Atgal
2007.12.10
Konkursas – „Žmogus tarp resursų ir sąvartynų“

  
Aplinkos apsaugos agentūra skelbia fotografijų konkursą tema – „Žmogus tarp resursų ir sąvartynų“.
Tikslas – parodyti, kokie žmogaus netausojančio vartojimo padariniai matomi jau šiandien.

„Tausojantis vartojimas ir gamyba ...kaip jis įmanomas?
    

Rėmėjai: LR aplinkos ministerija
Amžius:  Neribojamas
Konkurso tema –
„Žmogus tarp resursų ir sąvartynų“.



2008.01.23
Pratęstas darbų priėmimas iki birželio 15 d.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga kviečia fotografus pateikti kūrinius į metraštį „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien ’08“.

Fotografijos renkamos į šiuos leidinio skyrius:
„Šiandien / tarp ieškojimo ir tradicijos“, „Pastebėti“, „Vakar / svarbu dabar“.
Nauji reikalavimai:
– atrankai pateikiamas vieno projekto (vienos temos) portfolio (iki 20 kūrinių);
– pavieniai kūriniai nebus svarstomi;
– privaloma nurodyti autoriaus vardą, pavardę, projekto (serijos, ciklo, konceptualios idėjos) pavadinimą, autorinį projekto komentarą, sukūrimo metus ir atlikimo techniką;



2008.06.17
Tarptautinis fotomeno festivalis Kaunas Photo 08

Tarptautinis fotomeno festivalis Kaunas Photo 08 – jau penktasis Lietuvoje, didžiausias Baltijos šalyse kasmetinis fotografijos meno festivalis. Galime pasidžiaugti, kad Kaunas Photo – vienas iš svarbiausių kultūros ir meno festivalių Lietuvoje, o apie jo reikšmę tarptautinėje fotografijos meno scenoje byloja Kaunas Photo narystė Europos fotografijos festivalių sąjungoje ir pasaulinėje Festivals of Light organizacijoje, aktyvus dalyvavimas bei Lietuvių fotografijos pristatymai užsienio festivaliuose: Europoje, JAV, Azijoje, Australijoje. Pasaulio fotomeno festivalių mozaikoje festivalis Kaunas Photo žinomas kaip premjerų festivalis, fotografų sėkmės indikatorius.



2008.07.21
„In Focus” – pirmasis tarptautinis meninės fotografijos festivalis Vilniuje

2008 m. rugsėjo 2 – 27 dienomis, Vilniuje pagaliau įvyks  meninės fotografijos festivalis, kurio metu bus pristatyti Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos, Japonijos, Belgijos bei Lietuvos fotomenininkų projektai. 
 
Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, LR Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus miesto savivaldybė
Informacinis partneris: internetinis dienraštis „Bernardinai“
Partneriai: Prancūzų kultūros centras, Goethe‘s institutas Vilniuje, Lenkų institutas Vilniuje, galerija „Program“ Varšuva, Lenkija, Lodzės meno centras, Lille (Prancūzija) fotografijos festivalis „Transphotographiques“.
Festivalio draugai:  galerijos „Vartai“, „Akademija“, „Arka“, „Znad Willi“, Vilniaus rotušė, Vilniaus grafikos centro galerija „Kairė dešinė“ .
Organizatorius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Festivalio vadovė: Eglė Deltuvaitė

Festivalio renginiai:



2008.08.25
31-asis tarptautinis fotografų seminaras
„Lietuvių fotografijos mokykla:
ištakos, raida, paveldas“ 


©
V. Strauko fotografija

Šių metų rugsėjo 14-21 d.

Nidoje,
Rašytojų kūrybos ir poilsio namuose
URBO KALNAS

vyksta
31-asis tarptautinis fotografų seminaras



2008.09.20
Formos ir šviesos estetas

Algimanto Kezio fotografijų paroda,
skirta menininko 80-mečio jubiliejui



2008 m. rugsėjo 25 d. – spalio 26 d.,
Lietuvos Dailės Muziejaus
Radvilų rūmų III a.
Parodos atidarymas –
2008 m. rugsėjo 25 d. 16 val.
Spaudos konferencija –
tą pačią dieną 15 val.

Algimantas Kezys
„Sraigtiniai laiptai“.
Čikaga, 1968 m. 



2008.09.30
Fotografijos ir paralelinių meno formų bienalė EROZIJA 2008

Spalio pirmąjį savaitgalį Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius pristato tarptautinę fotografijos ir paralelinių meno formų bienalę EROZIJA 2008. Trijose pajūrio ekspozicinėse erdvėse išsiskleisiančios parodos pristato istorinius fotografijos meno lūžio aspektus Rytų Europoje bei šiuolaikines fotografijos ir videomeno praktikas iš viso pasaulio. Istorinius fotografijos meno kaitos etapus galima stebėti Baltarusijos menininko Igorio Savčenko parodoje, grupinėje parodoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Igorio Savčenko radikalūs regimybės pašalinimai artimi Gintauto Trimako fotografiniams tarpukadriams. Gintaro Zinkevičiaus eksponavimo strategijos atnešusios akcionizmo principus į fotografijos meno praktiką.



2008.10.09
Penktasis fotomeno festivalis Kaunas Photo 08 kviečia į antrąją rudens "Fotografijos naktį"

 penktadienį, spalio 10 dieną 19 val. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės galerijos M.Žilinsko dailės galerijos auditorijoje (Nepriklausomybės a. 12).Numatoma trukmė - 2 valandos.

Programoje:
Festivalio Kaunas Photo kuruotų ar projektų, ar dalinai kuruotų projektų užsienyje ir lietuvių fotografų darbų juose pristatymas.
- Europos Centrinio banko konkursas - Vytautas Stanionis, Artūras Valiauga, Tomas Vyšniauskas;
- Noorderlicht festivalio (Leeuwarden, Olandija) projektas apie Rytų Europą "Behind Walls"  - Vytautas Stanionis Vyresnysis, Antanas Sutkus, Mindaugas Kavaliauskas;
- Pingyao tarptautinis fotografijos festivalis (Kinija) - Vidas Biveinis, Gintaras Česonis, Mindaugas Kavaliauskas, Vytautas Stanionis.



2008.10.13
Paskaitų ciklas „Fotografija. Žingsnis į profesionalumą“

Spalio mėn. organizuojamas fotografijos paskaitų ciklas Lietuvos apskričių centruose:

28 d.
16 val. 30 min. Telšiai, Žemaitės dramos teatras

24 d. 16 val. 30 min. Utena, Kultūros centro kino teatras „Taurapilis“

22 d. 16 val. 30 min. Tauragė, Tauragės kultūros rūmai

21 d. 16 val 30 min. Klaipėda, LCC tarptautinis universitetas, Defehr centro konferencijų salė

16 d. 16 val. 00 min. Alytus, kino teatras „Dainava“

15 d. 16 val. 30 min. Šiauliai, Šiaulių kultūros centras



2008.11.19
Kijeve tęsiasi Lietuvos šiuolaikinės fotografijos parodų ruduo

„Lietuvos dienų Ukrainoje 2008“ rėmuose Ukrainos sostinėje spalio mėnesio paskutinėmis dienomis buvo atidaryta Lietuvos fotografijos legendos – Vito Luckaus (1943 – 1987) darbų paroda. Šis projektas sulaukė ne tik išskirtinio Ukrainos fotografų ir meno myletojų dėmesio, tačiau daugelį jų paskatino prisiminti asmeninius susitikimus su fenomenaliu lietuvių fotografu, kuris nors ir tapo legenda, tačiau taip ir liko neįvertintas XX a. pabaigos Europos fotografijos analuose. Tik užvėrus Vito Luckaus fotografijos pasaulio erdves, Kijevo galerija „Soviart“ atidaryta šiuolaikinės lietuvių fotografijos parodą – trijų viduriniosios Lietuvos fotografijos atstovų - Alvydo Lukio, Gintauto Trimako ir Remigijaus Treigio projektą – „TTL požiūris“.



2008.11.25
Personalinė Vito Luckaus paroda Maskvoje



Rusijos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos bendradarbiaudamos su LR ambasada Maskvoje 2008 m. lapkričio 25 d. 18 val. FotoSojuz galerijoje pristatė Vito Luckaus (1943–1987) personalinę fotografijos parodą.



2008.12.04
Išreiškė norą matyti lietuvio darbus savo erdvėse
Gruodžio 4-8 dienomis Vido Biveinio nuotraukų ciklai "Baimės" ir "7-oji diena" bus pristatyti Amerikoje, Majamyje. Populiariame meno festivalyje ir mugėje "Art Basel Miami Beach 2008" dalyvaujanti privati galerija "Wynwood Fine Arts" išreiškė norą matyti lietuvio darbus savo erdvėse.


2008.12.11
Kaunas Photo 08 finiše triumfuos Laisvė fotografijoje

2008 m. gruodžio 18 d. 17:00 Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16) atidaroma penktojo tarptautinio fotomeno festivalio Kaunas Photo 08 baigiamoji paroda – „Laisvę fotografijai !“. Tai to paties pavadinimo socialinės-dokumentinės akcijos rezultatų apibedrinimas. Ekspozicijoje - Lietuvių fotografų ir festivalio Kaunas Photo svečių žvilgsniai į gyvenimą, pasikeitimus Laisvės alėjoje ir Kauno centre. Parodos atidaryme bus pristatomas projekto katalogas. Padedami vaizdų, kalbėsiančių iš fotografijų, gatvės muzikantų, bukinistų, mes, susirinkę į parodos atidarymą, kursime Laisvės alėjos atmosferą Kauno paveikslų galerijoje. Paroda veiks iki sausio 18 d.  



2008.12.22
Lietuvos radijas Metų žmogumi išrinko Dusetų dailės galerijos direktorių A.Stauską

Už ištikimybę idėjai ir didelius darbus mažame miestelyje Lietuvos radijas 2008-ųjų Metų žmogumi išrinko Dusetų dailės galerijos direktorių Alvydą Stauską. Anot Lietuvos radijo laidos „Ryto garsai“ kūrėjų, tai žmogus, kuris dirba darbą savo laiku ir savo vietoje.
Alvydas Stauskas gimė 1965 m. kovo 15 d. netoli Dusetų, Jaskoniškių kaime. 1983 metais baigė Dusetų K.Būgos vidurinę mokyklą. 1984 m. pradėjo studijuoti tuomečiame Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) ir baigęs studijas, grįžo į savąją mokyklą dirbti dailės mokytoju. Per dvidešimt metų dailininkas dalyvavo 72 parodose Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje. Surengė 21 personalinę parodą. Dailininko kūryboje atsispindi meilė gimtajam kraštui, daugumos darbų motyvai – gimtosios Jaskoniškės, Dusetų apylinkės. Alvydas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, aktyvus fotografijos meno propoguotojas.



2009.01.14
Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos 2009 m. sausio mėn. 14 d. nutarimas

Valdyba nutarė, kad IX ataskaitinis rinkiminis Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių suvažiavimas vyks 2009 m. balandžio mėn. 28 d. Vilniuje.

Kandidatų į Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkus prašymus ir jų programų tezes registracijai reikia siųsti paštu Lietuvos fotomenininkų sąjungai adresu: (Gedimino pr. 43, LT-01109 Vilnius), nuo 2009 m. sausio mėn. 19 d. iki kovo mėn. 2 d. Programų tezes būtina pateikti ir elektroninėje laikmenoje.

Kandidatų sąrašas ir jų programos kovo 3 dieną bus paskelbtos Sąjungos svetainėje (photography.lt).

Informacija teikiama tel. 2611665.



2009.04.28
FOTOGRAFŲ DĖMESIUI

Lietuvos fotomenininkų sąjunga kviečia fotografus pateikti kūrinius į metraštį „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien ’09“.
Tema „Lietuvos tūkstantmečio veidas“.

Reikalavimai:
– atrankai pateikiami orginalūs atspaudai (iki 10 vienetų);
– fotografijų formatas turi būti ne didesnis kaip 30 x 40 cm ir ne mažesnis kaip 20 x 30 cm (parodinė kokybė).
– kitoje fotografijos pusėje privaloma nurodyti autoriaus vardą, pavardę, kūrinio pavadinimą, sukūrimo metus, adresą, telefoną ir atlikimo techniką;
– elektroninės kūrinių versijos nebus svarstomos!



2009.03.03
Artėjant Lietuvos fotomenininkų sąjungos IX suvažiavimui

Išankstinio balsavimo tvarka

Nariams, negalintiems dėl pateisinamos priežasties atvykti į Suvažiavimą, leisti balsuoti iš anksto Sąjungos būstinėje ar Sąjungos skyriuose. Sąjungos narys gauna balsavimo biuletenį, jį užpildo, įdeda į voką ir atiduoda Valdybos sekretoriui ar Skyriaus pirmininkui, kurie voką užantspauduoja Sąjungos ar Skyriaus antspaudu ir įrašo į bendrą išankstinio balsavimo registravimo sąrašą, kuriame pasirašo balsavęs narys. Suvažiavimo sekretoriatas gautus vokus užregistruoja ir perduoda balsų skaičiavimo komisijai. Iš anksto balsavęs narys laikomas dalyvaujančiu suvažiavime ir pirmininko rinkimuose.
Gyvenantys užsienyje Sąjungos nariai, negalintys atvykti į Suvažiavimą, gali balsuoti paštu. Iš anksto el. paštu susisiekus su Valdybos sekretoriumi, tokiam nariui išsiunčiamas balsavimo biuletenis. Narys, gavęs biuletenį, jį užpildo ir registruotu laišku išsiunčia į LFS, kur gauti laiškai užregistruojami, o Suvažiavimo dieną perduodami sekretoriatui.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdyba



2009.04.30
Lietuvos Fotomenininkų sąjungos pareiškimas

ryšium su Lietuvos meno kūrėjų asociacijos rezoliucija
„DĖL LIETUVOS KULTŪROS ŽLUGDYMO“

Lietuvos Fotomenininkų sąjunga, kaip Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė, pritaria nuomonei, kad kultūra ir menas atsidūrė ant žlugimo ribos, nes:
- dirbantiems pagal autorines sutartis menininkams mokesčiai šiemet jau padidėjo septintadaliu ir numatomi didinti ateityje, tad mažiausiai tokia dalimi sumažėjo ir autoriniai atlyginimai;
- šiuo metu įšaldytas visas Kultūros ministerijos patvirtintas kultūros programų, tarp jų ir su fotografija susijusių projektų, finansavimas;
- finansiškai žlugdomos kūrybinės sąjungos, iki šiol nieko negavusios iš joms Vyriausybės dar vasario 21 d. paskirto metinio finansavimo.



