Vytautas Daraškevičius. Švenčių ritualai – mistika bei tikrovė
2006.03.01 - 2006.03.26
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

 


MANO FOTOGRAFIJA – MANO GYVENIMAS
 
Laikas nesustabdomai bėga. Lekia praeitin dienos, mėnesiai, metai.  Stabteli, atsigręžti atgal – prabėgę jau tiek daug –  sunku ir patikėti... Beveik  45 metai nuo tos dienos, kai tėvukas, garsiam  Alytaus fotografui  Vytautui  Stanioniui (vyresniajam) rekomendavus, nupirko man pirmąją „SMENĄ”.  Nuo tada ir fotografuoju. Kartais daugiau aktyviai, kartais mažiau . Ir laiką nuo to momento jau galima išmatuoti ne vien prabėgusiais metais bei mėnesiais, bet ir nufotografuotais kadrais, kuriu prisirinko ne viena dešimtis tūkstančių.  Ir kas labai įdomu, įmanoma daug ką net atkurti atmintyje tų užfiksuotų  akimirkų dėka.... Kadras po kadro vėl pralekia įdomesni gyvenimo momentai. Kelionė valtimis Nemunu su poetu A Matučiu bei kompozitoriumi.

J. Gaižausku, mokyklos išleistuvės, studentiški metai, į kurių pabaigą užsidegiau fotografija iš rimtųjų, dveji metai, praleisti Azerbaidžane, tarnaujant armijoje, per kuriuos tų kadrų susikaupė ypač daug, šeimyninio gyvenimo pradžia... Ir taip toliau – visko ir neišvardinsi.  Nesuklysiu pasakęs, kad fotografija palaipsniui tapo svarbiausiu mano gyvenimo užsiėmimu , nors ir beveik neteko valgyti iš to duonos. Ji mane žavi galimybe  fiksuoti fotografuojamo objekto (miesto , žmogaus ar kokio tradicinio renginio ) keitimosi eigą. Tai ypač įdomu, kaupiant medžiagą ilgesnį periodą. Bet pastebėjau , kad įmanoma parodyti ir labai trumpų įvykių (pvz, šokio )  dinamiką, o ne vien fiksuoti sustabdytus momentus.

Per pralėkusius metus paliečiau daug ir įvairių temų. Dauguma jų susietos su man artimomis gyvenimo sritimis – mūsų šeimos kasdienybė,  kelionės, švenčių nuotaikos, folkloro ekspedicijos bei lietuviu kalendorines šventės...  Visos mano fotografijos man iki šiolei savotiškai mielos. Net ir ankstyvosios. Gaila tik , kad , taip daug fotografuojant, neužteko laiko, o gal ir dėmesio reguliariai, eksponuoti savo darbus.

Visų temų šioje parodoje parodyti neįmanoma. Pasirinkau jai darbus iš vasaros kalendoriniu švenčiu, medžiagą apie kurias kaupiu senai ir reguliariai.( Rasos šventes, kurios mane iškart sužavėjo savo mistiška paslaptinga nuotaika, fotografuoju jau 35 metus).  Dar paliečiau ir  vieną iš savo paskutinių temų - žmonių su negalia renginius. Juose irgi gausu savotiškos mistikos. Pajutau tiesiog neįtikėtiną tų žmonių stiprybę bei optimizmą- norėjosi pamėginti šitai atspindėti savo darbuose.

Man būtų labai malonu, jei bent dalį tų nuotaikų , kurias aš jaučiau fotografuodamas, pajustų ir žiūrovas.

Vytautas Daraškevičius











© Vytautas Daraškevičius

Iškiliosios Kupolės, Rasos šventė
 
Birželio 21-ąją saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą – tai vasaros saulėgrįža, astronominė vasaros pradžia. Ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Praėjus porai dienų tradiciškai švenčiamos Joninės, vadintos Kupolėmis arba Rasos švente.

Saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas. Kitados per ją atlikinėtos sudėtingos, net porą savaičių trukdavusių apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Per apeigas būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai.

Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje vadinama gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Iš trijuose laukuose surinktų žolynų pinami vainikai. Merginos, burdamos ateitį, juos meta ant medžio, plukdo vandeniu, pasideda po galva pranašiškam sapnui. O vidurnaktį pražydęs papartis praskleidžia visas gyvenimo paslaptis… Būdavo deginami laužai , apie juos jaunimas linksmindavosi, šokinėdavo per ugnį. Kai kuriose vietovėse švintant maudydavosi ryto rasoje ar upelyje. Šventes apeigos baigdavosi saules sutikimu ant piliakalnių ar aukštesnių kalnų.

Žiloje senovėje indoeuropietiškos kilties tautos taip įsivaizduodavo vasarvidį: saulė vežimu, pakinkytu dvyniais žirgais Ašvieniais, vasaros taku pakyla į pačią dangaus kalno viršūnę. Mitiniais vaizdiniais mąstant, manyta, kad šventinės apeigos būtinos – jos padeda gamtai perkopti į kitą raidos etapą. Taip palaikoma tvarka dievų sukurtame kosmose.

Pagal Libertą Klimką

 

1967 metais Kernavėje buvo suorganizuota pirmoji  Rasos šventė pagal senuosius papročius, ir ilgainiui tokios šventės ėmė vykti įvairiose gražiose Lietuvos vietose.
Šios fotografijos apima 35 –rių metų laikotarpį, pradedant nuo 1970 m.

 
Kitos parodos