Reginos Šulskytės fotografijų paroda „Miegamajame”
2006.01.18 - 2006.02.12
Prospekto galerija (Gedimino pr. 43)

R. Šulskytė šioje parodoje pristato vieną iš dviejų ciklų, prie kurių dirbo ne vienerius metus. Ankstyviausi eksponuojami kūriniai iš ciklo „Miegamajame” sukurti dar 1977 m., o vėlyviausi 2004 m.


Išskirtinės šiaulietės fotografijų bruožas – jų formato santykis su tema. Visi kūriniai be išimties – panoraminio formato, netikėtai įrėminantys uždarą ir nuo svetimą akių saugomą miegamojo kambario erdvę. Kita vertus miegamasis fotografei nėra konkretus kambarys ar gyvenimo detalė, tai – tiltas į neapčiuopiamą reminiscencijų, svajų ir ištįsusio laiko pasaulį.  Pasak menotyrininkės Godos Giedraitytės, „fotomenininkės R. Šulskytės ciklo „Miegamajame” darbai pasižymi tolygia menine ekspresija, nuoseklia kūrybos plėtote, gilumine jausmine pagava, juntamas visiškai naujas žvilgsnis, novatoriškas akimis regimo vaizdinio įmažinimas”.


Iš ciklo "Mano drabužiai".
APSILANKYMAS.  2003 / 2000


Iš ciklo "Mano drabužiai".
MANO PRISIMINIMŲ VAKARAS.  2003


Iš ciklo "Mano drabužiai".
MIRTIES KAMBARYS.  2004


Iš ciklo "Mano drabužiai".
SESERYS.  2002

© Regina Šulskytė

Trumpi atsiliepimai apie kūrybą:

Agnė Narušytė: Fotografinės interpretacijos nukreiptos į begalybę, į tą fotoaparatui "įgimtą" savybę sukeistinti tikrovę, atverti realiai egzistuojančius, nors ir nematomus jos aspektus. <…> Tyrinėjanti įprastų daiktų keistenybes, atrandanti latentines formas, apverčianti realybės - iliuzijos santykį ir suviliojanti šviesą fotografija negyvai erdvei suteikia sąmonės ir pasąmonės buvimo užuominų. Tikrieji daiktai praranda materialumą, o juos supanti erdvė tankėja ir konkretėja - taip tarsi įvaizdinami neapibrėžiami ir nevizualūs psichologiniai reiškiniai.  Kitaip kalbant, fotografija jau kalba ne apie daiktus, o apie juos supančios sąmonės emanacijas.

Virginijus Kinčinaitis: Serija "Interpretacijos" praplečia fotografijos galimybių suvokimą - fotografija fiksuoja paties kūrėjo pojūčius ir mintis. Tai kitoks pasaulio vaizdavimo principas.
Reginos Šulskytės fotografijose – kasdieniška aplinka, kurioje bekūnė šviesa gyvena išskirtines akimirkas. Sugauta, nutupdyta, išskleista arba suformuota į kokį nors pavidalą šviesa paryškina savo bekūniškumą ir kintamumą. Tačiau tai yra tik priemonė atskleisti mūsų pačių regėjimus, pojūčius ir būsenas.

Aleksandras Ostašenkovas: Regina Šulskytė, surengusi parodas Rygoje, Panevėžyje, Šiauliuose, įsiveržė į fotografų būrį kaip savita, nepanaši į jokį kitą fotografą menininkė. Jautri, lakoniška, kai kur spontaniška, preciziškai jaučianti šviesą, Regina ilgai stebi fotografuojamą objektą, jo kintamumą šviesoje, patį šviesos judėjimo procesą. Šviesa, sustabdyta ant daiktų, patys daiktai ir susisluoksniuoja, ir susidvejina, tampa fotografine tikrove ir gyvenimo realybe. Jos fotografijos įgauna savarankiško užbaigtumo formą. Autorė, interpretuodama tikrovę, regi pasaulį begalybėje.