2009.05.08
Kiekvieną pirmadienį nuo 12 val. – nauja TV laida „15 min. apie fotografiją“

Nuo gegužės 11 d. rodoma ketvirtoji TV laida “15 min. apie fotografiją”

TV laidos “15 min. apie fotografiją” Nr. 4 turinys:

1. Tado Šarūno paroda Kaune VDU;
2. Kas yra soliaografija;
3. Interviu su Algimantu Kunčiumi;
4. Pamoka „Išlaikymas ir judesio perteikimas“;
5. Leidinio “Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien” pristatymas;
6. Fotofilmas “Gyvenimas turi prasmę”, aut. Gintaras Česonis.

Nuo balandžio mėn. pradėta rodyti  TV laida „15 min. apie fotografiją“, transliuojama Vilniuje ir Kaune per kabelinę televiziją INIT penktadieniais 18 val. 30 min. Kiekvieną savaitę pirmadieniais nuo 12 val. nauja TV laida pristatoma Lietuvos fotomenininkų sąjungos interneto svetainėje



2009.05.17
Kiekvieną pirmadienį nuo 12 val. – nauja TV laida „15 min. apie fotografiją“

Nuo gegužės 18 d. rodoma penktoji TV laida “15 min. apie fotografiją”
TV laidos “15 min. apie fotografiją” Nr. 5 turinys:

1.  Romualdo Rakausko parodos “Užuovėja” atidarymas Kauno menininkų namuose
2.  Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė “Solo fotografijos galerijai” Vilniuje
3. Interviu su Algimantu Aleksandravičiumi;
4. Pamoka „Kadro kompozicija”;
5. Žurnalo “Foto” pristatymas;
6. Fotofilmas “Sportas”.



2009.05.22
Kiekvieną pirmadienį nuo 12 val. – nauja TV laida „15 min. apie fotografiją“

Nuo gegužės 25 d. rodoma šeštoji TV laida “15 min. apie fotografiją”

TV laidos “15 min. apie fotografiją” Nr. 6 turinys:

1. R. Požerskio ir M. Požerskytės paroda “Degantis žmogus” FUJI galerijoje;
2. Interviu su Rimantu Dichavičiumi;
3. Pamoka „Auksinio pjūvio taisyklė”;
4. Leidinio “Moksleivių fotografija” pristatymas;
Fotofilmas “Esu ėriukas”.



2009.05.27
II-as tarptautinis fotoklubų suvažiavimas Tauragėje


Gegužės 29d. (penktadienis)
16.00   Fotoklubų narių atvykimas prie Tauragės fotogalerijos (Dariaus ir Girėno g. 5, miesto pilis)
18.00   Pagrindinės bendros fotoparodos „Homo Sum“ (Esu Žmogus)  pristatymas Fotografijos galerijoje.
19.00   Lietuvos rekordo „Daugiausiai vienu metu fotografuojančių fotografų“ fiksacija pilies kiemelyje. Profesionalaus mimo iš Klaipėdos Alekso Mažono monospektaklis.
20.00 – 22.00  Prisistatymo ir susipažinimo vakaras MKC aktų salėje (Dariaus ir Girėno g. 5, miesto pilis).



2009.06.06
Maestro Povilo Karpavičiaus kūryba pristatyta Rygos fotografijos muziejuje

2009 m. gegužės 28 d. Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus padalinyje Fotografijos muziejuje atidaryta fotografijų paroda „Maestro Povilas Karpavičius (1909–1986)“, skirta fotografo, fotografijos technikų specialisto, išradėjo ir fotomeno propaguotojo, vieno iš pirmųjų spalvotosios fotografijos pradininkų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autoriaus ir pedagogo 100-osioms gimimo metinėms paminėti.



2009.06.09
Antano Sutkaus naujos knygos „Retrospektyva“ pristatymas

Lietuvos dailės muziejaus informacinis pranešimas
Lietuvos dailės muziejus praneša, kad birželio 11 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks fotografo Antano Sutkaus naujos knygos „Retrospektyva“ pristatymas. Dalyvaus autorius, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir Nacionalinės dailės galerijos vadovė dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė, spaustuvės-leidyklos generalinis direktorius Vytautas Mockus, knygos sudarytoja fotografijos istorikė Margarita Matulytė, knygos dailininkė Rima Kiubaraitė-Sutkienė, fotomenininkai Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Alvydas Lukys, rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė, filosofas Arvydas Šliogeris. Bus parodytas dokumentinis filmas „Akimirkos“ (1969 m., rež. Vytenis Imbrasas, op. Zacharijus Putilovas).



2009.06.12
32-asis Lietuvos fotomenininkų sąjungos seminaras Nidoje

32-asis Lietuvos fotomenininkų sąjungos seminaras Nidoje vyks rugsėjo 13-20 dienomis. Seminaro tema „Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40-metis".



2009.07.01
2009 m. birželio 30 d. vyko Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos posėdis

Buvo svarstomi klausimai:
· Fotografijos ekspertų komisijos sudarymas
· Dėl kandidato LR Nacionalinei kultūros ir meno premijai
· Dėl Klaipėdos skyriaus reikalų
· Dėl programinio finansavimo formos parengimo ir paskelbimo interneto puslapyje



2009.07.23
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių dėmesiui

LFS Vilniaus galerijose norintys 2010 m. surengti individualias parodas Sąjungos nariai privalo iki 2009 m. spalio 1 d. užpildyti paraiškos formą, kurią LFS teiks Kultūros rėmimo fondui 2010 m. I pusmečio daliniam finansavimui gauti.

Norintys gauti formą, kreipiasi į valdybos atsakingą sekretorių adresu: stasyszvirgzdas@mail.tele2.lt

Lietuvos fotomenininkų sąjungos
Valdyba



2009.10.20
Prasideda Fotografijos muziejaus rekonstravimas

Nuo spalio 18 d. vienintelis Lietuvoje – Fotografijos muziejus – keleriems metams užvers duris lankytojams dėl netrukus prasidėsiančios muziejaus rekonstrukcijos.



2009.10.16
G. Česonis: „Tikiu, kad menininkas turi būti socialiai atsakingas ir eiti kartu su laiku“

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis, tapęs Kauno fotomenininkų lyderiu, ilgai nesnaudė: vykdomos patalpų rekonstrukcijos, plečiama veikla, pajudėjo įdomūs projektai.



2009.12.03
Romualdas RAKAUSKAS. Sugrįžimo iš Dangaus į Žemę dokumentas

Fotovi(t)ražai (23)
Iš pavienių Arvydo Šliogerio rytmetinių peizažų, matytų „Trijų filosofų“ fotoparodoje ir spausdintų Fotosąjungos metraštyje, galima buvo tikėtis gražaus albumo. Gražaus!

Dažniausiai, kai iš anksto kuo nors įtiki, vėliau tenka skaudžiai nusivilti. Taip atsitiko ir su „Melancholijos archipelagais“ („Apostrofa“. Vilnius, 2009).

„Pegaso“ knygyne, greitomis perbėgus puslapius, lauktas pilnatvės džiugesys staigiai nėrė pro duris ir nušuoliavo tolyn rudenine Laisvės alėja...



2009.12.11
Romualdas Rakauskas – LR Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Penktadienį, Kultūros ministerijoje paskelbta, kam šiemet teko prestižinės Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos. Tarp šešių laureatų ir fotomenininkas Romualdas Rakauskas. Nuoširdžiai sveikiname.



2009.12.22
2009 m. Kultūros ministerijos premijų laureatų apdovanojimas

Gruodžio 22 d. antradienį, 14 val. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (Basanavičiaus g. 5, Vilniuje) Baltojoje salėje vyks Kultūros ministerijos 2009 m. premijų teikimas.
Šių metų laureatų gretose du mūsų sąjungos nariai:
 
Skirmantas Valiulis – fotografijos, televizijos ir kino kritikas, apvanotas premija už publicistinius kūrinius (45 BSI);
Romualdas Požerskis – fotomenininkas, apdovanotas Balio Buračo fotografijos meno premija (40 BSI).
 
Nuoširdžiausi sveikinimai.


2009.12.28
Aleksandras Macijauskas. Sėkmę lėmė talentai

Šie metai Lietuvos fotosąjungai sukaktuviniai – minite 40-metį. Jūs, Aleksandrai, (kolegų bičiuliškai šaukiamas Alium Maciejumi), buvote prie šios organizacijos atsiradimo ištakų, vadovybėje, o vėliau, iki pat praėjusių metų, – prie Kauno skyriaus vairo. „Nemunas“ tik keleriais meteliais vyresnis, tačiau jo „legendai“ atsirasti daug padėjo žurnale publikuojama meninė fotografija. Kas ir kam darė didesnę įtaką – fotografai žurnalui ar žurnalas jums? Koks Kauno skyriaus indėlis į Fotosąjungos veiklą? Kas apskritai lėmė, kad Lietuvos fotomenininkų vardai šiandien yra žinomi pasaulyje, o jų darbai ir parodos – garsiausiose galerijose?

Čia kaip ir marksizme bręstant revoliucinėms nuotaikoms – kai apačios nebenori, o viršūnės nebegali (juokiasi). Taip ir su fotografija.



2010.01.11
Romualdas RAKAUSKAS. Auksinio Lai Vėjaus skersvėjai

Fotovi(t)ražai 24
Nemunas

Senais mano jaunystės laikais socialistiniuose kraštuose buvo išgarsėję du čekų žurnalistai keliautojai – Jiržis Hanzelka ir Miroslavas Zikmundas. Jie iš Prahos dideliais tiražais paskleisdavo spalvingus fotoalbumus apie visiškai nematytas ir mažai girdėtas Azijos vietoves: Kurdistaną, Ceiloną, Sumatrą, Himalajus. Anais laikais palyginti geros meninės ir poligrafinės kokybės spalvoti albumai buvo vertinami už galimybę paganyti akis po nepasiekiamą, bet viliojančią egzotiką.



2010.01.19
Paskaitų ciklas "Prospekto" fotografijos galerijoje



Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ fotografijos galerijoje rengiamas nemokamas ketvirtadienio vakarų ciklas, skirtas Lietuvos fotografijos istorijai

Žymus Vilniaus fotografas Janas Bulhakas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ketvirtadieniais pradėjo rengti fotografijos mylėtojų vakarus. Vakarų metu buvo skaitomos paskaitos iš Vilniaus fotografijos istorijos. Nuo 2010 metų Lietuvos fotomenininkų sąjunga atgaivina ketvirtadienio paskaitų tradiciją ir visiems besidomintiems Lietuvos fotografijos istorija rengia pirmąjį aštuonių paskaitų ciklą.

Vakarus veda: fotografijos, televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis ir fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas.

Paskaitų dalyviai turės galimybę už specialią kainą įsigyti su vakaro tema susijusių leidinių.



2010.02.03
Kvietimas teikti fotografijas metraščiui

Rengiamas naujas Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraštis  „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2010“– tema „Lietuvos gamta ir paveldas“ (žiūros paveldas ir meniniai peizažai).
Fotografijas (iki 10 vnt.) metraščiui būtina pateikti  iki 2010 m. gegužės mėn. 3 d. Pateikiami darbai gali būti ant fotopopieriaus (formatas nuo 24x30 cm iki 30x45 cm) arba  skaitmeninis variantas CD diske (rezoliucija 300 dpi, ilgoji kraštinė ne mažesnė kaip 2500 pikselių).



2010.02.10
Romualdas RAKAUSKAS. Skraidantis Mikališkių stebukladarys

Fotovi(t)ražai 25
Nemunas

Internetiniame fotografuojančio dailininko Algio Griškevičiaus puslapyje pirmiau peržiūrėjęs tapybą, o vėliau fotografiją, supratau suklydęs. Po smagų jaudulį sukėlusių, tvirtai suręstų spalvingų drobių pilkavaizdės fotografijos žvelgė tarsi iš prieblandiško pusrūsio. Nors nufotografuotieji siužetai savo fantazijų išradingumu kartais net pranokdavo kruopščiai išdailintus paveikslus, tapybos sprogstamoji galia buvo keleriopai stipresnė už fotografijų artileriją.



2010.03.03
Romualdas RAKAUSKAS. Erotinis masažas akims


Fotovi(t)ražai 26
Nemunas

Skaitytojui knyga prasideda nuo pavadinimo. Kūrėjui jis dažniausiai nušvinta darbo pabaigoje. Nežinia, kaip ir kada Romualdas Požerskis atrado „Miražų dosjė“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2010), bet pavadinimas naujoviškas, savotiška paslaptimi intriguojantis. Dailininkui Arvydui Poškai pavyko išradingai geometriškai jį sulaužyti ir dar ryškiu raudoniu pagyvinti, o nurausvėjusi miražinė fotografija viską efektingai susieja. Komerciškai patrauklus viršelis. O kam vaidenasi raudonųjų žibintų aliuzijos, tegu...



