Vilniuje – Vyto Karaciejaus „Būties miražai“
2008.08.06 - 2008.08.30
"Prospekto galerija" (Gedimino pr. 43)

Lietuvos fotomenininkų sąjunga maloniai kviečia 2008 metų rugpjūčio 6 d.  (trečiadienį) 16 val. į klaipėdiečio Vyto Karaciejaus fotografijų parodos Būties miražai atidarymą Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius). Paroda veiks iki rugpjūčio 30 d. Galerija dirba kasdien, išskyrus sekmadienį ir pirmadienį, nuo 11 val. iki 18 val. Šeštadieniais – nuo 11 val. Iki 16 val.


 


Autoportrtas


Vytas Karaciejus (AFIAP) mini savo narystės Lietuvos fotomenininkų sąjungoje trisdešimtmetį. Laikas  kūrybingas – dalyvauta parodose ir Lietuvoje, ir užsienyje, sukurti įsimintini fotografijos ciklai „Smėlio legenda“ (1994), „Jūros paslaptys“ (1998), „Fototeatras“ (2000), „Draugai ir kaimynai“ (2000), „Klaipėda – buvimo ženklai“ (2007), 2002-aisiais išleistas to paties pavadinimo fotoalbumas. Dažnai darbštaus ir talentingo autoriaus darbus matome spaudoje, reklaminiuose leidiniuose, Lietuvą ir Klaipėdą pristatančiuose albumuose – akademinė, nepriekaištingos kokybės fotografija seniai tapo Karaciejaus vizitine kortele.

Tačiau menininkas tol gyvas žmonių širdyse, kol geba juos nustebinti. Ir šioje parodoje kiek mistiniu pavadinimu „Būties miražai“ – čia eksponuojami 35 ant drobės spausdinti darbai - nustebs visi, kurie tikisi pamatyti realybės atspindį. Miražas – apgaulingas regėjimas, suteikiantis vilties ir jėgų pavargusiam, išsekusiam keliautojui. Karaciejaus fotomiražai – spalvos ir judesio žaismė, atspindžiai ir regėjimai, šokio nuojauta ir aistros troškulys, virpančios grožio oazės įkaitusiame nuo kasdienio lėkimo ore, suteiksiančios atokvėpį lenktynių su laiku nualintoms sieloms.

Šioje ekspozicijoje į mus žvelgia kitoks Vytas Karaciejus. Tapybiškas ir jausmingas, atsisakęs aštraus realybės preparuotojo skalpelio. Skaidrios lyg akvarelės fotografijos, spaustos ant drobės, anot paties autoriaus, jau seniai norėjo išvysti dienos šviesą. „Lieji spalvas ir džiaugiesi. Tik kažkur toli, už spalvų ir formų siautulio, žinau esant peizažą, žmones, gyvenimą, – sako Karaciejus. – Fotografijos bevardės. Tikiuosi, kiekvienam čia kils savos asociacijos. Juk mūsų būtis – lekiantis laikas, kurio sustabdyti negalim...“

Dalia Bielskytė






© Vytas Karaciejus

Ko gero, nėra tokios temos, kuri nebūtų pakliuvusi į Vyto Karaciejaus fotokameros taikiklį. Dažnai autorius apibūdinamas kaip miesto metraštininkas, tenka su tuo sutikti: autorius fotografuoja uostamiesčio šventes, kultūros renginius, kasdienybę, architektūrą, natiurmortus, gamtą, reklaminę fotografiją. Vytas, atrodo, nesirenka tinkančio ar patinkančio objekto, jis su ta pirmine medžiotojo aistra “pasisavina” bet kokią pasaulio regimąją atkarpą.