Serija "Mano drabužiai" dar kartą atskleidžia autorės kūrybinę išmonę panaudoti įprastus kasdieninius daiktus, kurie, tarytum, savarankiškai įsitraukia į žaidimą ir pasirodo mums visiškai nekasdienišku pavidalu. Tai iš tiesų nufotografuoti rūbai, kuriuos autorė vilki. Tačiau fotografinės kompozicijose suknelės, marškiniai, palaidinės, šalikai atrodo gyvos, alsuojančios būtybės arba apsireiškia lyg kokie vaiduokliai, turintys savo egzistencinių savybių. Ir nekeista, kad žmogaus energija prisodrinti rūbai tartum įgyja savybę skraidyti, slysti pro pravertas duris arba sustingti kurioje nors kitoje keistoje pozoje.
Serija "Miegamajame" autorė atsargiai atveria duris į kambarį, kuriame, atrodo, turėtų vykti šiai erdvei būdingas gyvenimas. Bet čia visai kitaip. Serija taip pavadinta būtent todėl, kad ji sukurta šiame kambaryje. Fotoaparato "akis" nukreipta į veidrodį fiksuodavo moters kūno atspindžių fragmentus, kurie tik praneša apie nujaučiamą jos buvimą. Bet tai gali būti tik iliuzija, įsivaizdavimas, sapnas. Vienaip ar kitaip fotografija nuosekliai kalba apie daiktiškosios kasdienybės ir mūsų sąmonės sąsajas, apie rutinos nematomas, bet gyvuojančias struktūras, kurios lemia kur kas daugiau, nei  mums atrodo.

Salomėja Jastrumskytė: Dvigubų erdvių girgždėjimas, minkšti ir skardūs daiktai. Reginos Šulskytės fotografijose – keista šviesos sąvara. Dviejų atskirų erdvių – atskirų fotografijų jungimas į vieną sunaikina geometrinį lokalios erdvės apibrėžtumą - kambariai, terasos tęsiasi, liejasi, nors jų ištįsimo paslaptis užberta - atspindžiai pasirodo, bet jie įsiurbti į dauginantį liejimąsi kaip inkrustacijos ar smeigės plaukuose - geometrinių atramų ištirpinimas kartkartėm nuima ir laiko atramas - dvi nuotraukos šit jungia 20 metų atskirtus segmentus.

Puošni horizontalė – nuotraukos ašis tarsi patiesalas, ilgas stalas: dėliojamiems daiktams, žmonėms, peizažams - kartojimosi intencija – bet kas dedamas ir vėl gali būti dedamas daugybę kartų - taip atvaizdai pradeda aidėti, nors jokio regimo pasikartojimo nėra, simetrija išnyra vos keletą kartų ir dažnai tik tam, kad nurodytų, jog išniręs ir atsidavęs  vaizdas tėra atkarpa tįstančio ar besisukančio ritmo.
Personifikacijų koralas – nuotraukų personažai: daiktai, žmonės, įasmenintos erdvės apauginamos autorės asmenine, intymia būtimi – drabužiais, aksesuarais – bet ne kaip artistinio persikūnijimo, o kaip dalyvavimo, saito, užklojimo. Barstymas savo atmintimi - perėmimas savo atminties nuosavybėn, užvaldymas neatmenamų, neatsimenančių – autorė tarsi reflektuoja savo anonimiškumą – įvardydama drabužio ryšį su savimi ir nurodydama jį kaip attiktinumą Kitam. Daiktų išsisklaidymas tarp Kitų atminčių – daiktas gi mnemoninis transportas gabenantis artumo, intymumo emanacijas.

Miegojimo erdvė – „Miegamajame” – laikino išnykimo buduarai – pasaulis dingsta ten, kur mes buvojame betarpiškiausiai – miego vieta. Audeklų snūdus minkštumas, purumas – tingios amorfinės duslių suknelių masės – pusiau sėdinčios ar akiplėšiškai veikiančios – klajojančios išnaros – "Mano drabužiai" – bekūniai, movos išsiritus kūnui – jų telkiniai – jų vietos – jų miegojimo vietos.

Tuomet pastebi, kad nuotraukos iš tikrųjų yra kiaurymės, skrebančios ar tyliai gaudžiančios tuštumos – kad suknelės vidus yra tuščia kiaura talpa – nes vidus, jų minkštimas išlindo priešais jas pasižiūrėti, išsilaisvino ir užpuolė žvilgsniu - kad iš tikrųjų veidrodis nuogumu išnyra prieš susisupusį narcizą – apsigręžimas – tamprus apsigręžimas – tarsi driežo, dar visiškai neišlindusio iš olos susisukantis grįžimas į landą - kilpa, besigręžiančio į savęs paregėjimą kūno kilpa – taip ir autorės kilpinis žvilgsnis – lankstūs daiktai, drabužiai-kūno sekimai – gręžiasi – apsivilkti – atgal – užmigti.