2010.04.08
Romualdas RAKAUSKAS. Neaprėpiama fotografinė atmintis.
Fotovi(t)ražai 27
Nemunas

Skaitau Giedros Radvilavičiūtės mažųjų romanų knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Ir toliau sau smagiai skaityčiau, bet grėsmingai artėja balandžio ketvirtadienis – „Fotovi(t)ražų“ diena. Tad tenka save varyti į fotografinių stačiakampių erdves, kurios po žodinių platybių kažkaip pastebimai susiaurėja, supaprastėja, sukasdieniškėja. Ir rašytoja keliauja per kasdienius nutikimus, nusiteikimus, bet išmoningai sudėliotos žodžių piramidės taip giliai vidun sukrinta, kad dvasiniu saldėsiu pasisotini ilgam. O fotografijų albumai...
Kad ir Fotomenininkų sąjungos metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’09. Lietuvos tūkstantmečio veidas“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijų fondas. Vilnius, 2009). Masyvus, išvaizdžiais juodos drobės viršeliais, su išradingai įkomponuotomis smėlyje / amžinybėje įspaustomis pėdomis, 333 puslapiuose išsiplėtojęs, dėl pernykščių „Sapnų salos“ nelaimių kelis mėnesius pavėlavęs. Išskirtinis ne tik savo apimtimi, bet ir bandymu aprėpti neaprėpiamą fotografinės atminties lobyną. O prasideda pakylėtu Henriko Nagio paskyrimu: „Tiems, kurie buvo žemė, vanduo ir ugnis...“, tarsi simboliškai nusilenkiant per tūkstantmečius vis atsinaujinantiems milijonams už mums išsaugotą Lietuvą.

2010.05.27
Romualdas RAKAUSKAS. Nuogas maištininkas troleibuse.

Fotovi(t)ražai 28
Nemunas

Aleksandras Macijauskas nuo 1965 m. drausmingai pildo pagalvojimų ir pastebėjimų knygutes „Kvaili užrašai“. Trumpus gyvenimiškos patirties apibendrinimus jis vykusiai panaudojo savo kūrybos tritomyje (,,Aleksandras Macijauskas. Fotografijų rinktinė“. „Vaga“, 2003; „Paskutinė knyga“. „ARX Baltika“, 2007; „Ratas“. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2010), ten trumpame sakinyje ar ilgesniame pamąstyme bandydavo sutalpinti visą atskiro skyriaus filosofiją: „Joks portretas neatskleidžia žmogaus paslapties, kol nežinom, kas esame“, „Kiekviename chaose paslėpta salelė tvarkos, kur oras, vanduo, žmonės bei daiktai remia ir laiko vienas kitą. Jie – savo likimo vietoje, nes kitur nelemta būti“...
Su Aleksandro ypač mėgstama perdėta saviironija pavadintais „Kvailais užrašais“ macijauskišku metodu suskaidykime ir šiuos fotovi(t)ražinius pasvarstymus.

Mano fotografijos – mano nuodėmės, bet jos – didysis mano užgyventas turtas. 2010 m.
Kūrybinės pilnatvės jausmas apima pervertus beveik 800 puslapių trilogiją – visą A. Macijausko neįkainojamą turtą su daugybe tvirto talento varžteliais suvaržytų, laiko rūdims atsparių fotografijų. Jaunystėje surastas ir dešimtmečių patirtimi subrandintas savitas stilius nesikeisdamas pereina per visus pagrindinius ciklus, juos sujungdamas į vientisą kūrybos panoramą.



2010.07.02
Romualdas RAKAUSKAS. Kražių natiurmortas tarp škotų ir dzūkų

Fotovi(t)ražai 29
Nemunas

Kažkelintą sykį pervertus Mindaugo Kavaliausko albumą „Kražių portretas“ („Šviesos raštas“. Kaunas, 2009) niekaip nepalieka keistų abejonių šleifas. Mažakalbiui Rimaldui Vikšraičiui paprasčiau – trumpai drūtai įvertino: „nuobodi knyga“, ir jam viskas aišku, o mums tenka svarstyti, kodėl toks šiuolaikiškas jauno kauniečio požiūris į jaukiai uždarą ir simpatingą miestelio gyvenimą nevirto didžiumą tenkinančiu, meniškai gelmingu išsipildymu.

Pirmiausia žvelgdamas į nugelsvėjusias spalvotas fotografijas pradedi įtarinėti spaustuvės „Arx Baltica“ kompiuterių specialistus. O gal čia apgalvotas noras pasislinkti senovinio kolorito link? Įvade autorius deklaruoja, kad, sugrįžęs iš prabangių lozanų, paryžių, čikagų ir atvažiavęs į Kražius, tikėjosi pamiršti viską, „ko mokėsi apie fotografiją, ir pakeisti nusistovėjusius fotografinius požiūrius“.



2010.09.24
Romualdas RAKAUSKAS. Koncertas fotografijai ir žodžių fortepijonui.
Fotovi(t)ražai 30
Nemunas

Kęstučio Navako ir Gintaro Česonio meninis tandemas pradžiugino dailiu albumu „Sutiktas Kaunas“ („Meno tvirtovė“. Kaunas, 2009), kuriame draugingai susitinka tekstai ir fotografijos. Gerai suderinti abiejų autorių dvasiniai dažniai išsamią miesto būties išklotinę sulydo į vientisą elegantišką audinį. Prie tos elegancijos reikšmingai prisidėjo ir dizaino autorė Sandra Kasperavičienė. Šriftai, ypač per visą leidinį puošybiškai pasikartojantis Sutiktas Kaunas, angliško vertimo pašviesinimas, subtiliai pajaustas erdvinis tekstų ir fotografijų išdėstymas, pagaliau tokia, atrodytų, smulkmenėlė kaip pustonių brūkšneliuose įkomponuota puslapių ir atvertimų (dar nematyta naujovė) numeracija – visa tai rodo jautrų menininkės profesionalumą.

Leidinio viršeliu G. Česonis mus bando apgauti: septynmyliu žingsniu žengiantis vyriškis tarsi žada nervingą miesto skubotumą ir reportažinį akimirkos įkarštį, o albumo puslapiai atveria romantiškos ramybės oazę. Savo ramią šypseną autorius perkėlė į Kauno vaizdus. Atmintinai išmokto gimtojo miesto jis šiuolaikiškai neprievartauja. Dauguma peizažiškų fotografijų gal net pernelyg teisingos ir tvarkingos. Žinančiuosius Gintaro pagarbą modernistiniams pasikraipymams gali ir nustebinti toks normalus, klasikinis miesto grožio atvaizdas.


2010.10.06
Romualdas RAKAUSKAS. Pavargusio kaimo grimasos
Fotovi(t)ražai 31
Nemunas

Praeitų metų garbingiausios Europos premijos laimėtojas Rimaldas Vikšraitis savo aštriai atvira kūryba Lietuvoje yra prieštaringiausiai vertinamas autorius. Vienus piktina amoralios nešvankybės ir žmogiškojo dvasingumo griuvėsiai, kitus džiugina skaudi tiesa ir fotografo drąsa. Tų pirmųjų gal ir daugiau, bet tarptautinis įvertinimas suteikia solidžią apsaugą, apramina nepatenkintuosius, siūlo įdėmiau įsigilinti į keliamų problemų sudėtingumus.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius šį rudenį deramai pagerbė net du Prancūzijos Arlio fotografijos festivalio laureatus, mūsų spaudoje pakrikštytus Siamo dvyniais – R. Vikšraitį ir anglų fotografą Martiną Parrą, apdovanotą 1986 m. Tą pačią dieną, dalyvaujant autoriams, atidarytos jųdviejų parodos (veiksiančios iki spalio 15 d.) ir pristatyti puikios kokybės spaudiniai bendru pavadinimu „Tikras Pasaulis“.
Tarsi pabrėžiant fotografų dvyniškumą, po keturiasdešimt nuotraukų turintys jaukūs albumėliai sudėti į išskirtinio dizaino kartoninį dėklą. „Kopos“ spaustuvė nepriekaištingai atliko visus dizainerės Sandros Kasperavičienės meninius sumanymus, ir pirmasis Kauno fotografijos galerijos leidinys visam fotografiniam pasauliui gražiai šūktelėjo apie pavykusį mūsų miesto kultūros judesį.

2010.11.04
Romualdas RAKAUSKAS. Šimtmečių susitikimai

Fotovi(t)ražai 32
Nemunas

Nenustebsiu, jeigu fotografijų ir tekstų rinktinė „Vilnius / miesto portretas /“ (R. Paknio leidykla. Vilnius, 2010) bus išrinkta gražiausia metų knyga. Nustebsiu, jeigu taip neatsitiks. Solidžios apimties (360 psl.), karališkai erdvaus dizaino (dailininkas Izaokas Zibucas), puikios kokybės (pasirodo, kai spaustuvė nenurodoma, reiškia – Hong Kongas arba Kinija), su neabejotinos istorinės bei meninės vertės fotografijomis (26 autoriai) ir tekstais (84 autoriai). Toks reprezentatyvus albumas Raimondo Paknio leidyklai ne naujiena, greičiau ilgametė aukščiausios meninės kokybės tradicijas tęsianti kasdienybė.
Paantraštę „nuotraukų ir tekstų rinktinė“ savavališkai redaguoju. Nuotraukomis vadinčiau daugiau eskiziškumo ar reportažinio atsitiktinumo turinčius vaizdus, o čia beveik visur paveiksliškai iškilu ir monumentalu. Tebūnie fotografijos. Taip bus pagarbiau ir teisingiau.
Tituliniame puslapyje matome bene seniausią Vilniaus fotografiją – 1863 m. žiemišką Katedros aikštę, užstatytą tamsuojančiomis vežikų rogėmis. Šis nežinomo autoriaus įamžintas (koks tikslus žodis!), 150 metų nutolęs miesto šurmulys nenupasakojamas. Tuometinio gyvenimo neskubą ir šventadieninius vilniečių nusiteikimus galima pajausti tik pamačius senovinę graviūrą primenantį reginį. Arba perskaičius Fiodoro Dostojevskio žmonos Anos ūkiškus to paties laikotarpio įspūdžius, kai jiedu, keliaudami į Europą, kelioms dienoms buvo apsistoję Vilniuje: „(...) Papietavome ir išėjome apžiūrėti miesto. Jis gana didelis, gatvės siauros, šaligatviai mediniai, stogai dengti čerpėmis. Šiandien Didysis šeštadienis, todėl mieste gyva. Ypač daug žydų su savo žydėmis, pasipuošusiomis geltonomis, raudonomis skraistėmis ir kykais. Vežikai čia labai pigūs. Apžiūrinėdami miestą labai pavargome, nusisamdėme vežiką ir jis už dešimt kapeikų pavėžino mus po visą Vilnių.“



2010.12.03
Romualdas RAKAUSKAS. Gyvenimas fotografijose

Fotovi(t)ražai 33
Nemunas

„Lietuva man visada buvo fotografijos šalis.“ Tai ukrainiečio Jurijaus Kosino, spaudos fotografijų konkurso tarptautinio žiuri nario maloniai skambantis apibendrinimas, ištartas peržiūrėjus gausų praeitų metų fotožurnalistinį derlių – 151 autoriaus per šešis tūkstančius nuotraukų. Daugelis didesnių ir turtingesnių valstybių gali mums tik pavydėti kasmet tvarkingai išleidžiamo albumo „Lietuvos spaudos fotografija“ (Lietuvos spaudos fotografų klubas. Vilnius, 2010). Šio metų pilnatvės simbolio rengėjai nepabūgo negailestingai visą kultūrinę spaudą užsmaugusios krizės. Didelės pagarbos nusipelnantis atkaklumas.
Istorijos bedugnėn nugarmėję svarbiausi pernykščiai įvykiai išraiškingais vaizdiniais sugrąžina mus jaudinusias akimirkas, dažniausiai jau praradusias buvusį aktualumą, bet išsaugojančias nesenstantį fotoreporterių meistriškumą.
Metraščio viršelyje efektingai liepsnoja brangiausias naujametinis fejerverkas, paskelbęs Vilnių Europos kultūros sostine. Pranašiškas reginys, nes lygiai taip pat sudegė ir gražių iliuzijų dūmais išsisklaidė mūsų viltys ką nors reikšminga nuveikti aukščiausiais meniniais pasiekimais išpaikintoje Europoje. Simono Švitros nufotografuotas tikroviškas pragaro vaizdelis su grėsmingu raguotojo siluetu vykusiai apibendrina triukšmingą, lietuviškai profesionaliai režisuotą, intrigų, nesusikalbėjimų ir rietenų velniavą.



2011.02.02
"Prospekto" galerijoje rengiamas Lietuvos fotografijos istorijos ketvirtadienio vakarų ciklas

Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ fotografijos galerijoje rengiamas Lietuvos fotografijos istorijos ketvirtadienio vakarų ciklas, skirtas fotografijos, kino ir televizijos kritiko
Skirmanto Valiulio (1938-2011) atminimui. 
Žymus Vilniaus fotografas Janas Bulhakas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ketvirtadieniais pradėjo rengti fotografijos mylėtojų vakarus, kuriuose buvo skaitomos paskaitos iš Vilniaus fotografijos istorijos. 2010 metais Lietuvos fotomenininkų sąjunga atgaivino ketvirtadienio paskaitų tradiciją ir visiems besidomintiems Lietuvos fotografijos istorija surengė pirmąjį aštuonių paskaitų ciklą. 2011 metais pristatomas  dar vienas aštuonių paskaitų ciklas, kurio vienas iš autorių turėjo būti ir Skirmantas Valiulis.     



2011.03.16
Romualdas Rakauskas. Šaligatvių biografas

 Fotovi(t)ražai. Nemunas

Arba tiesiog šaligatvininkas. Taip dabar galėsime vadinti fotografuojantį poetą Julių Kelerą, kuris visą gyvenimą mynė, o pastaruosius penkerius metus dar ir fotografavo cementines miesto grindis bei išleido albumą „Vilniaus šaligatviai“ (UAB „Knygius“. Vilnius, 2010). Jame dailiai suguldyta 90 nuotraukų, kuriomis tarsi kruopščiai nušlifuotomis šaligatvinėmis plokštėmis žingsniuoja smalsus žvilgsnis.

