaigta kaip nenunuodijama šmėkla. Ar anapus nėra to, ką galėtume įvardinti kaip kita(s)? Mūsų kasdienybė, kurią sustabdo Regina, yra šmėkliška. Fotografė iškelia tai, kas jau nebeturi prasmės, kas negali likti čia, šalia, kaip absoliuti ir neginčytina tikrovė.

Ramybė veiduose rodo, kad pasakojimas nėra perdėtas, kad nėra pozavimo, bet nėra ir pasipriešinimo fotografavimo aktui. Moterys tarsi identiškos. Fotografija Dvynės kelia klausimą: jeigu dvi, tai vis dar atsitiktinumas? Fotografijoje Žolės kvapas pozavimas specialus ir iškilmingas. Objekto ir erdvės santykis primena studijinę praeities fotografiją. Pozavimui artimas išdidumas (Gulbė karalienė). Tačiau pozavimas nėra jausmo perteikimas, jis yra tik reprezentacija ir kelias į stereotipą arba stereotipo kritika. Tikras jausmas pašalina pozavimą. Jausmui paklūsta, jam priklauso net erdvė. Tik tuomet galimas objekto ir fotoobjektyvo susijungimas (fotografija Laimingas rytas). Netyčinis pakliuvimas į objektyvo pinkles egzistuoja kaip netyčinė priešingybė. Tuomet viena erdvė virsta visai kita: pavyzdžiui, peizažas tampa vyro kūnu. Paradoksalu, bet čia galime užklupti atspaudui visiškai atsiduodantį laikui priklausantį metamorfozės procesą. Toks yra Reginos autoportretas. Antrame plane atsiverianti perspektyva metaforiškai prabyla apie fotografuojamojo tapatybės išsibarstymą. Ar tai nėra kito kitybė, slypinti pačioje savęs savastyje? Ar čia neatsiveria amžinosios kategorijos, įtarpintos laikinume? Ar tai nėra atsakymų į klausimus paieška: kas yra neišvengiamybė būti, laukti laukime, patirti vienatvę vienybėje su savimi ir kitais arba save aptikti kaip kitą

Paroda bus eksponuojama iki spalio 17 d.

Menotyrininkės Danguolės Ruškienės intymūs pašnekesiai su parodos autore

Siekia bendrų pajautų atspindžio

Anot R.Šulskytės, moterys patiria labai panašius jausmus, ir todėl jai norėjosi sukurti ciklą apie vidines moters būsenas, jos išgyvenimus.

Šioji paroda nuosekliai tęsia ankstesnių ciklų tematiką, papildydama autorės kūrybą naujais bruožais. Lig šiol fotografijoje plėtojusi specifišką kasdienybės pažinimo fenomeną, kur laiko, kaip ir erdvės, ribos išsitrina, o neišspręsti lieka tik žmogaus būties klausimai, šįkart autorė individo būvį, jo pajautas ir būsenas, perfiltruodama per moteriškumo prizmę, organizuoja padedama laiko, erdvių ir gana figūratyvaus piešinio.

R.Šulskytės kūrybai būdingas simultaniškumas išlieka ir „Seseryse". Iš jos praeities ar dabarties atkeliavusius žmones, kuriuos, kaip ir skirtingu metu iš skirtingų vietų surinktus realybės fragmentus, fotografė sintezuoja į apibendrinimus. Taip siekdama ne tik savo asmeninio pasaulėvaizdžio, bet ir „bendramoteriškų" pajautų atspindžio.

Apnuogindama savo privatumą

Fotomenininkė ieško tikros, nesusimuliuotos būsenos, neretai universalizuodama ir priskirdama ją ne tik moterims, bet ir vyrams. Ji išsižada vyksmo - emocijų proveržio ir išorinių veiksnių formuojamo postūmio. Čia įsivyravusi sustingusi būtis - po lemtingo įvykio.

Autorės teigimu, tokios būsenos - ne efemeriškos, jos palieka žymiai gilesnį pėdsaką individo sąmonėje nei pats įvykis.