Bet galima atrasti ir vieną temą, neabejotinai dominuojančią fotomenininko kūrinių archyve. “...ir dabar man labiau patinka gamtos dalykai, negu miestas ir net labiau, nei žmogus”, – sako Vytas. Pajūrio peizažas užėmė svarbiausią vietą patyrusio vaizdinių medžiotojo trofėjų lentynoje. Galima tai paaiškinti labai paprastai – juk sakoma, į jūros horizontą ir ugnį niekada neatsibosta žiūrėti. Matyt, tokia vakarietiška meditacijos forma užkoduota kažkur giliau, nei siekia loginių sprendimų galia. Poreikis pasinerti į ikisocialią pirmapradę būtį būdingas visai žmonijai, bet fotografas dar taip pat jaučia ir nenumaldomą troškulį šiuos vaizdinius įkalinti savo cheminėse ar skaitmeninėse laikmenose.

Jubiliejinei parodai atrinktuose darbuose autorius dar palieka šiek tiek žmonių egzistavimo ženklų. Tirštame rūke tirpsta Danės žiotis apglėbę ritmingai pulsuojantys turėklai, kranto horizontalę iškreipiantys buvę sandėlių pastatai, nutolstantis keltas. Tie sunkiai beapčiuopiami civilizacijos atributai tik nužymi kelią į pagrindinius medžioklės plotus, nurodydami, kad visi šiandienos rūpesčiai liko užnugaryje. Pagrindiniai spalvotų atspaudų veikėjai – vėjas, vanduo ir ta riba, kur sausuma susiduria su jūra. O čia jau ilgas laukimas, tykant pačios tinkamiausios šviesos, pozicijos geriausiam rakursui paieškos. Vytas atkakliai ieško dar vienos ir vis naujos pajūrio peizažo konfigūracijos, taip tarsi sustabdydamas tą unikalią gamtos jėgų išsidėstymo poziciją priverstų ją egzistuoti amžinai.

Ir jeigu reikėtų ieškoti panašios fotografijos pavyzdžių, greičiau tokius aptiktume XX a. pradžios fotografijoje, nei šiandieniniame konceptualių sąrangų pasaulyje. Vytas daug mieliau ieško ekspresyvios ir emocingos išraiškos, kuri priartina jo fotografinius trofėjus realistinės tapybos žanrui, nei fiksuoja sutartinių ženklų prisodrintą aplinką.

Vytas Karaciejus. BUVIMO ŽENKLAI

…nostalgija vaikystės pievų, vandens… Žolė buvo dvigubai už mus, vaikus, aukštesnė. Prie Nemuno pievose augo karklų krūmai, kuriuose apsivijusios karklų šakas kaip vynuogienojai tarpo gervuogės, ir tu uogas pilna burna valgai…

Eidavau su meškere per pievą ir krūmus takeliais, kuriuos tik aš vienas žinojau, prie upės, kur raudžių būriai. Vos ne pačios į krantą lipdavo. Išeidamas pasakydavau mamai: išvirk bulvių – parnešiu žuvies. Pareidavau su karklo šakele, ant kurios kabodavo virtinė žuvyčių. Tuo metu tėvas buvo išvežtas į Sibirą, gyvenom tik su mama, kartais vien raudėmis ir mitome.

Nors visą vaikystę praleidau prie Nemuno Šilutėje, Dzūkija, jos smėlynai vis tiek manyje, nes gimiau ten.
Mokykloje mane domino gamtos stebėjimas, paišymai gamtoje, gamtos fotografavimas. Man įdomiau buvo pasėdėti prie upės, klausytis paukščių balsų ar žuvų pleškenimo negu kokios nors matematikos mokytis.

Iš tų panemunės pievų staiga peršokau į miestą, didmiestį, Vilnių, - Rimantas Dichavičius pasakė: atvažiavo berniokas iš šiaudų, kaimų kaimietis. Metus ten pabuvau, šiek tiek susipažinau su menais.
Nuo mažens mano visas gyvenimas buvo susijęs su daile – vaikystėje pradėjau paišyti, po to fotografuoti, po to pradėjau tų dalykų mokytis ir dirbti.
…ir dabar man labiau patinka gamtos dalykai negu miestas ir net labiau nei žmogus. Bet pakliuvau tarp miesto mūrų, iš kurių jau nebegaliu pabėgti. Gal dėl to ir į miestą, ir į jo žmones mėginu pasižiūrėti kaip į gamtos dalykus.