Pirmiausia mane nustebino tas kruopštus fotografijų nušlifavimas. Nei sutryptos cigaretės, nei popiergalio ar šiaip padoresnės šiukšlės. Visur reprezentacinė švara. Nemanau, kad Julius prieš fotografuodamas viską nurankiojo (esu ne sykį taip daręs). Neabejoju, kad su kompiuterine šluota čia gerokai pamosavo Danielius Samulevičius. Pirmą sykį šiuolaikinio „šlavėjo“ profesija skambiai tituluojama – skaitMeninis fotografijų redagavimas. Išdidinta M raidė tarsi pasako, kad gali būti koreguota šviesotamsa, paryškinimai ar netgi kadravimas. Pasirodo, kompiuteriniai virtuozai vizualinį stilių dabar tobulina kaip įprastiniai tekstų redaktoriai. Gal net į bendraautorius taikosi?



2011.04.05
Romualdas Rakauskas. Fotovi(t)ražai: Peizažais prisirišę prie Lietuvos, arba Andriuškevičiaus alyvų ryškinimas

Įdomus sutapimas: pernai, rašydamas apie Algimanto Aleksandravičiaus paruoštą Fotosąjungos metraštį, klaidžiojau Giedros Radvilavičiūtės „mažųjų romanų“ tankmėje, o šiemet susiklostė toks pat eseistinis pasikartojimas, tik su Alfonso Andriuškevičiaus gyvybingai žoliaspalviais „Vėlyvaisiais tekstais“. Tada sutiktas ir mano paabejojimų įelektrintas Algimantas greitakalbiu monologu bei piktai žaižaruojančiomis akimis bandė manyje išdeginti kritišką vertintoją ir išvesti į palaimingą viskuo besidžiaugiančiojo kelią. Bet...
Gal simboliškai greta atsiradusi A. Andriuškevičiaus geroji kūrybinė dvasia nusileis ant naujojo metraščio „Lietuvos vaizdo paveldas“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas. Vilnius, 2010) ir atneš sudarytojo taip godojamą taiką ir ramybę. Tuo labiau kad skraidžią A. Andriuškevičiaus dvasią lengvai galima materializuoti albume atsivertus kad ir žiemiškai įšalusio Merkinės piliakalnio vaizdą (Algimantas ir Mindaugas Černiauskai), kuris idealiai atitinka Alfonso išversto didžiojo senovės kinų poeto Han-Shano eilėraščiuose dieviškai sureikšminamą Šaltąjį kalną. O visame metraštyje dar niekada nebuvo tiek daug gamtos, kuri per kraštus liejasi ir A. Andriuškevičiaus lyrikoje, kartais netgi pasinaudodama grynai fotografinėmis technologijomis: „Įmestas į žalią pavasario ryškalą, / ryškėja rausvas alyvų krūmas.“



2011.04.29
Romualdas RAKAUSKAS. Gamtos šventovės kūrėjas

Pagaliau po dvidešimties metų, piniginio paramstymo sulaukusi, pasirodė dar Atgimimo pradžioje parengta, bet po leidyklų griūties paslaptingai pradingusi Jono Kalvelio monografija, kurią naujai sudarė Stasys Žvirgždas ir išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas. Knyga pakiliai lengva, nes dailininkė Ramybė Glinskytė subtiliai pajautė kruopštaus esteto darbuose glūdinčią gamtos ramybę ir parinko optimalius fotografijų dydžius bei būtinų baltų erdvių proporcijas.
Mes, vyresnieji, gerai prisimename Jono atrastus ir jo fotografijoms netikėto skambumo suteikdavusius pilkų pustonių aprėminimus. Tokie firminiai aukščiausios kokybės parodinių darbų atspaudai – nepakartojami. Išlikusius reikėtų surinkti ir patikėti kvalifikuotai Lietuvos dailės muziejaus apsaugai, kaip dar gyvas būdamas pats autorius nemažą kolekciją perdavė Paryžiaus nacionalinei bibliotekai. Gerai, kad albumo pabaigoje pamatome bent du mažiukus pavyzdžius, kurie vien iš pagarbos unikaliam fotografijų apiforminimui galėjo būti puslapinio dydžio, ir tada akivaizdžiai įsitikintume, kaip atrodytų leidinys, išsaugojus tuos J. Kalvelio aprėminimus.



2011.06.02
Romualdas RAKAUSKAS. Už baltos užuolaidos

Fotovi(t)ražai 37

Netrukus, birželio trečiąją, 54-ojoje Venecijos tarptautinio meno bienalėje bus iškilmingai atidarytas Lietuvos paviljonas, kuriame lankytojai galės susipažinti su Dariaus Mikšio instaliacija-performansu „Už baltos užuolaidos“. Netikėčiausia, kad pakilęs viduramžiškų Scuala di San Pasquale Baylon rūmų laiptais į didelę aukštomis lubomis salę antrame aukšte lankytojas pamatys tik baltą, pilkomis vertikaliomis juostomis pagyvintą užuolaidą. O už jos paslėptas visas projekto meninis turtas – 173 Lietuvos valstybinę stipendiją 1992-2010 m. gavusių kūrėjų darbai. Per tą laikotarpį stipendininkų buvo per 300, bet kiti tikriausiai suabejoję tokio teatrališko ir nesolidaus pasižaidimo prasmingumu ar dėl kitokių motyvų nutarė nedalyvauti. Taigi beveik pusė valstybės paremtų menininkų nepanoro savo meninėje biografijoje turėti garbingą Venecijos bienalės dalyvio žvaigždutę. O gal čia sudėtingų Vilniaus povandeninių meninių srovių, jau kelis dešimtmečius vis bandančių išplauti ŠMC pamatus, erozijos pasekmės?

 



2011.10.05
Romualdas RAKAUSKAS. Ateiviai iš laimingųjų planetos
Fotovi(t)ražai 38

Galima pradėti įprastai, kad mūsų rankose jau dešimtasis metraštis „Lietuvos spaudos fotografija’11“ (Lietuvos spaudos fotografų klubas. Vilnius, 2011) ir su sukaktuviniu pakilumu nuosekliai keliauti per vienuolika nuolatinių temų. Arba pradėti nuo pabaigos ir pažvelgti, kaip ten švyti pagrindinė fotožurnalistikos viršukalnė – reportažas.
Kažkodėl „alpinistinė“ trauka stipresnė. Gal dėl menine darbų jėga ryškiai išsiskiriančio Algimanto Aleksandravičiaus fotografinio pasakojimo „neGalios nePaliesti“ (kaip išradingai sužaista didžiosiomis raidėmis!), kuris tarptautinės komisijos pelnytai paskelbtas temos nugalėtoju.

Pasaulinė fotografija nuolat pasinaudoja skaudžia neįgaliųjų lemtimi. O Algimanto kūrybos kelyje tai jau antras sėkmingas stabtelėjimas šioje dramatiškų atšvaitų ir netikėtų siužetų gausioje temoje. Nežinia, ar jis, ar projektą inicijavęs labdaros ir paramos fondas „Algojimas“ sugalvojo šį reklamiškai išvaizdų sprendimą – neįgalius vaikus suvesti su Lietuvos įžymybėmis. Aišku, mažajam nelaimėliui užuojautą galėtų išreikšti ir eiliniai žmonės. Tai gal net tikroviškiau atrodytų, bet geidžiamo reklaminio smūgio neliktų. Tik Donato Banionio ar Lino Kleizos šlovės spindesys garantuoja projekto sėkmę.

2011.11.25
Romualdas RAKAUSKAS. Lemiamos akimirkos palaimintasis

Fotovi(t)ražai 39

Knyga prasideda nuo viršelio. Šiandien, esant tokiai leidybos gausai, ypač daug dėmesio skiriama reklamiškai išvaizdžiam jo išskirtinumui. Knygynuose akys raibsta nuo spalvingumais šūkaujančių viršelių. Gal jausdamas margumo perteklių dizaineris Gytis Skudžinskas Ramūno Danisevičiaus fotografijų albumui „Būti laiku“ (Lietuvos spaudos fotografų klubas, Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Vilnius, 2011) parinko tamsiai mėlyną drobę ir joje įspaudė tik vieną D raidę, kurią geriau galima apčiuopti, negu pamatyti. Aišku, viršelyje pakartojus titulinio puslapio šriftus besidominčiajam nereikėtų spėlioti, kas šito naktiškai melsvuojančio kvadrato autorius, bet gal kaip tik šitaip ir siekiama suintriguoti.
Netikėta naujiena – pirmą sykį net sekundžių tikslumu pateikiamas fotografavimo laikas: „Mokiniai. Pilies g., Vilnius. 2010 m. gegužės 26 d. 11:01.“ Žavi nuotrauka, kurioje senamiesčio paveikslų turgelyje berniukas draugui pirštu raodo į nutapytos apsinuoginusios smuikininkės menkai pridengiančias ir seksualiai intriguojančias siaurutes kelnaites. Iš pradžių mintyse pasišaipiau iš tos vienos sekundės, bet paskui supratau, kad 11:02 išraiškingąjį pirštą berniukas jau būtų nuleidęs ir fotografijos žybtelėjimo neišvystume. Užtat ir albumo pavadinime prasmingai akcentuojama – būti laiku.



2012.01.06
Romualdas RAKAUSKAS. Fotoalpinisto nusileidimas praeitin
Fotovi(t)ražai 40

Profesionalaus fotoalbumų sudarytojo amatas nūnai tampa itin paklausus, nes tokių leidinių kasmet pasirodo ne vienas kitas, bet dešimtys, o fotografiją gerai išmanančių dailininkų dizainerių – tik vienas kitas. Todėl patys fotografai, remdamiesi sukaupta kūrybine patirtimi, savamoksliškai bando perprasti šį papildomos meninės veiklos barą.
Neseniai Algimantas Aleksandravičius sėkmingai sudarė jau trečią Fotosąjungos metraštį. Ne menkesnę patirtį sukaupė Aleksandras Macijauskas, visada sudėliojantis savo autorinius albumus ir išpažįstantis tik paties atsirinkimo teisingumą. Ne visuomet toks solinis koncertas sulaukia visuotinių ovacijų. Dažnai asmeninių simpatijų šleifas trukdo blaiviai vertinti darbus. Kritiškesnis žvilgsnis iš šalies padėtų, bet... Geriau mano paties klaidos, negu svetimdarių – tokiu ambicingu kategoriškumu sutvirtinami autoriniai užmojai.


2012.02.22
"Prospekto​" galerijoje Lietuvos fotografij​os istorijos paskaitų ciklas

2012 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ fotografijos galerijoje rengiamas ketvirtadienio vakarų ciklas, skirtas Lietuvos fotografijos istorijai

Žymus Vilniaus fotografas Janas Bulhakas dar prieš II pasaulinį karą ketvirtadieniais pradėjo rengti fotografijos mylėtojų vakarus. Vakarų metu buvo skaitomos paskaitos iš Vilniaus fotografijos istorijos. 2010 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga atgaivino ketvirtadienio paskaitų tradiciją ir visiems besidomintiems Lietuvos fotografijos istorija surengė pirmąjį aštuonių paskaitų ciklą. Paskaitos įvairiomis fotografijos temomis skaitytos ir 2011 m. Šiemet, pratęsiant ketvirtadienio paskaitų ciklą, bus perskaitytos dar aštuonios paskaitos.



2012.03.28
Romualdas RAKAUSKAS. Naujojo amžiaus rentgenograma

Fotovi(t)ražai 41

Pradėkime provokacija: kam XXI amžiaus leidinyje rodyti pavargusio stiliaus senienas iš nutolstančio šimtmečio griuvėsių? Tokį, tik be skambių pakylėjimų, jaunatviškai maksimalistinį klausimą į mano ausis įrėmė guvi VDU pirmakursė. (Gerai fotografuojanti, doktorantiškos išminties įžvalgas apie fotografiją rašanti ir akivaizdžiai ne pagal metus mokslinga panelė.)

Aptariamasis metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos fondas. Vilnius, 2011) tarsi ir nenusipelno panašių priekaištų, bet įpareigojamai apibendrinta antraštė – „XXI amžiaus Lietuvos fotografijos poslinkiai“ – gali suaktyvinti pasvarstymus apie šiandieninio laiko brėžiamas perspektyvas bei naujų meninių raiškų poreikį, apie jaunimo nenorą vaikščioti klasikinių kanonų sutvirtintais keliais. Gal iš tiesų jau reikėtų atsisakyti pagal projekto sąlygas privalomo ir senienas pateisinančio burtažodžio „vakar ir šiandien“, o palikti tik prigimtinį – „Lietuvos fotografija“. Be jokių teminių paantraščių.



2012.04.25
Romualdas RAKAUSKAS. Reminiscenciniai pasipasakojimai

Fotovi(t)ražai 42

Gražus, bažnytiniu iškilmingumu dvelkiantis žodis – reminiscencija. Seniai išgirstas ir nesuprastas kažkodėl tada primityviai susirimavo su dangaus esencija. Vėliau, sužinojęs lotynišką to žodžio prigimtį ir mūsiškę prasmę – prisiminimas, atgarsis, patyriau pirmąją reminiscenciją: prisiminiau vaikystės sekmadienines Mišias Anykščių bažnyčioje, kur drauge su kvapniaisiais smilkalais į puošnius gotikinius skliautus kildavo dangiškai skambūs lotynų kalbos žodžiai. Nesuprantami ir užtat dangaus esencija pašventinti.

