Boleslawo Gardulskio, Tadeuszo Wanskio ir Tadeuszo Cypriano fotografijų paroda „Poznanės Trilapis“
2006.09.27 - 2006.10.16
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)

Rugsėjo 27 d. "Prospekto" galerijoje Vilniuje (Gedimino pr. 43) pradėjo veikti garsių lenkų piktorialinės fotografijos atstovų Boleslawo Gardulskio, Tadeuszo Wanskio ir Tadeuszo Cypriano fotografijų paroda "Poznanės Trilapis".




Vienos menininkų pėdomis, savu keliu
Apie Poznanės trilapio menines aplinkybes

Nė vienas iš "Poznanės trilapio",  bene iškiliausios to miesto fotografijos kūrėjų grupės XX a. pirmoje pusėje, nėra kilęs iš Poznanės ir nebuvo profesionalus fotografas.

Bolesław Gardulski gimė pietryčių Lenkijoje, Krokuvos Jogailaičių universiteto Teisės fakultete įgijo mokslų daktaro laipsnį, 1920-1938 m. dirbo Poznanėje prokuroru ir teisėju, paskui grįžo į Krokuvą.
Tadeusz Wański gimė Środa Wielkopolska miestelyje, buvo prekybininkas. Nuo 1923 metų pasižymėjo Poznanėje kaip fotografas mėgėjas, 1938 m. persikėlė į Gdynią.

Tadeusz Cyprian kilęs iš Podolės, mokėsi Lvove, Krokuvoje baigė teisės studijas, 1925-1938 m. Poznanėje dirbo teisininku, sugrįžo į ją po II pasaulinio karo.

Apie 1930 metus švisi trys jau buvo įgiję žymiausių Poznanės menininkų - fotografų reputaciją ir daugiausia jų dėka šis miestas, greta Lvovo ir Vilniaus, buvo laikomas vienu svarbiausių lenkų fotografijos centrų. Juos net imta vadinti "Poznanės trilapiu" pagal analogiją su garsiuoju "Vienos trilapiu",  XIX amžiaus pabaigoje susikūrusia grupe, kurią sudarė Hugo Henneberg, Hans Watzek ir Heinrich Kuehn.

Tačiau Gardulskis, Wańskis ir Cyprianas niekada nesukūrė formalios bendrijos, nedeklaravo savo bendros programos. Jų meninių karjerų raida buvo skirtinga, kiekvienas jų buvo nepriklausoma individualybė.  Tačiau šių menininkų nuostatose galima įžvelgti daug panašumų, ir savo aktyvia veikla trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje jie tai pagrindė.

Gardulskio, Wańskio ir Cypriano kūryba visiškai atitiko fotografikos apibūdinimą, kaip ji buvo suprantama Lenkijoje. Pasak Jano Bulhako, fotografika skiriasi nuo "paprastos" fotografijos tuo, kad pastaroji atspindi realybę sutinkamai su techninio objektyvumo ir pragmatinio vaizdavimo taisyklėmis.

Tuo tarpu Gardulskis, Wańskis ir Cyprianas, remdamiesi tuomet vyravusiu piktorializmu, fotografijos privalumus savo kūryboje jungė su abstrakčiu tapybiškumu ir simbolinėmis figūromis. Menininkai naudojo chromines nuotraukų ryškinimo technikas (gumą, pigmentą ar spaudimą).

Visi trys priklausė antrajai lenkų piktorialistų  bangai: pradėjo veiklą tuo metu, kai tas judėjimas jau buvo stiprus ir įgijęs savitų bruožų. Vyriausias "trilapininkas" Bolesławas Gardulskis susidomėjo fotografija 1902 m.,  tačiau tikroji jo karjera prasidėjo1920 m., kai dirbo Poznanėje teisėju.

Pirmaisiais XX a. metais, kai fotografija pradėjo domėtis tiek Bulhakas, tiek Gardulskis, piktorializmo programa nekėlė didesnių kontraversijų. Tačiau jau antrame dešimtmetyje jai priešinosi vadinamieji naujosios fotografijos kūrėjai. Jų meninis credo siejosi su naujoviškomis avangardinėmis meno tendencijomis, jie aštriai kritikavo XIX amžiaus realizmo ir amžių sandūros simbolizmo koncepcijas. Atsakydami į tai, priešindamiesi dehumanizuotai, jų manymu, novatorių stilistikai, daugelis piktorialistų jau 20-aisiais metais įvairiais būdais deformavo vaizdą fotografijoje, sudarydami miglotos perspektyvos, kontūrų minkštumo, tapybiško spalvingumo, akvarelės ar piešinio faktūros efektus.