Atvažiavęs į Klaipėdą, padėjau parengti Jūrų muziejaus ekspoziciją, prisidėjau rengiant įvairias liaudies pasiekimų parodas, kurios miestui tada buvo labai svarbios. Jau tada padariau pačią didžiausią fotografiją - 4 x 8 metrų.

Ko gero, Aloyzas Každailis lėmė mano visą šios dienos buvimą – suteikė galimybę dirbti ir būti tuo, kuo dabar esu, kai pasiūlė parengti Jūrų muziejaus fotografijų ekspoziciją. Tai buvo itin atsakingas darbas. Ačiū Tau, Aloyzai, už pasitikėjimą.

Kūryba yra labai geras amato įvaldymas. Tik tada atsiranda galėjimas kurti, kada nebevaržo amato dalykai. Ir tai tampa nekasdieniniu nerutininiu darbu, emocijomis, dvasios švente, dalele, pakelta nuo kasdienos, nuo amato, dvasios ir kūno atpalaidavimu… kaip įžengimas į Rojų.

Buvimo ženklai… Metai nutekėjo kaip Danės vanduo, užkliūdami už senos ir naujos Klaipėdos, paliesdami man brangių žmonių veidus. Čia mano šalis, mano miestas, mano gyvenimas. Čia suradau savo meilę, užaugo vaikai. Čia susipynė atradimai ir praradimai.

Ateina žmogui laikas, kada jis jau turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Man pasisekė – visą gyvenimą dirbau ne tik kasdienius darbus, bet ir kūriau.

Sigitas Poškus. KLAIPĖDA: BUVIMO ŽENKLAI

* O gal jų – ženklų - nėra. Nėra nieko, kas būtų daugiau nei tu pats. O gal ir tu pats esi niekas – rudenio lapas tarp kitų nukritusių lapų. Vienas iš daugelio tokių pat. Kur mūsų skirtybės? Kur riba, skirianti žmogų nuo žmogaus? Aš nežinau. Aūū, gal kas nors žino?

* Kur prasideda mūsų miestas? Negi ten, pakelėje, kur stovi ženklas “Klaipėda”, prie visų kelių, kurie veda į miestą ir išveda? O gal kiekviename mūsų, su pasididžiavimu sakančiame: “čia mano miestas”.

* Mano miestas. Jis visada buvo laisvesnis, atviresnis pasauliui nei kiti šalies miestai. Gal dėl vėjo, kurio nesugaudysi, gal dėl jūros, ošiančios tolių tolius, nesibaigiantį bangų bėgsmą: į krantą, nuo kranto… Jūros, mokančios sielas neturėti ribų.

* Ar galima sakyti taip: pasibaigia žmogus ir prasideda miestas? Gal – pasibaigia miestas ir prasideda žmogus? O gal miestelėnui miestas ir jis yra vienas ir tas pats? Miestas yra tol, kol esi tu? Kiek daug išėjusių bičiulių, išeinančių… ir čia visada pasiliekančių.

* Tarp senamiesčio namų gatvelėse pasiklysta mintis, rodos, pasiklysta gyvenimas, ir tik kojos žino kelią. Ėjimas ratu, ratais didesniais ir mažesniais. Kiekviena diena atneša savo darbus, jie niekaip nepasibaigia – upė teka į marias, marios į jūrą, jūra į vandenyną.

* Tarytum nėra mūsų buvimo ženklų, miestas gyvas lyg pats savaime: siauros senamiesčio gatvelės, kur namai glaudžiasi vienas prie kito, slepiasi nuo ilgos visą miestą kertančios gatvės, kur vėjas turi kur įsibėgėti ir niekieno nevaržomas bėga. Tai vėjų miestas. O kur ženklas, kad esame mes?

* Čia daug žmonių, kalbančių teisingus dalykus, taip teisingus, kad kartais imi jais nebetikėti. Čia daug žmonių, kurie ne šneka, o dirba, ne užjaučia, o padeda. Ne būna, o gyvena. Yra mylintys, yra nemylimi. Yra pavargę ir verkiantys. Niekas neturi tik vienos pusės, net mėnulis, ir tas turi antrąją (na ir kas, kad mes jos nematome).

