Anna Beata Bohdziewicz. „Fotodienoraštis arba daina apie pasaulio pabaigą“
2005.07.07 - 2005.08.03
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Gyvenimas Lenkijoje nuo 1981-ųjų pasikeitė labai stipriai. Pokyčiai palietė ne tik politinį ar socialinį gyvenimą. Pasikeitė ir regimoji tikrovė. Tai buvo tarsi didžiulės šventės metas, kai žmonės pirmą sykį išėjo į gatves be baimės parodyti tai, ką jie iš tiesų jaučia ir mano.


Jie nesibaimindami žvelgę ir į fotografo kamerą. Jų veiduose atsispindėjo džiaugsmas, pasididžiavimas ir viltis. Tuomet man tarsi viskas nušvito ir tapo labai aišku. Suvokiau, jog noriu fotografuoti. Taip pat gerai supratau, kaip tai noriu daryti. Dokumentuodama tų dienų įvykius jaučiau didžiulį nepasitenkinimą fotografija, kuri nesugebėjo parodyti tos sudėtingos, bet kartu džiuginančios situacijos. Manau, kad tuo metu pirmą sykį susimąsčiau apie "Fotodienoraštį".

Karinė prievarta brutaliai nutraukė mano darbą. Netgi lioviausi fotografuoti. Gyvenimas vėl tapo pilkas, liūdnas ir niūrus. Viskas vėl tapo "socialine norma", normalizavimas dažniausiai reiškė tragediją. Man rodėsi, jog viskam atėjo galas, ir kad artėja totalinio nihilizmo metas. Tačiau nesinorėjo tikėti, jog tai truks amžinai. Miloszo eilėraštis "Daina apie pasaulio pabaigą" (1973) , kuriame autorius kalba apie pabaigą "vykstančią dabar" labai taikliai atitiko mano būseną. Jis tapo mano "Fotodienoraščio" moto, kurį taip ir pavadinau "Daina apie pasaulio pabaigą".

Sykį išvydau ant balto kvadratinio popieriaus lapo priklijuotą fotografiją, o po ja, mano draugo fotografo, ranka užrašytą tekstą. Tąsyk man kilo nauja mintis - aš turiu pasirašyti nuotraukas pati. Tuomet galėsiu parodyti būtent tai, apie ką mąstau. Kvadratas ideali forma, nes joje telpa tiek vertikalios, tiek horizontalios nuotraukos. Kai draugai mane pasiuntė į Paryžių, maža kišeninė kamera beveik kosminiu tiems laikams pavadinimu Olimpus XA2 man labai palengvino darbą gatvėse. Beveik niekada nesiskyriau su savąja XA2. 1982 metų lapkritį pradėjau savo "Fotodienoraštį". Nedidelio formato fotografijas klijavau ant kvadratinio balto fono, o po apačia užrašydavau datą ir komentarus. Dabar darau tai daugiau kaip 12 metų ir turiu užrašiusi daugiau kaip 3000 fotografijų...

Paprastai jau žinau, ką parašysiu po nuotrauka, kai dar tik ją fotografuoju. Vaizdas ir žodis sudaro nedalomą visumą. Mano pastabos labai skirtingos. Kartais tai tik trumpa informacija, kartais ilgesnis komentaras ar tik žodžių žaismas, komufliažas, nerišlus tekstas, kuri tik keletas tegali suvokti ir tai mažai kuo susiję su pačia fotografija. Pradžioje labai norėjosi pakomentuoti įvykius, kuriuos fotografuoju, nes oficialioji propaganda jiems suteikdavo kitą prasmę. Manau, kad pataikydavau labai taikliai, nes ne sykį dėl prašų po nuotraukomis sulaukdavau cenzorių klausimų. Ir nors jau cenzorių jau nebėra, kurie atstovauti Leidybos ir Vizualiųjų menų kontrolės skyrių, aš vis dar manau, kad autorinis komentaras yra labai svarbu. Tačiau nesu tikra, ar fotografija, užfiksuotas įvykis su žodiniu komentaru galėtų paaiškinti sudėtingą tikrovę. Tikriausiai kur kas svarbiau įmažinti nuotaiką ar tam tikrus jausmus, nes jie taip pat atskleidžia to meto dvasią.