Antrasis reminiscenciškas susitikimas susijęs jau su rimtąja poezija. Kažkuris iš „Nemuno“ rašytojų redakcijoje prakalbo apie Jono Meko „Reminiscencijas“ – „benamio žmogaus pasipasakojimus“ (Rimvydas Šilbajoris) apie skaudžius pokarinius blaškymusis po griuvėsiais virtusią Europą. O tikrųjų reminiscencinių smilkalų įkvėpiau ir visą esmę pajutau tik 1997 m., kai „Baltos lankos“ išleido nediduką J. Meko poezijos rinkinį.

2012.09.28
35-oji fotografijos akademija Neringoje


1973-ieji, pirmasis Lietuvos fotomenininkų seminaras Nidoje. Vytauto Daraškevičiaus fotografija.

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LFS Garbės narys

Ko fotografai traukia į Nidą?  

2012-ųjų rugsėjo dešimtąją Nida vėl tapo laikinąja Lietuvos fotografijos meno sostine. Trisdešimt penktąjį kartą čia prasidėjo mūsų šalies Fotomenininkų sąjungos kūrybinis seminaras. 
 Fotomeno puoselėtojus į rudenėjančią Nidą ir visą Neringą pirmiausia vilioja pajūrio ir pamario gamtos grožis. Tai dar devynioliktame šimtmetyje pastebėjo įžymusis vokiečių geografas Vilhelmas Humboldtas, o praėjusiame amžiuje – Nobelio premijos laureatas rašytojas Thomas Mannas, trejetą vasarų (1930-1932) su šeima praleidęs Nidoje pasistatydintame name. Kad vokiečių literatūros klasikui čia vasaroti labai patiko, liudija išlikę fotografijos.

Iš vaizduojamojo meno atstovų pirmieji Neringą pamėgo tapytojai. Jie čia pradėjo lankytis nuo 1867 metų. Hermanas Blodė, turėjęs viešbutį Nidoje ant marių kranto, nuo 1905 metų kvietė jame apsigyventi jaunus vokiečių dailininkus. Jie už viešnagę galėjo atsiskaityti ne tik pinigais, bet ir savo paveikslais. 1923 metais viešbutį perėmė H. Blodės žentas tapytojas Ernestas Mollenhaueris. Jis, tęsdamas uošvio tradiciją, toliau globojo dailininkus ir rinko jų darbų kolekciją. Deja, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ji išsibarstė arba buvo barbariškai “išvaduotojų” sunaikinta, kai jie paveikslų  rėmais su visomis drobėmis pasikurdavo pirtį.



2012.12.04
Kasmetinis Lietuvos fotomenininkų sąjungos vakaras Vilniaus rotušėje



Lietuvos fotomenininkų sąjungos iniciatyva 2012 m. gruodžio 13 d. Vilniaus rotušėje pirmą kartą įvyks garsaus kritiko Skirmanto Valiulio premijos teikimas.  Premija bus teikiama kasmetiniame Lietuvos fotomenininkų sąjungos renginyje, sukviesiančiame šalies kultūros ir meno, verslo ir politikos žmones, fotografus ir fotografijos mylėtojus.

Kartu su naujų leidinių ir parodų pristatymais pirmą kartą bus įteikta ir šiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos įsteigta Skirmanto Valiulio premija. Sąjungos pirmininkas Jonas Staselis džiaugiasi, kad premija jau turi mecenatą, kuris pasiryžęs prisidėti prie šios idėjos gyvavimo ne vienerius metus.

Premija įsteigta žinomam fotografijos ir kino bei televizijos kritikui Skirmantui Valiuliui atminti ir jo bendražygiams bei sekėjams įvertinti ir paskatinti. Premija skiriama už reikšmingiausius ir profesionaliausius fotografijos istorijos tyrinėjimus ir publikacijas, kritikos darbus, kuratorinius projektus, fotografijos leidinių sudarymą, įvairiapusę fotografijos sklaidą ir populiarinimą Lietuvoje bei užsienyje per praėjusius metus arba už viso gyvenimo darbus.



2012.12.19
Kasmetiniame Lietuvos fotomenininkų sąjungos renginyje Vilniaus rotušėje premijų gausa



2012 m. gruodžio 13 d. Vilniaus rotušėje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos tradiciniame kasmetiniame renginyje  pirmą kartą buvo įteikta žymaus kritiko Skirmanto Valiulio premija. Pirmoji premija už reikšmingus ir profesionalius fotografijos istorijos tyrinėjimus bei publikacijas, fotografijos leidinių sudarymą, įvairiapusę fotografijos sklaidą ir populiarinimą Lietuvoje bei užsienyje įteikta Stanislovui Žvirgždui.

Šios premijos mecenate tapo bendrovė „Eika“, nusprendusi prisidėti prie meno sklaidos ir žmonių, skiriančių savo kūrybą ir gyvenimą fotografijai, įvertinimo. Bendrovės generalinis direktorius Robertas Dargis tapimą šios premijos mecenatu įvardija kaip „Privilegiją prisidėti prie didžių kūrėjų įamžinimo ir paskatinti reikšmingus darbus tęsiančius žmones“.



2013.01.09
Romualdas RAKAUSKAS. Šalia filmo


Fotovi(t)ražai 43

„Tyli naktis“ – toks Mario Martinsono filmas sausio pradžioje Vilniuje praskleis premjerines užuolaidas, o filmavimo užkulisių emocijas dokumentuojantis Algimanto Aleksandravičiaus fotoalbumas „Tyli naktis. Aktas“ („Sofoklis“. Vilnius, 2012) pasirodė nelaukdamas iškilmių. Matyt, kažkokie kiti svarbumai taip viską surikiavo.
Pradėkime nuo skaičių. Jie efektingi. 150 egzempliorių – mažiausio tiražo fotoalbumas. Už 143 puslapius – 299 Lt. Didžiausios kainos ginesas. Nesuprantu leidėjų – gal bibliografine retenybe siekiama reklaminės intrigos efekto? Keista, kad jiems visai nesvarbus grįžtamasis uždarbis už nemenkas finansines spaudos investicijas, nes vaizdinė ir tekstinė albumo medžiaga „atviram ir erotiškam“ (kūrėjų apibūdinimas) filmui prognozuoja sėkmę. Daugelis žiūrovų tikrai norės įsigyti išsamiai ir tikroviškai sudėtingą kino padarymo specifiką atskleidžiantį, švaraus meninio skambesio fotokompaktą. Tik, žinoma, ne už dabartinę astronomiją. Išspausdinus kelių ar keliolikos tūkstančių tiražą ir pardavinėjant humaniška kaina, viskas susidėliotų įprastinių normų lentynėlėse.



2013.02.07
Romualdas RAKAUSKAS. Pažemintojo išaukštinimas


Fotovi(t)ražai 44

Romualdas Požerskis – epinių užmojų fotografas. Jau pirmuoju ciklu „Pergalės ir pralaimėjimai“ (1974-1976) nustebino akivaizdžia menine branda ir kruopščiu ilgalaikiu įsigilinimu į pasirinktos temos plėtojimą. Visi vėlesnieji jo darbai, papildę lietuviškosios fotografijos klasiką, taip pat buvo atkakliai tobulinami dešimtmečiais: „Atlaidai“ (1974-1994), „Atminties sodai“ (1977-2004), „Paskutinieji namai“ (1983-1990), „Lietuvos senamiesčiai“ (1974-1982)...

Naujausias R. Požerskio fotoalbumas „Mažasis Alfonsas“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius. Kaunas, 2012) tarsi daugiavaizdė fotoapysaka (netgi su intriguojančia erotine egzotika) apibendrina ir įamžina beveik dvidešimt paskutiniųjų mažiausio Lietuvos ūkininko Alfonso Mickaus gyvenimo metų, o mums, žiūrintiesiems, atskleidžia netikėtą / nematytą / nepatirtą mažojo elfo kasdienišku paprastumu išdidintą gyvenimą.



2013.03.01
Paskaitų ciklas apie Lietuvos fotografijos istoriją


2013 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ fotografijos galerijoje rengiamas ketvirtadienio vakarų ciklas, skirtas Lietuvos fotografijos istorijai

Žymus Vilniaus fotografas Janas Bulhakas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ketvirtadieniais pradėjo rengti fotografijos mylėtojų vakarus. Vakarų metu buvo skaitomos paskaitos iš Vilniaus fotografijos istorijos. 2010 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga atgaivino ketvirtadienio paskaitų tradiciją ir visiems besidomintiems Lietuvos fotografijos istorija surengė pirmąjį aštuonių paskaitų ciklą. 2011–2012  m. perskaityta šešiolika paskaitų. 2013 metais, pratęsiant ketvirtadinio paskaitų ciklą, bus perskaitytos dar aštuonios paskaitos.

2013 metų ketvirtadienio paskaitų kalendorius:
   
Kovo 7 d. 17 val.
Vilniaus netektys (3)
Kovo 14 d. 17 val.
Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-metis 
Kovo 21 d. 17 val. 
Senosiose fotografijos ateljė
Kovo 28 d. 17 val.
Lietuvos fotografija emigracijoje
Balandžio 4 d. 17 val.
Partizanų karo fotografijos
Balandžio 11 d. 17 val.
Fotografijos manipuliacijos: montažai, falsifikatai  ir kt. 
Balandžio 18 d. 17 val.
Fotografija ir atvirukai
Balandžio 25 d. 17 val.
Vilniaus fotografija nuo klasikos iki postmodernizmo
 
Vakarus veda fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas.



2013.03.26
Romualdas RAKAUSKAS. Žodžių ir vaizdų harmonija
Fotovi(t)ražai 45



„Sutikti miestai“ – toks buvo Gintaro Česonio sugalvojimas (jau įgriso tas valdiškas projektas). Talpus, tikslus, netgi poetiškai elegantiškas pavadinimas. O pasirodęs albumų dvitomis įvardytas žurnalistiškai griozdiškai: „Raktai į Lietuvos miestus“ (IQ biblioteka. Kaunas, 2010-2012). Tikriausiai griežti leidyklos redaktoriai taikingo autoriaus atradimą nubloškė savo racionaliais argumentais.

Tiesa, „Raktai“ pirmajam leidiniui suteikė galimybę pasipuošti originaliu viršeliu su baltoje erdvėje sidabru švytinčiu raktaskylės įspaudu. 

Paėmęs šventiškai pakilią knygą jautiesi taip, tarsi tuoj atrakinsi dangų, o ne žmonių gyvenimais sumūrytus miestus.

Dizainerė Deimantė Litvinaitė griozdišką pavadinimą paslėpė tituliniame puslapyje, o antrąją knygą maketavęs Tomas Mrazauskas kaip tik viršelyje žaidžia raidžių gausa, dar įkomponuodamas ir angliškąjį vertimą. Jo stilistika tvirtai suręsta, tik abejotinas geltonos spalvos naudojimas. Gal, sakau, tą Kybartų nuotrauką reikėjo atspausti artimesnę originalui – šviesiai pilką? Bet pasaulinius dizaino standartus gerai išmanantis ir kiekvienam savo leidiniui taikantis išskirtinio naujumo reikalavimus T. Mrazauskas lengvai apgintų savąjį variantą. Nežinau, kaip šiųmetės knygų mugės margumyne žiūrėjosi „Raktai“, bet žinau, kaip maloniai akį džiugina aukštai išstypusi žydinti saulėgrąža...


2013.04.25
Romualdas Rakauskas. Skaudančios žemės tylėjimas
Fotovi(t)ražai



Sugriautos Karaliaučiaus katedros didybėje tarp išlikusių tvirtaplyčių sienų ir gotikinių langų akiduobių nematomais vargonais groja tyla. Spengianti. Slegianti. Tarsi čia būtų palaidota pati Mirtis.

Istorijos šluota nušlavė gražiausią Europoje karalių miestą ir visą vokišku pedantizmu išpuoselėtą kraštą. Atpildas? Už kruviną karingų kariūnų kičą?

Mirtimi užnuodytų griuvėsių albumą „Rytų Prūsija“ (Kitas takas. Klaipėda, 2012) galima pavadinti 1999 m. iš gyvenimo pasitraukusio Raimundo Urbono kūrybiniu antkapiu. O jis galėjo tapti džiugia ilgai brandintų meninių išsipildymų švente, ryškiu žybtelėjimu lietuviškos fotografijos orbitoje. Tik Lemtis kažkodėl viską sudėliojo savaip.

1987 m. pradėjęs fotografuoti dabartinėje Kaliningrado srityje, po penkerių metų sukauptą medžiagą pasiūlė Berlyno leidyklai Siedler Verlag. Pasirašius tais laikais pelningą sutartį kelionės po karo sunaikintą kraštą tapo bent jau finansiškai stabilesnės. Bet avarijoje sudaužytas automobilis buvo tarsi artėjančių nesėkmių pranašas. Maketavimui atrinkus nuotraukas, netikėtai bankrutavo leidykla. Dėl įvairių nesusiderinimų dingo visi negatyvai (dabartiniame albume – išlikusių autorinių atspaudų reprodukcijos). Tiesiog neįtikėtina, bet, matyt, socializmo dešimtmečiai sugriovė ir vokiško tvarkingumo citadelę.



2013.06.18
Trys ryškios „gėlių puokštės“ mūsų fotografijai
Povilas Sigitas KRIVICKAS



Malonu, kai tenka knygyne, bibliotekoje, galerijoje ar knygų mugėje pavartyti fotografijos albumus. Nepaisant visų krizių, tokių leidinių išeina vis daugiau, kad nelengva suspėti su jais visais susipažinti. Be to, solidžių leidinių ir kainos solidžios – dažnai per aukštos dabartinio kultūrininko kišenei. Seniai norėjosi sulaukti leidinio, kuris aprėptų bent jau praėjusio XX amžiaus lietuviškosios fotografijos visumą, padėtų joje susiorientuoti ar pasimėgauti. 
Čia ateina pagalbon šiemet baigtas leisti albumų tritomis „XX a. Lietuvos fotografijos antologija“ (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, spausdino UAB „Draugų studija“). Visų šių knygų perpetuum mobile, arba varomoji jėga, yra kruopštusis fotografijos istorikas ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas. Jam teko iš naujo peržiūrėti visus aliai vieno ankstesnius Lietuvoje pasirodžiusius fotografijos leidinius – tiek prieškarinius, tiek pokarinius. 