* Ir rūkas, seniausias miesto gyventojas. Jis ateina ir užkloja mūsų nepadarytus darbus, aptrupėjusias namų sienas, prislopina garsus. Jis tylėdamas sako: pasižiūrėk, žmogau, į save, savo sielą, ką ten regi?

* Tik kūrimas mus daro šio miesto žmonėmis, tik mūsų darbai, kuriais siekiame būti kituose, būti tarp apsamanojusių (tik amžiumi, o ne dvasia) namų, gatvių, grindinio, vienas kito.

* Kažkada čia dzingsėjo tramvajus. Draugijos, sąjungos, kad ir paukščių šaudymo arba gaudymo, kviesdavosi savo narius į kepuraičių ir kaspinų vakarus, ir – būtinai punktualiai, nes to reikalauja geras tonas - rinkdavosi išsipusčiusios ponios, ponai ateidavo apsirengę ilgais švarkais, pasirišę baltus kaklaraiščius, pasipudravę perukus… Danėje išpuoštuose laiveliuose plaukiojo ponios su skėčiais nuo saulės… Ak, tos ponios…

* Geras tonas… Mes seniai jį pamiršome, o gal nė nemokėjome taip elgtis. Bet pamažu, kaip pirmi pavasarinės žolės daigeliai, ir tai prasikals į mūsų dienas. Geras tonas – laikytis žodžio, nevėluoti, sugebėjimas diskutuoti, o ne rėkti, daiktų vadinimas tikraisiais vardais: tu, aš, Klaipėda, marios, jūra.

* Šventės, jos kaip razinos pyragaityje. Kaipgi be jų? Kaip kitaip žmogui pailsėti nuo nesibaigiančio dienų bėgsmo, kasdienybės tėkmės, ritualinio ryto išėjimo į darbus ir vakaro sugrįžimo namo. Kaip be pačios didžiausios, visos šalies švenčiamos Jūros šventės, Jūros ir Miesto. Įsižiūrėkite į žmonių veidus – juose pakilumas, šypsenos, visų ir kiekvieno bendrystė ir bičiulystė: mes džiaugiamės, mes gyvename, čia mūsų visų miestas prie jūros.

* Uosto sirenos ūkia, laivai atplaukia ir išplaukia. Valtele, kateriuk, pasitrauk iš kelio galiūnams! Didžiūnams – viena, jam – kita tuose pačiuose vandenyse. Laivai atplaukia ir išplaukia, susitinkam ir išsiskiriam. Mes čia, mes laukiam kiekvieno, mes kiekvienam esam, kiekvienu mes džiaugiamės.

* Miesto ūžesys nutolsta, jis mėgina aidėti garsas į garsą su jūra, su praamžišku jos ūžesiu. Tai jūra mums padeda kasdien suvokti skirtumus tarp vienadienių ir amžinų dalykų, matyti, kaip kiekvienas mūsų judesys, darbas, nors ir pats mažiausias, pildo amžinybės aruodą. Kaip jūra susideda iš vandens lašelių, purslų, taip ir mūsų miestas – iš visų ir kiekvieno, iš buvusių, esančių, būsimų, tų, kurie lygiai kaip mes didžiuodamiesi sakys “Klaipėda - mano miestas, čia aš gyvenu”.


Vytas Karaciejus

Gimė 1948 03 10 Varėnos rajone Milvydų kaime.
1973 – 1975 m. Kauno aukštesniojoje dailės mokykloje įgijo dailininko – fotografo specialybę.
Dirba Klaipėdoje taikomosios fotografijos srityje.
Lietuvos Fotomenininkų sąjungos narys nuo 1977 m.
Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP).
Parodas rengia nuo 1975 m.:

Sukurti fotografijų ciklai:
“Montažas”, “Jūros paslaptys”, “Smėlio legenda”, “Miško sakmės”, “Portretai prie amžiaus slenksčio”, “Detalės”, “Klaipėda: buvimo ženklai”.

Gedimino Pilaičio fotografijoje – parodos autorius

 

 
Kitos parodos