Ketvirtajame dešimtmetyje daug piktorialistų adaptavo savo reikmėms kai kuriuos "naujųjų fotografų" sumanymus ir net skelbė savas inovacijas (Witoldo Romerio izohelijos technika, paskelbta 1931 m.), kartu, buvo ieškoma būdų priderinti klasikinę piktorializmo teoriją prie naujos situacijos.

Gardulskis rodo mums saugų ir labai tradicinį pasaulį. Jis dažnai renkasi senosios mažosios architektūros motyvus (nedidelius namukus, gatveles, kiemus, laiptus), bei miesto gyventojų ar gamtoje pasirodančių žmonių kasdieninio gyvenimo ritualus pat, kaip jo fotografijose švelnūs ir minkšti objektų kontūrai dažnai sukuria tam tikro atotrūkio nuo laiko iliuziją. Svarbi Gardulskio darbų dalis  yra pozuoti moterų portretai. Yra ir aktų. Juose  akivaizdžiai matyti sąsaja su moterų siluetų simboline reikšme fin de siecle mene, tik čia moterys neturi tuomet madingo demoniškumo.

Lygiai taip pat formaliai ir tematiškai vienalytė yra Tadeuszo Wańskio kūryba. Wański siekė vienodai perteikti tiek gamtos, tiek civilizacijos sukurtų objektų scenografijas, kurias jungė fone įsiterpęs žmogaus siluetas. Siekė didesnės ekspresijos priešpastatydamas ryškius šviesius ir tamsius kontūrus. Kūrinių dažniausiai yra migla ar ryškaus baltumo debesys danguje. Stipriausių elementų nustūmimas į pakraštį sukuria judėjimo ir įtampos efektą, tačiau kūrinio kompozicija išlieka tobula. Gyvenimo pabaigoje duotame interviu Wański pasakė: "Kiekvienas kūrinys turi turėti pagrindinį motyvą, kitaip tai nėra kūrinys, o tik vaizdas. Kūrinyje neturi būti dviejų konkuruojančių motyvų. Pagrindiniame motyve turi koncentruotis šviesa ir šešėlis".

Fotografijose traukia akį pavieniais ir sudvigubintais kontūrais. Dažniausiai tai medžiai, kalvos, debesys, vanduo, žmonės ir gyvūnai. Architektūra kelia mistišką įspūdį. Pilys, vienuolynai, malūnai,  paslaptingi namukai, netgi Pozanės centro gatvė spinduliuoja pasakiška pašvaiste. Paslaptingi atrodo ir žmonių siluetai.

T. Wańskio darbų stiprumą iš dalies ir nulėmė sugebėjimas išgauti šią romantišką tonaciją.
Tadeuszo Cypriano kūryba - tai kaimo (šiaudinių stogų trobos, vežimai, žvejai), gamtos bei miesto temos (gatvelės, senoji architektūra), nevengė rodyti ir gyvenimo brutalumo. Figūrų išraiškingumas Cypriano kūriniuose yra kone žurnalistinis. Fotografijų cikle apie Vilnių  atskleidžiamas kitoks miesto veidas, nei reprezentaciniuose Bulhako kūriniuose. T. Cyprianą žavėjo ir šviesos žaismas,  išryškinantis įvairiausias paviršių struktūras (atspindžiai ant vandens, sniego, ledo, medžių tankmėje). Šios fotografijos spinduliuoja egzistenciniu džiaugsmu.

Tačiau fotografo palikime yra ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklos fotografijų (1945 m.). Būdamas teisininkas, T. Cyprianas po karo dalyvavo hitlerininkų nusikaltimų apskaitoje. Nors menininkas ir suprato, jog estetinėms nuostatoms visada turi įtakos konkreti istorinė epocha, tačiau piktorialistinis grožio kanonas jo fotografijose  reiškiamas besąlygiškai.

 

 
Kitos parodos