Anksčiau slėpusi savo privatumą po keliasluoksniu prasmių klodu, šiame cikle R.Šulskytė jį apnuogina, pateikdama suvokėjui asmeninius išgyvenimus atitinkančius vaizdinius.

Net ir kūrybos procese R.Šulskytė siekė tikrumo, iš pradžių sukeldama atitinkamas būsenas savyje ir tik po to jas išskleisdama fotografiniuose lakštuose. Skirtingai nei daugelis kitų kūrėjų, kurie atramos taškų ieško realybėje, autorė jų ieško savyje, tačiau ne materialiu, o dvasiniu pavidalu. Beveik visiškai praradęs siurrealizmo bruožus, kuriamas pasaulis atrodo kaip niekad įtikinamas, konstruojamos vaizdinių jungtys logiškai pagrįstos, nors neretai neturinčios atitikmens tikrovėje.

Žadina suvokėjo vidines būsenas

Anonimiški personažai (pabrėžiant tik jų lytiškumą) siejami su jiems nepavaldžiomis teritorijomis ir nepažintais subjektais. Jų pačių figūratyvumas pateikiamas kaip laikina poza, išryškinanti tam tikrą charakterį. Moters kūnas tampa simboliu, ženklu, nuoroda į subjektyvizuotas vidinių būsenų sąvokas.

Prabildama apie skirtingas patirtis - motinystę, meilę, vienatvę, ilgesį, nostalgiją, liūdesį, autorė ne visuomet išlieka diskretiška. Kartais ji pasitelkia lengvą ironiją, tarsi teigdama, kad nėra nekoreguotinų sampratų ir neginčytinų tiesų.

R.Šulskytės fotografinėse vizijose nugula tai, kas realybėje paprastai lieka už žmogaus suvokimo ribų - akimirkos, kurios nesulaukia dėmesio ir pranyksta lygiai taip pat nepastebėtos, kaip ir atsiradusios. Tačiau, be abejonės, jos gerokai koreguoja ar net formuoja patį individą.

Jautria įžvalga pagrįstas autorės fotografinės kalbos konstravimas nesiekia sukrėsti ar gluminti. Naujai formuojami vaizdiniai atspindi ne tik autorines, bet žadina ir suvokėjo vidines būsenas.

Fotomenininkės teigimu, kuriant jai buvo labai svarbu, jog fotografijose atsirastų keletas siužetinių linijų, kad kiekvienas, kontaktuodamas su jos kūriniu, galėtų susikurti savą perskaitomumo strategiją.

Nepalieka erdvės nutylėjimams

Sulydydama vaizdinį iš dviejų fotografinių sandų, autorė pasipriešina naratyviniam pasakojimui ir konstruoja ne veiksmų, bet būsenų apibrėžtis. Skirtingai nei kiti fotomenininkai (pavyzdžiui, R.Urbonas, U.Gelguda, J.Treinytė), ji nepalieka tamsių negatyvo perskyrimų, erdvės nutylėjimams. Lipdydama kadrą prie kadro, beveik visiškai maskuoja jungimo liniją ir tokiu būdu konstruoja savo iliuzorinę realybę, pretenduojančią į realų vaizdą. Kartais palieka skaudžius šviesos pliūpsnius, keliančius asociacijas su apšviesta fotografijos juostos dalimi, taip išgrynindama savo kūrinius nuo abejonių.

Viena iš svarbiausių raiškos priemonių, fotografinio leksikono sudedamųjų dalių autorės kūryboje išlieka šviesa ir šešėlis. Šešėlis - ne tik tamsi žmogaus silueto dėmė. Čia jis veikiau vidinis „aš", prasiveržiantis į paviršių negatyviu pavidalu, todėl paprastai slopinamas. Fotografijose aptinkamas pačios autorės pėdsakas liudija jos dalyvavimą fiksuojamoje realybės atkarpoje, kuriamoje būsenoje, taip patvirtindamos jos ir visų moterų seserystę.

 
Kitos parodos