Kasdien nefotografuoju, tačiau šia veikla užsiimu jau dvylika metų. Pagrindinė mano "Fotodienoraščio" tema - kasdienybė.  Kai buvo tragiškai užgesintas  Solidarumo judėjimas, suvokiau, jog sistemos, kurioje gyvename, esmė geriausiai atsispindi pilkoje ir monotoniškoje kasdienybėje. Tai siejosi su mano pomėgiu fotografuoti, rodos, nesvarbius ir nedidelius tikrovės fragmentus, kuriuose tarsi veidrodyje atsispindi didžiosios problemos. "Fotodienoraštis" labai asmeniškas darbas, tačiau 80-aisiais atrodė, kad jam svarbiausia suteikti politinį charakterį. Visuomet maniau, jog nuo politikos niekur nepabėgsi, ypač jei gyveni "tikrojo socializmo" šalyje, kurioje politiniu aktu tampa net ir Josifo Brodskio eilių, išleistų pogrindinės leidyklos, skaitymas lovoje. Šiandien šiuo aspektu situacija radikaliai pasikeitė, bet ar į gerąją pusę? Dabar totalitarizmas ir cenzūra dunkso tolumoje... Todėl vis dar seku politinius įvykius, tačiau iš tolo... Jei negaliu nuvykti, vis tiek fotografuoju įvykius, net jei juos stebiu tik per televizorių. O savo dienoraštyje vis dar jungiu nuotraukas iš viešojo politinio ir privataus gyvenimo. Tokiu būdu akivaizdžiau išreiškiu gyvenimo Lenkijoje, o gal ir visur kitur  absurdą, groteską ir siurealumą. Neabejotinai šis mūsų egzistencijos aspektas mane domina labiausiai. Absurdiškumo jausmas manęs neapleidžia nuo pat vaikystės.

Kai nuspaudžiu kameros mygtuką, po savo pirštais jaučiu negailestingą laiko tėkmę. Tai labai skaudu. Žmogus ar įvykis, kurį aš užfiksuoju negrįžtamai pradingsta praeityje, tačiau ta trumpa  akimirka persikelia į ateitį, kurioje manęs jau nebebus. Tuomet žvelgiu į savo nuotraukas kito žmogaus akimis, kuris galbūt taip pat į jas žvelgs ateityje. Fotografija visuomet reiškė tolimą praeitį arba ateitį. Ir niekuomet nereiškė dabarties. Mane žavi kita ateitis. Kiekviena fotografija turi savo "Klementino kepurę" (apie kurią rašė Milanas Kundera) - maža detalė, kuri atsiradusi visai netikėtai laike suteikia visam vaizdui vertės ir prasmės. Tai gali būti ir kepurė, kurią ką tik pats paskolinai kažkam, ir staiga pranykęs  kažkieno veidas, ar vieta, kurios jau nebėra. Fotografuodami mes niekada nežinome ką užfiksuosime.

Kartais vartydama šimtus savo fotožurnalo lapų susimąstau ar jie tikrai atspindėjo tai, kas vyko Lenkijoje 80-aisiais. Juk išties negalėjau nufotografuoti visų įvykių, net galbūt pačių svarbiausių. Mano "Fotodienoraštyje" daug šunų, kačių, keistų objektų. Užrašai dažnai atrodo visiškai nerišlūs. Taigi, ar mano "Fotodienoraštis" dokumentas, ar jo pagalba sukūriau subjektyvią ir keistą tų metų įvykių viziją? Tai labai svarbus klausimas, nes nepaisant visų pokyčių aš vis dar tęsiu savo "Fotodienoraštį". Ar daina dar ta pati? Kam ateina pabaiga? Mane supantis pasaulis nebėra toks juodai baltas, koks buvo prie visą kaustančios sistemos. Dabar tikrovė spalvinga, įdomi ir kur kas sudėtingesnė. Ir nors šiandien fotografuoti ir paprasta, tačiau sugauti ir užfiksuoti naujos situacijos subtilybes yra kur kas sunkiau. Šiandien dar labiau nuotraukoms reikia žodžių. Kaip aš dabar fotografuoju? Ne taip dažnai kaip anksčiau, kartais net atrodo, kad neturiu nufotografuoti to, ką noriu parodyti.  Smulkios detalės, mažmožiai ir katinai vis stipriau traukia mane. Vis dar nešiojuosi su savimi fotokamerą, tačiau fotografuoju tik tuomet kai tikrai to noriu. Tai didžiulė prabanga, tačiau jos niekada neiškeisčiau į jokį kitą net ir labai gerai apmokamą užsiėmimą. Esu nepriklausoma fotografė, bendradarbiauju su keliais šalies laikraščiais, tačiau temas pasirenku pati, mąstau ir fotografuoju tik taip kaip aš noriu. Niekada nefotografuoju pagal užsakymą, aš fotografuoju ateičiai, Istorijai, jums, o labiausiai dėl savęs pačios...

Anna Beata Bohdziewicz  
Rugsėjis/Spalis 1993






©Anna Beata Bohdziewicz

 
Kitos parodos