Kodėl toks pasirinkimas?
Kaip pirmojo Antologijos tomo pratarmėje rašo sudarytojas S. Žvirgždas,  XX a. pasirinktas apžvelgti todėl, kad, visų pirma, „XIX a. mūsų krašto fotografija yra gana gerai nušviesta šiam laikotarpiui skirtuose leidiniuose. XX a. dramatiškas Lietuvos istorijos laikotarpis: tautinis atgimimas, du pasauliniai karai, net kelios okupacijos, iškovota, prarasta ir vėl atkurta nepriklausomybė uždėjo antspaudą ir fotografijai. Per šimtmetį fotografija radikaliai pasikeitė, pradėjo krypti į meninę, buvo įkurtos pirmosios tolesnei meninės fotografijos raidai smarkiai įtaką dariusios fotografų organizacijos“.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą, pastebi sudarytojas, būta keleto ryškesnių krypčių. Viena aiški kryptis XX amžiaus pirmoje pusėje – ateljė fotografija ir šios krypties kurti portretai. Ši fotografija – amatininkiška, daugiau taikomojo pobūdžio, tad ją nelabai ir tinka vertinti pagal estetinius kriterijus. Žinoma, istoriniu požiūriu, negalima šios krypties apeiti.
Pačioje XX a. pradžioje vyravo piktorialinė fotografija, tai yra, savaip pamėgdžiojanti dailę. Šiek tiek šviežumo fotografijai suteikė Pirmasis pasaulinis karas. Į Lietuvą tuo metu atvyko nemažai vokiečių karo korespondentų, mokėjusių neblogai fotografuoti. Taip pat buvo išleista meninių leidinių, neapsieita ir be fotografijos. Visa tai padarė nemažą įtaką vėliau kūrusiems fotografams.


2013.08.31
36-ASIS TARPTAUTINIS FOTOMENININKŲ SEMINARAS „FOTOGRAFŲ SUSITIKIMAI“. NIDA 2013

Pristatome jums 2013 metų Nidos seminaro programą. Pagrindiniai renginiai vyks Nidos kultūros ir turizmo centre „Agila“ (Taikos g. 4). 
Portfolio peržiūros bus vykdomos tik pagal numatytą tvarką iš anksto užsiregistravus rugsėjo 17-19 dienomis, nuo 12 iki 14 val. „Agiloje“. 
Akreditavimasis į Seminarą, portfolio peržiūras bei Nida OFF tik iki rugsėjo 8 d. el paštu: fotomenininkainidoje@gmail.com.
Seminaro metu vyks  tradicinis konkursas „Fotografuojame Nidoje 2013“. Geriausios fotografijų kolekcijos autoriusbus apdovanotas pagrindinio seminaro rėmėjo kompanijos SONY prizu.
Seminaro metu vyks paskaitos, parodų atidarymai, portfolio peržiūros, Nida OFF, neformalūs susitikimai su seminaro lektoriais ir svečiais.

2013 m. rugsėjo 16 – 20 d.
Nidos kultūros ir turizmo centras „Agila“ (Taikos g. 4)


Seminaro programa 



Pirmadienis (09 16)

13.30 Seminaro atidarymas.
14.00 Stanislovas Žvirgždas „Lietuvos fotomėgejų sąjungos 80-metis“ 
15.00 Diskusija: Eglė Deltuvaitė ir Jokūbas Jacovskis kalbasi apie fotografijos knygas
16.00 Povilas Sigitas Krivickas „Fotodienoraštis – vaizdinės ir žodinės publicistikos šaltinis“

Atidarymo vakaras.



2013.09.25
Fotografų susitikimai Nidoje: 36-ąją Nidos fotoakademiją palydint

Povilas Sigitas Krivickas
Fotografija Saulius Žiūra

Lyg pagreitintame filme praskriejo penketas dienų, per kurias vyko 36-asis  tarptautinis fotomenininkų seminaras Nidoje. Sėkmingai įvykdyta visa numatyta programa -  atkako visi pranešėjai, atvertos ne tik visos planuotos, bet ir papildomos fotoparodos. Pavyko ir konkursas „Fotografuojame Nidoje“. Apie jo rezultatus pranešėme praėjusiame rašinyje, o už praėjusių metų geriausias nuotraukas balsavę  portalo "lrytas.lt“ skaitytojai pirmenybę atidavė Saros Poisson darbui. Nors kasdien varvanojo lietus, seminaro dalyviai jo beveik nepastebėjo, nes buvo labai užsiėmę. Saulė, lyg atsiprašydama, pasirodė praėjusį šeštadienį, kai teko traukti į namus.

2013.09.25
Fotografų susitikimai Nidoje: Nuo fotoreportažo iki „fotomandražo”
Povilas Sigitas Krivickas

Kaip teigė Nidos tarptautinio fotomenininkų seminaro dalyviams humanitarinių mokslų daktarė Agnė Narušytė, užpernai išleistoje knygoje „Lietuvos fotografija 1990–2010“ ji pamėginusi nubrėžti kelias trajektorijas, kuriomis judėjo lietuviškasis šviesoraščio menas po nepriklausomybės atkūrimo. Po knygos pasirodymo praėjo dveji metai, ir autorės žvilgsnis į praeitį šiek tiek pasikeitė. Naujos parodos, knygos ir autoriai jį netikėtai nukreipė liestine, sujungusia tai, kas knygoje liko tarp eilučių.

2013.09.25
Fotografų susitikmai Nidoje: Parodos – natūralios ir virtualios
Povilas Sigitas Krivickas

Tarptautinis fotomenininkų seminaras suteikia gerą progą autoriams parodyti, o žiūrovams pamatyti originalius praeities ir dabarties šviesoraščio pavyzdžius.  Viena po kitos kvietė seminaro svečių ir mūsiškių autorių ekspozicijos. Jas pradėjo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-mečiui skirta fotografijų paroda, kurioje galima pamatyti šiandien retai rodomus prieškario autorių darbus.



2013.09.25
Fotografų susitikimai Nidoje: Darbų gynimas arba „Portfolio peržiūros“
Povilas Sigitas Krivickas

36-asis fotografų rudens sambūris Nidoje neveltui yra vadinamas seminaru, nes turi  būdingų akademinėms studijoms bruožų. Tai ne tik paskaitos, seminarams tinkančios diskusijos, bet ir savotiškas per metus sukurtų darbų gynimas, vadinamas “Portfolio peržiūromis”. Jaunieji fotografai patyrusiems meistrams, kritikams rodo savo kūrinius, klausosi jų pastabų, patarimų. 
“Portfolio peržiūros” paprastai vyksta porą valandų tarp rytinių ir vakarinių paskaitų. Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ fojė. Pateikiamas fotografijas įvairiomis dienomis maloniai sutiko žiūrėti ir komentuoti žinomi Lietuvos fotomenininkai bei ekspertai: Algimantas Aleksandravičius, Eglė Deltuvaitė Alvydas Lukys, Aleksandras Macijauskas, Agnė Narušytė, Tomas Pabedinskas, Romualdas Požerskis, Arturas Valiauga Stanislovas Žvirgždas. Prie jų jungiasi svečiai iš užsienio: Michaela Bosakova (Slovakija), Andrejus Baskakovas (Rusija), Francoise ir Danielis Cartier (Šveicarija), Vincentas Debanne (Prancūzija), Anna Fox ir Colinas Gray (Didžioji Britanija), Ulrichas Haasas (Suomija), Olivia Marsaud (Prancūzija), Mariuszas Widerynskis (Lenkija).


2013.09.25
Fotografų susitikimai Nidoje: Japonų močiutė - negatyvų gelbėtoja
Povilas Sigitas Krivickas

Yukihiro Yoshihara, Nidos fotomenininkų svečias iš Japonijos, pasakojo, kad apsisprendimą tęsti tėvo pradėtą fotografijos verslą lėmė drąsus močiutės poelgis. Tai atsitiko jau tolimais 1935 metais, kai kilo didžiulis gaisras, o ugnis prarijo per tris tūkstančius Shibatos miesto namų. Yukihiro močiutė, kaip didžiausias šeimos brangenybes, pirmiausia puolė gelbėti stiklo negatyvus. Kelias sunkias jų stirtas atkaklioji moteriškė išnešė ant savo pečių.  
Po daugelio metų jau atstatyto šeimos namo sandėlyje sukrautų 600 negatyvų rinkinį aptiko anūkas Yukihiro, atvykęs į gimtąjį Shibata miestą iš Tokijo, kur apsigyveno po studijų ir įkūrė  savo fotografijos studiją. Jis buvo maloniai nustebintas ir sužavėtas atradęs savo ankstesnių penkių kartų protėvius, fotografuotus per 140 metų nuo pat fotografijos atsiradimo Japonijoje. Suprantama, jis savo pirmtakų niekada nebuvo matęs tokių tikroviškų ir natūraliai sutampančių su gimtojo miesto istoriniu kontekstu. Stulbinanti, pasak vokiečių prieškario menotyrinko Walterio Benjamino, fotografijos “akimirkos galia” paskatino Yukihiro dar uoliau ieškoti vizualiųjų savo giminės šaknų. Jis leidosi į daugiametę kelionę, kurioje siekia rasti atsakymus į esminius klausimus, kas yra vaizdinė atmintis, kur glūdi fotografijos - kaip dokumento ir jos meninių pradų jungimosi - prasmė.


2013.09.25
Fotografų susitikimai Nidoje: Vėl Nida, vėl fotografija
Povilas Sigitas Krivickas

Pirmadienį, 2013-ųjų rugsėjo šešioliktąją, Nida vėl tapo tikrąja Lietuvos fotografijos meno sostine. Trisdešimt šeštąjį kartą čia prasidėjo savaitinis mūsų krašto Fotomenininkų sąjungos kūrybinis seminaras.  
Harmoningomis spalvomis, ramybe žavi rudenėjančio pajūrio ir pamario gamta. Ji trečiajai rugsėjo savaitei vėl suviliojo į Kuršių Neriją apie du šimtus žmonių su fotokameromis ir šiaip fotografijos mėgėjų bei ekspertų. Tarp jų dar yra ir tokių, kurie į šį sambūrį renkasi nuo 1973 metų. Seminarai yra buvę „Rūtos“, „Zundos“, „Urbo kalno“ poilsio namuose, viešbutyje „Nidos smiltė“ (buvusiuose H. Blodės 1867 m. pastatytuose menininkų namuose), katalikų bažnyčios parapijos salėje. Pastaraisiais metais seminaras apsistoja „Agilos“ kultūros renginių komplekse. Ten erdvi ir pakankamai tamsi salė su dideliu ekranu, kuriame galima gerai matyti rodomas fotografijas bei filmus.


2013.09.24
Eglė Deltuvaitė, Arturas Valiauga SOCIALINĖS TAPATYBĖS FENOMENAS IR ŠIUOLAIKINĖ MENINĖ FOTOGRAFIJA


2013.10.10
Lietuvos fotomenininkų sąjungos kasmetinių apdovanojimų metu Vilniaus rotušėje antrą kartą bus įteikiama Skirmanto Valiulio premija
S.Valiulis. Nida, 1997. A.Aleksandravičiaus fotografija

2013 m. gruodžio 16 d. Lietuvos fotomenininkų sąjunga pakvies šalies kultūros ir meno, verslo ir politikos žmones bei fotografijos mylėtojus į kasmetį Sąjungos renginį Vilniaus rotušėje. 
Kartu su leidinių ir parodų pristatymais antrąjį kartą bus įteikta 2012 metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos įsteigta Skirmanto Valiulio premija.
Premija įsteigta žinomam, kūrėjų mylėtam, fotografijos ir kino bei televizijos kritikui Skirmantui Valiuliui atminti ir jo bendražygiams bei sekėjams įvertinti ir paskatinti. Premijos nuostatuose rašoma: „Premija skiriama už reikšmingiausius ir profesionaliausius fotografijos istorijos tyrinėjimus ir publikacijas, kritikos darbus, kuratorinius projektus, fotografijos leidinių sudarymą, įvairiapusę fotografijos sklaidą ir populiarinimą Lietuvoje bei užsienyje per praėjusius metus arba už viso gyvenimo darbus.“ 


2013.10.16
Skelbiamas konkursas parodoms rengti LFS galerijose
Lietuvos fotomenininkų sąjunga skelbia konkursą parodoms Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) ir Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) 2014 metams.

2013.12.03
Sveikinimai
Sveikiname Juozą Budraitį tapusį Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už novatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą.

2013.12.19
Iškilmingai apdovanojami 2013 m. kultūros ministerijos premijų laureatai
Sveikiname fotomenininką Algimantą Aleksandravičių, kuriam įteikta Balio Buračo fotografijos meno premija.
Premijos įteikiamos 2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienį, 15 val. Kultūros ministerijos Baltojoje salėje (II a.).
"Džiaugiuosi, kad šiemet Kultūros ministerijos premijų laureatai atliepia kultūros politikos prioritetus - apdovanojami asmenys vystė kultūrą regionuose, atkreipė dėmesį į tarmes, akcentavo kultūrinės edukacijos naudą. Ypač džiaugiuosi jaunąja karta, kuri šiemet buvo ypatingai aktyvi", - sako kultūros ministras Šarūnas Birutis.


