Karlis Lakšė (Latvija) (1892-1949) paroda „Liudininko misija“
2003.11.28 - 2003.12.28
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)

Karlis Lakše gimė dvaro kalvio šeimoje 1892 metų vasario 22 d. Jo gimimas ir vėlesnė gyvenamoji vieta yra susijusi su Kuoknesės kraštu. Tai vienas gražiausių Latvijos gamtos kampelių. Gamta be abejonės darė įtaka būsimojo menininko poetiniam pasaulio suvokimui.


XX a. pradžioje Latvijoje prasidėjo spartus industrializacijos procesas. Procesas daugeliui jaunuolių sužadino mokslo siekį ir norą pakeisti šimtmečius trukusią gyvenseną.

Latvijos intelektualinėje atmosferoje tvyrojo nacionalinės savimonės ir nepriklausomos valstybės vizija. Karlis neilgai studijavo mediciną ir vėliau pasirinko tęsti meno studijas Petrapilyje. Pirmasis pasaulinis karas atliko savo negailestingas korekcijas sėkmingai prasidėjusioje menininko karjeroje. Studijos buvo nebaigtos ir Karlis Lakše patenka į vieną iš Rusijos imperijos karo medicinos dalinių. Žinios apie šį laiko tarpsnį visai šykščios. Kelios foto plokštelės (apie 1919 – 1920 metus) liudija, kad aštuoniolikmetis jaunuolis buvo įsigijęs fotokamerą ir vis dar yra karinėje tarnyboje. Nuotraukos verčia manyti, kad Karlis eina raštininko pareigas Kuoknesės komendantūroje. Tarnybos draugų fotografavimu ir prasidėjo Karlio Lakšes fotografinių laiko erdvės suvokimų paieškos. Jis atvirai ir sąžiningai žavisi šiuo pasauliu ir pats dar neįtaria fotografijos vaizdo jėgos.

Dailė ir muzika yra jo to meto meno tobulybės idealas. Su tuo susijusi jo kaip asmenybės savirealizacijos vizija. Savo ateitį jis įsivaizduoja susietą su tapyba ir todėl nepriklausomos Latvijos Dailės akademijos pirmųjų studentų sąraše randame ir Karlio Lakšes vardą. Neretai jis į piešimo užsiėmimus ateina pasiėmęs fotokamerą ir studijų draugai tampa modeliais kokioje nors grupinėje nuotraukoje. Šis fotografavimo hobis tampa jo antrąja profesija ir savotišku vizualinės meditacijos lauku. Karlis Lakše, galimas dalykas, šios išvados niekada nebuvo sau suformulavęs. Taip pat kaip “lemiamos akimirkos” reikšmingumas, kuris buvo apibrėžtas tik 60-ais metais ir nustatė visų XX a. antrosios pusės fotografijos kryptį kultūroje.

Deja, neišsipildo noras tapti žymiu dailininku. Studijų Dailės akademijoje nebaigiama. Noras priartėti prie akimirkos stebuklo atradimo sąmoningai ar nesąmoningai įkūnijamas fotografijoje. Jis su karo pionieriaus intuicija randa lemiamą akimirką. Karlio Lakšes amžininkai nenutolo nuo profesionalios foto teisingos krypties. Tik retai kuris rizikavo pasinerti į kintamą, prieštaringą ir nepalankų kasdieninių šviesų lauką. Pėdsakus dėl pačio išprovokuotų, atraktyvių šviesos situacijų paliko ir Lietuvoje gerai žinomas fotografas Karlis Bauls bei keli jo pasekėjai.

Akimirkos poezija šimtmečius jaudino žmones ir buvo impulsu menininkų kūriniams. Tik fotografija sukūrė galimybę pagauti pačią vizualinės poezijos substanciją ir ją išsaugoti. Fotokamera dirbo ir vis dar dirba kaip šviesos spąstai, kurie vienu metu gali sučiupti kokią nors subjektyvią prasmę.

Karlis Lakše intensyviai kūrė savo dvasinį pasaulį, disciplinavo pastabumą ir stengėsi laikyti save atviru. Fotokamera tapo tarpininku jo santykiuose su pasauliu, kadangi jis neapribojo tai profesinėmis taisyklėmis. Jo atvirumas statė žmogiškosios sandūros dvikryptį kelią. Jo fotografijos šiandien nukelia mums į 1920 – 1940 metų Latviją ir suteikia galimybę pamatyti betarpišką tikrovės akimirką. K.Lakše fotografijų objektyve vertė slepiasi kronininko misijos kokybėje bei toje aplinkybėje, kad jis nėra sau uždraudęs pagauti gyvenimo įvykių tėkmės kontekste. Fascinuojantis gegužinės vaizdas ir žemdirbių dvigubas portretas auksinių vestuvių dieną savyje apima tokį aplinkos fiksavimo kodą, kurį atspėjo tik neorealistai. Patvinusios upės vaizdas su keltininku savo namų kieme yra žmonijos kultūrinės atminties ženklas ir savo asmeninių simpatijų gestas būtent šiems žmonėms. Toks fotografijos menas yra toleruojamos sandūros palaikymas. Tokios, kuri neslegia savo išvadomis, tik padeda žiūrovui sutvarkyti savo santykį su fotografijoje matomu vaizdu ir palieka erdvę jam asmeniškai dalyvauti. Karlis Lakše savo etinių kategorijų sampratą lengvai perkelia į paprastą laikmečio liudininko vizualinį dokumentą. Kultūra buvo jo vidinė gravitacija. Jam netiko agresyvumas, egoizmas ir skubiai sukurti darbai.

Beveik pusšimtį metų Karlio Lakšes vardas buvo ištrintas iš Latvijos kultūros istorijos paveldo. 1949 metų rugpjūčio 25 d. jį rado mirusį savo namuose Kuoknesėje. NKVD darbuotojų rodytas aktyvumas ir beveik visų jo daiktų išniekinimas verčia įtarti įvairias menininko mirtį sukėlusias aplinkybes. Žmonos sesers Mildos Mūrniecės rūpesčių dėka buvo išgelbėti daugiau kaip 3000 negatyvų. 1990 metų pradžioje jie buvo perduoti Latvijos Fotografijos muziejui.

Nutrynus Karlio Lakšės portreto apnašas pasirodo geraširdiškas, truputį susigėdęs, savo paties ir pasaulio suvokimo keliu einantis žmogus.

 Vilnis Auzinš
Rygos fotografijos muziejus direktorius

 
Kitos parodos