Goda Giedraitytė: Fotomenininkės Reginos Šulskytės ciklo „Miegamajame” darbai pasižymi tolygia menine ekspresija, nuoseklia kūrybos plėtote, gilumine jausmine pagava, juntamas visiškai naujas žvilgsnis, novatoriškas akimis regimo vaizdinio įamžinimas.

Neįprasta šviesa ir erdvė

Jau iš pirmo žvilgsnio į akis krinta ypatinga, neįprasta šviesa ir erdvė. Tiek šviesa, tiek erdvė imanentinės, neregimos paprasta akimi mums įprastame pasaulyje, todėl negalimos ir suvokti. Tai nulemia ir nenusakomą laiko kategoriją. Jautiesi lyg būtum kažkur ir kažkada. Keista savivoka: nėra istorijos, faktiškumo... Vaizdiniai rutuliojasi patys savaime... Tuo tarpu itin ryškiai kūriniuose dominuojanti pauzė atsiveria kaip absoliuti erdvė minčiai, mąstymui, interpretacijai. Erdvė funkcionuoja ne tik kaip tam tikras intelektualinės išraiškos fenomenas, bet ir kaip formalusis fotografijos pradas. Žvelgi tarsi į realiai egzistuojančius objektus, reiškinius, tačiau kartu suvoki, jog visa tai iš tiesų neegzistuoja, jog gali būti regima tik fotografo.

Nekasdienis kasdienybės blyksnis

Laiko temą plėtojančios R. Šulskytė darbuose laikas tąsus: praradęs atskaitos tašką, neturintis konkrečios pradžios ir pabaigos. Šį jausmą sustiprina ir monochrominės fotografijos pasirinkimas bei dviejų kadrų (skirtingų tiek laikmečiu, tiek forma) sujungimas į vieną bendrą kūrinį. Gretinimui pasitelkiami keli aspektai: konkretaus objekto refleksijos, tam tikrų detalių ir/ar elementų pasikartojimas bei turinio analogijos.

Dviejuose R. Šulskytės cikluose „Miegamajame” ir „Mano drabužia” fotografė, žvelgdama į kasdienybės objektus iš vidaus, nuosekliai plėtoja nekasdieninį kasdienybės pažinimo fenomeną. Cikle "Miegamajame" autorė atveria duris į kambarį, kuriame turėtų vykti šiai erdvei būdingas gyvenimas. Bet čia viskas yra kitaip. Kur mes buvojame betarpiškiausiai, kur miegame, ten, anot S. Jastrumskytės, dingsta pasaulis ir atsiveria laikino išnykimo buduarai. Ir nors visuose darbuose interpretuojama kasdienybės objektu, jos darbuose įžvelgti neįmanoma; daiktai ir/ar drabužiai čia pasirodo visiškai nauju pavidalu: suknelės, marškiniai, palaidinės atrodo gyvos ir alsuojančios būtybės arba apsireiškia kaip kokie vaiduokliai, turintys savo keistų egzistencinių savybių, pasakojantys reminiscencines praeities istorijas bei atgaivinantys jau išnykusios būties prisiminimus. Taip objektai įgyja antropomorfinių savybių, yra tarytum pakylėjami. Fotografijose juntamas šventumo, sakralumo, apsivalymo, netgi šiokios tokios mistikos alsavimas. Tuo būdu R. Šulskytė intensyviai transformuoja ją supančią aplinką, romią kasdienybės situaciją, sukurdama tikrovės būties – nebūties veidą.

Kviečia praskleisti uždangą

Apibendrinant reikia pabrėžti, jog, nors pati fotografija formos atžvilgiu minimali, varijuojama vos keliais principais – faktūrų supriešinimu, prieblandos, pilkos šviesos sklaida R. Šulskytės kūriniai - itin giluminiai, įtraukiantys. Gal tam turi įtakos fotografijas gaubiantis neįprastas šydas, kuris tuo pat metu ir kviečia praskleisti uždangą, kad galėtum pažvelgti, kas gi po ja slepiasi, ir saugo fotografijos gelmes nuo pašaliečio žvilgsnio? O gal tai, jog R. Šulskytės fotografijos skleidžiasi į jas bežiūrint? Transformuojasi, atsiveria, kviečia... Gyvenimo ir mirties istorijos: pokalbis su laiku niekuomet nesibaigia...


 

 
Kitos parodos