2014.01.06
AGNĖ NARUŠYTĖ. Mėginimai atrakinti. Vito Luckaus retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje

Vitas Luckus, „Ledų porcija“, iš ciklo „Įspūdžiai“.1969 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus man visada buvo neišspręstas klausimas. Kai susidomėjau fotografija, jis jau buvo miręs (1987). Tai, ką apie jį girdėjau, skambėjo kaip prieštaravimų raizginys. Jis buvo maištininkas Lietuvos fotografijos mokykloje. Jis buvo beprotis, iš kurio galėjai tikėtis bet ko. Nužudė jo kūrybą sukritikavusį žurnalistą ir iššoko pro langą. Jis buvo pranašas, konceptualistas, pralenkęs savo laiką. Jis buvo apsėstas didybės manijos. Mėgo pasirodyti – vietoj šuns mieste vedžiodavosi liūtą. Jis lėbavo be ribų. Buvo nuskriaustasis, jo neįleisdavo į parodas. Jį persekiojo KGB – grįžęs namo, iš telefono ragelio išimdavo „blakes“ ir keikdavosi tiesiai saugumui į ausį. Jis buvo fotografijos genijus. Tai ne kartą girdėjau iš užsieniečių – Luckaus legenda atviliodavo juos į Lietuvą. O čia fotografai apie jį atsiliepdavo santūriau. Dažnai – nutildami per pusę sakinio. Ir aišku kodėl: jo atmintis kraujuoja. Iš arti geriau matėsi jo gyvenimo kiaurymės.
 


2014.01.21
Jolita Liškevičienė. Apie ilgesio žemę
Kristijonas Donelaitis, Arturas Valiauga, Apie ilgesio žemę / About the Land of Longing, sudarytoja Eglė Deltuvaitė, tekstų autoriai Eglė Deltuvaitė, Kęstutis Kaminskas, Arturas Valiauga. Vilnius: Kultūros meniu, 2013, 180 p., iliustr., [1000] egz. Dizaineris Gytis Skudžinskas

Apie Kristijoną Donelaitį

2014 m. minėsime lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, ši data įrašyta į UNESCO minimų sukakčių kalendorių. Jubiliejaus išvakarėse pakankamai daug nuveikta, tad ką nauja dar galima bepridurti? Pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos yra parengta Donelaičiui skirta virtuali paroda Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas, kurioje pateikiama išsami klasiko biografija, kūryba ir jos leidimai, kūrybos vertinimai, tyrimai ir sklaida. Matyti, kad šis autorius turi stiprų tiek lingvistinį, tiek bibliografinį kodą, išreikštą gausiuose jo veikalų leidimuose ir vertimų tiražuose, stipriai įsitvirtinusį ir įsišaknijusį mūsų kultūros suvokime. Donelaitis yra nekvestionuojamas lietuvių literatūros kanonas, būtinas skaitymui ir teksto vertės įsisavinimui. Jubiliejiniai paminėjimai tapo tam tikra tradicija, kartais net galvojama, kad jų paskelbimas ir šventimas yra tik formalus reikalas, tad nieko rimtesnio nė nesitikima. Tačiau akivaizdu, kad tai, kas tvaru ir turi tvirtas pozicijas kultūroje, tas yra aktualu šiandien, tad ir pasiduoda įvairiausioms netikėtoms interpretacijoms, nesibijant nei pabloginti, nei pagerinti jau ir taip tvirtos jo kultūrinės pozicijos.


2014.01.25
Algimantas Aleksandravičius „Žemaitėjė – mona meilė”

Fotografijų ir tekstų autorius, sudarytojas  Algimantas Aleksandravičius, dailininkas Gytis Skudžinskas, redaktorius Vladas Braziūnas, viršelyje – Petro Repšio medalis Žemaitijos krikštas 600, varis, galvanika, 0 18 cm, aversas, 2013, leidykla VAGA, 352 psl., išleista 2013 metais.

Prieš ketverius metus sumanytas, lygiai tiek pat metu kauptas, rinktas ir fotografuotas, unikalus vien Žemaitijos kraštui ir jo žmonėms skirtas juodai baltų fotografijų albumas „Žemaitėjė – mona meilė” buvo išleistas 2013-ųjų pabaigoje. Jis skirtas fotografijos, Žemaitijos ir vizualaus paveldo mylėtojams. Fotografijų albume užfiksuoti ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos istorijai bei kultūrai reikšmingi ir svarbūs įvykiai, vietos, legendos ir, žinoma, gražūs, talentingi, spalvingi Žemaitijos žmones. Tai išskirtinės poligrafinės kokybės, svarbios išliekamosios informacijos, išskirtinės reprezentacinės vertės leidinys. Albumo išleidimą rėmė: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Virginijus Vasiliauskas, Ramūnas Žilakauskas, MG Baltic


2014.02.04
Vidmantas Kiaušas „Įsiklausymai“

Neseniai pokalbių knygą su žymiais menininkais išleidęs rašytojas, žurnalistas Vidmantas Kiaušas sako, kad šiais laikais svarbiausia yra klausyti ir išgirsti. Pokalbių knygą pavadinęs „Įsiklausymais“, autorius tarsi kviečia įsiklausyti į kitus, aplink esančius žmones, šiuo atveju – menininkus, pelniusius Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Knygoje publikuojami pokalbiai ir su keturiais Lietuvos fotomenininkais  – Algimantu Aleksandravičiumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Požerskiu, Romualdu Rakausku.

Pokalbiai su žinomais menininkais, kultūros žmonėmis

Rašytojo pokalbiai su žinomais menininkais, pelniusiais Nacionalinę kultūros ir meno premiją, su plunksnos sesėmis ir broliais, taigi su kultūros pasaulio asmenybėmis, keliančiomis susidomėjimą. Kalbintojas Vidmantas Kiaušas, žinomas kaip poetas Vidmantas Elmiškis, išsiskiria pastangomis įsiklausyti į kalbinamo menininko pasaulėvokos individualiąją esmę. 


2014.02.05
Tarsi kartojimas.Lietuvos fotografų paroda Maskvoje


Šių metų vasario 4 d. brolių Liumjerų centre Maskvoje atidaryta didžiulė fotografijos paroda „Vietos genijus. Lietuviškos fotografijos klasika“. Čia rodomi lygiai 212 penkiolikos žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių fotografų darbų – Romualdo Augūno, Mariaus Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Rimanto Dichavičiaus, Audriaus Zavadskio, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko, Vaclovo Strauko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Šontos. Ši paroda neoficialiai pažymėjo 45-erių metų sukaktį nuo 1969 m. Maskvoje įvykusios parodos „9 Lietuvos fotografai“ bei „Lietuvos fotografijos mokyklos“ įvardinimo atsiradimo.
 
Kiekvienas genius loci su savitu stiliumi, personažais, dvasia, energija, būdingais tik jam vienam ir bendrai Lietuvos fotografijai. Kaip teigia fotografijos centro pranešimas spaudai, – „vietos genijus sugeba išreikšti save tūkstančiuose skirtingų vaizdų: grožio ir tyrumo pripildytuose R. Dichavičiaus „Žieduose tarp žiedų“, nepakartojamuose A. Kunčiaus debesyse virš Vilniaus priemiesčių, nuoširdžiame dvasiniame kaimo gyvenime užfiksuotame R. Požerskio „Atlaiduose“, nerūpestingoje A. Macijausko „Vasaroje“. Vietos dvasia – persmelkiančiuose vaikų žvilgsniuose iš A. Sutkaus ciklo „Lietuvos žmonės“ ir beveik piktorealiniuose A. Miežansko aktuose, kur moteriškas grožis ištirpsta miško grožyje, poetiškame R. Rakausko „Žydėjime“, minimalistinėse A. Zavadskio kopose ir mistiniuose J. Kalvelio miškų peizažuose, labai asmeninėje, egzistencinėje V. Šontos fotografijoje ir optimistinėse M. Baranausko fotoistorijose, žanriniuose R. Augūno eskizuose ir estetiniuose V. Butyrino koliažuose. Galiausiai – skvarbiuose V. Luckaus portretuose. Sunku įsivaizduoti, kad šios nuotraukos galėtų būti darytos kažkur kitur, o ne Lietuvoje. Jose, be abejonės, atsispindi Vieta. Vieta turi reikšmę. Tai ne tik geografinis ar socialinis žymeklis, bet raktas į skirtingų autorių apjungimą; pozicija, pareikšta arba atvirai, arba giliai, tarp eilučių.“



2014.03.12
Šiauliai nusilenkė fotografijos patriarchui A.Musneckiui
Žymiam Lietuvos fotomenininkui, Saulės miesto fotografijos patriarchu ir fotometraštininku vadinamam 78 metų Algirdui Musneckiui kovo 11-ąją įteiktas garbingiausias Šiaulių krašto muziejininkų ir kraštotyrininkų apdovanojimas – Pelikso Bugailiškio premija.
P.Bugailiškio premija A.Musneckiui skirta už Šiaulių krašto istorijos bei paveldo fiksavimą, istorinės ikonografijos sklaidą, aktyvų dalyvavimą Šiaulių miesto kultūros gyvenime. Fotografijos patriarcho apdovanojimo ceremonija surengta Šiaulių „Aušros“ muziejuje.


2014.06.26
Pratęsiama darbų atranka metraščiui „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien‘14“
Mieli Kolegos,
pratęsiama darbų atranka metraščiui „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien‘14“ iki liepos 18d. Šių metų metraščio tema „XXI a. Lietuvos meninės fotografijos kryptys – klasika ir avangardas“.
Fotografijos renkamos pagal keturias temines grupes:
1. Gyvas Archyvas
Pateikiami naujai interpretuotini XX a. fotografų kūriniai. Anksčiau nerodyti archyviniai kadrai.
2. Šiandienos atodangos
Per pastaruosius keletą metų sukurtos fotografijų serijos, sinchronizuojančios dabarties meno lauko aktualijas ir fotografinę kūrybą. Darbai atspindintys fotografinės raiškos tendencijas bei avangardinius ieškojimus.
3. Atradimai
Anksčiau Lietuvos fotomenininkų sąjungos veikloje mažiau dalyvavę ir visai nauji autoriai, jaužengę pirmuosius žingsnius profesionalios fotografinės kūrybos keliu.
4. Šalia fotografijos
Fotografines priemones naudojantys meniniai projektai išplečiantys fotografijos sampratos bei veikimo lauką. Kūriniai pristatantys performatyviąją fotografiją, fotoinstaliacijas, rastų atvaizdų kolekcijas ir panašios fotografinės strategijos, bei tendencijos.



2014.05.29
„Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2015“

Skelbiamas konkursas Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščio „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2015“ sudarytojui. Kviečiame teikti idėjos / projekto aprašymus 2015 metų LFS leidiniui.

 

Reikalavimai:

- Pavadinimas - „tema“;

- Trumpas projekto apibūdinimas: projekto tikslai, kokiai visuomenės grupei skiriamas projektas, jo reikšmė, projekto dalyviai ir pagalbininkai (konsultantai, intelektuali parama), kokybinis numatomo atlikti darbo apibūdinimas (idėjos, problemos, rezultatai);

- Projekto teminis pagrindimas – struktūra;

- Preliminarūs tekstų autoriai.

 

Konkurso dalyvių paraiškų lauksime iki birželio 29 d. adresu vsamulionyte@gmail.com




2014.07.24
Antano Sutkaus fotografija „Motinos ranka“
Chrestomatinėje Antano Sutkaus fotografijoje „Motinos ranka“ save yra atpažinusios daugybė moterų iš įvairių pasaulio šalių. Ieva Rekštytė aiškinasi šios nuotraukos universalumą ir susipažįsta su tikrąja jos heroje.
 
Brazilijos parodų salėje maža mergaitė stabteli prie eksponuojamos nespalvotos fotografijos. Kažkas patraukia mažosios dėmesį ir priverčia ilgiau stebeilytis. Galiausiai ji išsitraukia telefoną, pykšteli ir, ekrane išsaugojusi ant sienos kabančios fotografijos atvaizdą, patenkinta nueina prie kitų eksponatų. Šią sceną iš kito parodų salės aukšto stebėjo fotografas Antanas Sutkus. Fotomenininko darbai, jau trečius metus keliaujantys po Brazilijos galerijas, šioje milžiniškoje Pietų Amerikos valstybėje atrado savo žiūrovą. Kaip kad mažoji brazilė, telefone užfiksavusi „Motinos ranką“.

1966-aisiais daryta nuotrauka pasižymi sunkiai paaiškinamu bruožu. Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Brazilijoje ir kitur žmonės A. Sutkų apiberia klausimais, kur jis tiksliai tą fotografiją sukūręs. „Daugelis ten atpažįsta save vaikystėje. Matyt, ta nuotrauka turi kažkokį bendrą humanistinį užtaisą“, – pečiais gūžteli fotomenininkas. Jis prisimena vienos vokietės pasakojimą: esą jos motina dievagojosi toje fotografijoje atpažinusi savo dukterį. A. Sutkui tokiais atvejais telikdavo patikinti, kad tai ne svečiose šalyse, bet jo paties namuose per šeimos šventę užfiksuotas momentas. O simpatingoji putliaskruostė – jo draugų duktė Indrė. Iš tiesų tą dieną, kai aprėpus keletą pavykusių kintamųjų – šviesą, gestą, emociją – nuspaustas fotoaparato mygtukas, A. Sutkus, kaip įprastai, pleškino nepaliaudamas. Sūnaus Simo gimtadienio proga į namus Užupyje, Paupio gatvėje, susirinko artimiausi šeimos draugai. Tarp jų ir Adomėnai, Auksės Sutkienės bendrakursės Elenos šeima su vienturte trejų metų dukrele Indre. Nors namai ir žmonės aplink mergaitei buvo pažįstami, vis dėlto ji jautėsi nejaukiai. Šventiniame šurmulyje Indrė spaudėsi kuo arčiau mamos. O čia dar Antanas su spragsėti nesiliaujančiu fotoaparatu. Vieną akimirką, išreikšdama savo baugščią būseną, mergaitė prisiglaudė prie mamos rankos… Blykst! Gimtadienio šventė tęsėsi.



