Buities fotografe vadinama J. Deltuvaitė pasakoja, kad ją jau keletą metų domina žmogaus aplinka, kurioje ji gyvena, daiktų įsiliejimas į buitį, kaita, istorija ir „tylus“ jų  gyvenimas. Serija fotografuota naktį, kai „neužmiegi ir įvairiausios mintys sukasi nesustodamos. Nepadeda niekas: nei kūno padėties keitimas, nei „avyčių skaičiavimas“, nei galvojimas, kaip čia negalvoti. Atrodo, kad n-tąjį kartą išgyveni visas savo gyvenimo akimirkas. Permąstai praėjusią dieną, tada visą gyvenimą, už minutės nusikeli į vaikystę ir taip pat nesunkiai atgal į ateitį, kol visiškai minčių iškamuotas, nė nepastebėdamas, po kelių valandų užmiegi“.

Šiandien dažniau klausiama: ar čia dar fotografija? Kai žiūri į Romualdo Požerskio aktų knygos „Miražų dosjė“ paskutinįjį, spalvotąjį, skyrių, iš tikrųjų atrodo, kad čia iš fotografijos peršokta į kompiuterių pasaulį. Viskas raudona, fantastiški merginų šuoliai ore, kompoziciškai deformuoti kūnai – lyg iš kito, vaizduotės, pasaulio.

Panevėžio gamtos fotografo Kęstučio Čepėno parodoje “Plėšrūnų puotos” autorius atskleidžia  plėšriųjų paukščių didybę ir grakštumą, vikrumą ir skrydžio grožį, tarpusavio kovas ir hierarchilą. Paukščių stebėjimas fotografui yra kartu ir pomėgis, ir poilsis kūnui bei protui, atgaiva sielai. Reportažinėje-dokumentinėje fotografijoje norėta atskleisti paukščių neišvengiamą ir bene svarbiausią instinktą – instinktą medžioti.

J.Kosin. Nuostaba

Daugiausia dėmesio J. Kosinas skiria meninei fotografijai. Suprantama, neatsisakoma ir dokumentalumo, bet dokumentalumas transformuojamas į subjektyvius išgyvenimus apie laiką kaip išskirtinę kategoriją. Autoriaus užduotis – ne sustabdyti akimirką, bet pratęsti ją laike, o galbūt įveikti ir patį laiką. Šis siekis sukuria ir vienos ar kitos parodos,  įvairiausių akcijų ir instaliacijų nuotaiką. Autoriaus interesai neapsiriboja nei tema, nei vienareikšmiu turiniu, juolab kokiu nors siužetu.