Algimantas Aleksandravičius. Abipus
2004.01.14 - 2004.01.31
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)

Fotografas Algimantas Aleksandravičius į fotografijos meną pasuko vėlokai, bet savo talento ir darbštumo dėka iškilo labai greitai ir šiandien yra tarp ryškiausių žvaigždžių.


 Pradėjęs nuo kultūristų temos, akto fotografijų, jis veikiai surado nišą portreto žanre ir susikoncentravo į meno, apskritai, naujojo Lietuvos elito pasaulį. Situacija tokiam posūkiui buvo palanki: iš vienos pusės, klasikiniai mūsų fotoportretininkai - A. Sutkus, A. Kunčius, R. Rakauskas - jau yra išleidę savo knygas ir dabar daugiau dirba su fotoarchyvais, iš kitos - postmodernizmas nemažai mūsų fotomenininkų atitraukė nuo žmogaus vaizdavimo, bent jau nuo tiesioginio jo portretavimo, ieškodamas saviraiškos tradicinės fotografijos paribiuose ir užribiuose.

Susidariusį vakumą A. Aleksandravičius užpildė labai greitai, išleisdamas kelias knygas su rašytojų, dailininkų, muzikantų ir teatro žmonių portretais, o paskui juos sujungė į bendrą knygą "Meno veidai". Naujausioji knyga "Devyni aukštai" - yra visos A. Aleksandravičiaus kūrybos summa summarum, kur atsispindi visi jo fotografijos motyvai - nuo meno pasaulio iki kalejimo ir psichiškai neįgaliųjų Zavišuose - ir jo fotomeno koncepcijos raida. Fotoportretas čia išplėstas ir tema - iki kunigų ir Nobelio premijos laureatų, garsiojo kino režisieriaus P. Greenawayaus, ir žanriškai - nyksta riba tarp portreto su režisūros elementais, momento pagavos ir žmogaus, pagaunamo grynai reportažiniu būdu jam įprastose situacijose - kalėjime ar ligoninėje. Kad autorius toliau pasiryžęs eiti šia linkme, rodo jo darbas Maskvoje su naujuoju Rusijos elitu. Turi A. Aleksandravičius kvietimų ir iš Švedijos. Visa A. Aleksandravičiaus kūryba tikrai įrodo fotografo brandumą ir jo palaipsnį ėjimą į tarptautinę areną. Pastaruoju metu A. Aleksandravičius bando jėgas ir jam naujame žanre - reportažinėje fotografijoje.

A. Aleksandravičius pratęsia geriausias Lietuvos fotografijos mokyklos  tradicijas - realistiškai traktuoja portretą. Šiuolaikinėje lietuvių fotografijoje tai itin retas reiškinys, nes vyraujant postmodernistiniams raiškos būdams, atsisakoma klasikinio portreto ir tenkinamasi vien žmogaus vizija ar iki vaizdo-ženklo supaprastintais, tik didelių pastangų dėka suvokiamais, žmogaus atvaizdais. A. Aleksandravičių pirmiausia domina "paliesti žmonės" - esančius už socialinių ar psichinių normų, pažymėtus talento ženklu ar Dievo šviesa, kupinus didybės ar nusižeminimo iki žolytės egzistencijos. Toks portretuojamųjų pasirinkimas leidžia pačiam autoriui laisvai laviruoti tarp fotoreportažo tradicijos ir žaidimo veidrodėliu, kuris visada atspindi mūsų iškilumus ir kreivumus, bet visada yra tik fikcija. Tuo būdu A. Aleksandravičiaus kūryba lyg prikelia seną F. Dostojevskio klausimą: ar gali fotografija per vieną fiksuojamą situaciją atskleisti nuolatinį žmogaus dialogą su pačiu savimi - prieštaravimų, dvejonių ir vilčių pragarą? A. Aleksandravičiaus kūryba, kaip ir Š. Saukos tapyba, E. Nekrošiaus ar O. Koršunovo spektakliai, Š. Barto ar A. Stonio filmai, rodo, kad ir Lietuvos fotografija pajėgi įsiterpti į šiuolaikinį polilogą apie žmogaus laisvės vertę ir kainą, apie jo ateitį.

                                                                                                 Skirmantas Valiulis

 
Kitos parodos