2014.07.25
37-asis tarptautinis fotomenininkų seminaras „Fotografų susitikimai“. Nida 2014
2013 rugsėjo 15 – 19 d. Nidos kultūros ir turizmo centras „Agila“ (Taikos g. 4)

Norime informuoti apie pagrindinius su seminaru susijusius dalykus:
Seminaro metu vyks paskaitos, parodų atidarymai, portfolio peržiūros, Nida OFF, neformalūs susitikimai su seminaro lektoriais ir svečiais.
Akreditavimasis (el. paštu) į Seminarą, Portfolio peržiūras bei Nida OFF tik iki rugsėjo 8 d. el paštu: fotomenininkainidoje@gmail.com.
Portfolio peržiūros bus vykdomos tik pagal numatytą tvarką iš anksto užsiregistravusiems ir seminare akredituotiems fotografams. Portfolio peržiūros vyks rugsėjo 16-18 dienomis. 
Seminaro metu vyks konkursas „Fotografuojame Nidoje 2013“.

1 Akreditavimasis į seminarą:
Į paskaitas patekti bus galima tik su akreditacijomis. Visų norinčių gauti akreditacijas prašome išsiųsti užpildytą anketą el. pašto adresu:fotomenininkainidoje@gmail.com. Laiško „Temoje“ užrašykite: Akreditacijai 2014, jūsų vardas ir pavardė. El. paštu registruotis galite iki rugsėjo 8 d. Akredituotis galėsite ir atvykę į seminarą iki rugsėjo 17 d. 13 val., už tai bus imamas 10 litų administravimo mokestis. Nuo rugsėjo 17 d. 13 val. akreditacijos nebebus išduodamos. Siųsdami laišką akreditacijai atsakykite į šiuos klausimus (anketa):
1) Vardas, Pavardė.
2) Datos, kurių metu planuojate būti seminare.
3) Ar jums reikėtų vertimo: anglų - lietuvių, lietuvių - anglų?
4) Ar esate Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys?
5) Ar norite el. paštu gauti informaciją apie Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengiamas parodas, seminarus, mokymus ir kt.?
6) Jūsų mobilaus telefono numeris, el. pašto adresas.
Registruodamiesi akreditacijai atsiųskite ir nedidelę savo portretinę fotografiją (nuotraukos failą užvadinkite: Jūsų vardas ir pavardė) kuri bus naudojama šio seminaro akreditacijai. Organizatoriai pasilieka teisę nesuteikti akreditacijos.

2 Portfolio peržiūros
Norintys dalyvauti portfolio peržiūrose iki rugsėjo 8 d. apie tai turi informuoti el. paštu:fotomenininkainidoje@gmail.com . Laiško „Temoje“ užrašykite: Portfolio, jūsų vardas ir pavardė.  Portfolio peržiūros vyks rugsėjo mėn. 16-18 dienomis. Apie sesijų tvarkaraštį pranešime nuo rugsėjo 9 d. Portfolio skaitys seminaro svečiai ir lektoriai. Portfolio metu bus galima pateikti iki 2 serijų, ne daugiau kaip po 30 nuotraukų. Portfolio peržiūroms fotografijas atsivežus elektroninėje laikmenoje patartina turėti savo nešiojamą kompiuterį. Vienos peržiūros laikas – 20 arba 30 minučių. Portfolio peržiūrose gali dalyvauti tik akredituoti seminaro dalyviai. Šiais metais peržiūrų išlaidas apmoka Lietuvos fotomenininkų sąjunga.



2014.08.26
Pristatome 37-ojo fotomenininkų seminaro Nidoje paskaitas ir lektorius
37-asis tarptautinis fotomenininkų seminaras „Fotografų susitikimai“, Nida, 2014


2014.09.13
Skelbiamas konkursas parodoms rengti LFS galerijose 2015 metais
Lietuvos fotomenininkų sąjunga skelbia konkursą parodoms Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) ir Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) 2015 metams. 

Pareiškėjas turi pateikti:

Pagrindinius kontaktinius duomenis

Parodos pavadinimą

Parodos idėjos (sumanymo/koncepcijos) aprašymą (ne daugiau nei vienas A4 lapas)

Pridėti savo kūrybines veiklos pristatymą (CV)

Siulomų demonstruoti darbų pavyzdžius (apie 20 darbų – bendra siunčiamų darbų apimtis ne didesnė nei 5 Mb)


Galimi parodos finansavimo variantai: 
1. LFS ieško finansavimo bei pateikia paraiškas fondams.
2. Parodos sukūrimą ir eksponavimą apmoka pats pareiškėjas, sutinka papildomai sumokėti už eksplotacines bei administracines išlaidas.

Paraiškas galima teikti iki 2014 m. spalio 10 d. adresu: parodos2014@gmail.com.



2014.09.25
Modernizmas
R. Maleckas 1964

MODERNUMO KONSTRUKCIJOS FOTOGRAFIJOS TEORIJOJE

Fotografijos teoretizavimas neretai tapatinamas su postmoderniu jos raidos etapu, Vakaruose prasidėjusiu XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Be to, postmoderni fotografijos samprata, kaip ir dalis šiandieninių požiūrių į fotografiją, neretai kritikuojami dėl neva perdėto teorijos sureikšminimo ir atitrūkimo nuo „tikro“ gyvenimo. Tačiau fotografijos teorija (ar, tiksliau, teorijos) nėra vien postmodernus ar šių dienų reiškinys. Už modernios fotografijos kūrinių driekiasi, ko gero, ne mažiau platus ir įdomus teorinis laukas, nei už šiuolaikinės fotografijos pavyzdžių. Be to, modernios fotografijos postulatus kūrė ne teoretikai, bet patys fotografai. Būtent garsūs kūrėjai-praktikai suformulavo modernios fotografijos sampratą pagrindžiančius teiginius, kuriais vadovavosi ar kuriuos neigė vėlesnės fotografų kartos.


2014.09.30
Virginijus Kinčinaitis. Už fotokabinos užuolaidos
Fotografijos raida per kelis paskutinius dešimtmečius stebina netikėtais posūkiais, atradimais ar melancholija apgaubtais praradimais. Šias transformacijas nulemia fotografijos technikos vystymasis ir vaizdo sampratos kaita. Be to, įvairių laikotarpių fotografijos nugula muziejų archyvuose, virtualiose duomenų bazėse. Todėl kartais įvyksta netikėti vaizdų sąryšiai – nauji atradimai prikelia pamirštas fotografijas ir netikėtai kitaip nušviečia jų vietą fotografijos istorijoje. 
Taip atsitiko su mobiliais telefonais kuriamų ir internetu platinamų “asmenukių” (selfies) proveržiu. Anglišką žodį „selfie“ Oksfordo žodynas išrinko 2013-ųjų metų žodžiu. Jis reiškia „savo paties nuotrauką, padarytą išmaniuoju telefonu ar kompiuterio kamera ir įkeltą į socialinės žiniasklaidos svetainę“. Pradžioje šis reiškinys kėlė pašaipą, vėliau buvo imtasi solidesnių studijų ir rimčiau pažvelgta į “asmenukių” prototipą – fotokabinuose (Photobooth, Photomaton) gimusias fotografijas ir jų estetikos įtaką kultūros ir fotografijos meno raidai.
 


2014.11.05
Virginijus Kinčinaitis. Kraštovaizdžio genomo poetika
Menininkai sugeba elementarią geografinę erdvę paversti simbolių prisodrinta ir intensyviai išgyvenama kultūrine erdve, kurioje paupio kranto šešėlis, žydintys sodai ar aštri ražiena tampa intensyvaus dialogo, išgyvenimų ir persiklojančių patirčių šaltiniais. Taip galima būtų įvardyti ir naujo Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų albumo „Aukštaitėj − aukšts dongs ė čysts vondva“ paskirtį – pakeisti regiono žemėlapio abstrakciją vizualiai sodriu ir emocingu pasakojimu apie savo keliones istoriniais, biografiniais, peizažiniais šio regiono maršrutais.

Todėl kraštovaizdis šio fotomenininko fotografijose visų pirma išsiskleidžia kaip erdvės ir laiko, gamtos ir daiktų, prasmių ir vaizdinių talpykla. „Pas Gabrielę lyg pasakoj“ medžiai gožia tolumoje vos įžiūrimus miniatiūrinius sodybos trobesius, dangus skęsta tvenkinyje, šmėžuoja tolimas arklio atspindys. Lygus vandens paviršius, šešėlių prietemos, tiesios eglių vertikalės kuria stovinčio, tiksliau, sugrįžtančio laiko iliuziją. Atrodo, kad gamta čia tampa tankiu rėčiu, per kurį tarytum eglės sakai lėtai sunkiasi laiko magma.

Sukurti tokią paveikią nuotaiką autoriui pavyksta tuomet, kai žiūros lauke sutelpa maksimaliai daug vienas kitą išjudinančių daiktų, reiškinių, nuotaikų. Kai gamtos apsuptyje aktualizuojasi žmogaus rakandai, kai etnografinius, kultūrinius, religinius simbolius papildo žinomų aukštaičių biografijos, jų gyvenimo įspaudai uolienų sluoksniuose, dirvonų garbanose ar rytiniame žemumų rūke. Jų kojų, rankų, akių prisilietimų archeologija nėra paprastas dalykas. Reikia tam tikros ekstatikos, reikia užkalbėjimų ir išprašymų meno, kad medžio kupolo šešėlis bent akimirką susilietų su Jono Biliūno šešėliu, kad dviratuoti Migonių kaimo vaikiščiai prasilenktų su Lauryno Gucevičiaus žingsniu.



2015.02.18
Lietuvos fotomeninkų sąjunga 16-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje

Visus maloniai kviečiame apsilankyti 16-oje Vilniaus knygų mugėje (vasario 19-22d.), kur Lietuvos fotomenininkų sąjunga su Kauno bei Klaipėdos skyriais lauks jūsų 3-iojoje Litexpo parodų ir kongresų rūmų sąlėje (3.27 stendas), netoli Forumo-LRT studijos. 
Šiais metais pristatome Remigijaus Treigio albumą „Fotografijos“, Vito Luckaus „Kūryba“ ir „Biografija“, Vytauto Pletkaus „Tuštėjimai“, Romualdo Požerskio „Lietuva 1988-1993“, Virginijaus Kinčinaičio straipsnių rinkinį „Fotoregos pratimai“.

Susitikimus su autoriais stende bei knygų pasirašymas vyks:
02. 20, 15.00 val. – Vytautas Pletkus
02. 20, 17.00 val. – Romualdas Požerskis
02. 21, 14.00 val. – Virginiju Kinčinaitis
02. 21, 16.00 val.  – Remigijus Treigys

Visoms parduodamoms knygoms taikomos specialios nuolaidos!


2015.02.24
Mirė išeivijos fotomenininkas A. Kezys
2015 m. vasario 23-iosios naktį Jungtinėse Amerikos Valstijose po sunkios ligos mirė garsus išeivijos fotografas Algimantas Kezys, pranešė naujienų portalas santaka.info.
 
Pradžios mokyklą Algimantas Kezys pradėjo lankyti Kybartuose, vėliau mokėsi Vilniaus III-oje gimnazijoje. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, mokyklos baigimo diplomą įsigijo Dypholco lietuvių gimnazijoje. 1950 m. apsigyveno JAV, įstojo į jėzuitų vienuolyną. 1959 m. baigė filosofiją Lojolos universitete Čikagoje. 1961 m. įšventintas kunigu. Dirbo jaunimo organizacijose, rūpinosi jų spauda. Redagavo laikraštį „Žvaigždė“. Jo iniciatyva 1966 m. Čikagoje įsteigtas Lietuvių fotoarchyvas (dab. Stasio Budrio archyvas), iki 2002m. jam vadovavo. Nuo 1977 m. Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklos vienas steigėjų ir vadovas. Devintojo dešimtmečio viduryje atsisakė kunigystės.


2015.02.25
Mirė fotomenininkų sąjungos garbės narys Juozas Polis
Šiandien mirė žymus Lietuvos fotografas Juozas Polis. Rytoj (02.26) 12 val. jis bus pašarvotas Vilniuje prie Petro ir Povilo bažnyčios esančioje antrojoje šarvojimo salėje.

Juozas Polis buvo nusipelnęs Lietuvos fotografas, išleidęs daugybę nuotraukų albumų, surengęs begalę parodų, fotografavęs ne tik Lietuvos architektūrą, gamtovaizdžius, bet ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykius, tarybinės armijos pasitraukimą iš lietuviškų kareivinių, atvykusį į Lietuvą popiežių Joną Paulių II, dar tarybiniais laikais vienas iš nedaugelio fotografų turėjęs leidimą vykti į užsienį ir įamžinęs mūsų krepšinio komandos pergales.

Autorius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu už nuopelnus Lietuvai.

Ant keturių lietuviškų litų banknotų puikavosi jo nuotraukų projekcijos: ant penkių šimtų litų banknoto – Merkio slėnio gamtovaizdis, ant šimto litų banknoto – Vilniaus universiteto ansamblis, ant dvidešimties litų banknoto – „Laisvės“ skulptūra, o ant dabar jau dar seniau nebenaudojamo dviejų litų banknoto – Trakų pilies ansamblis.(http://www.lb.lt/lietuvos_banknotai)

Laidotuvės vyks 2015 m. vasario 27 d. (penktadienį) Kraupėnų kapinėse (netoli Taujėnų dvao). Išvažiavimas iš Vilniaus planuojamas apie 11.30 val. 

Juozo Polio šeimai ir artimiesiems linkime stiprybės šią sunkią netekties valandą.



2015.03.13
Fotomenininkas Arūnas Baltėnas apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija
Vidmanto Balkūno "Lietuvos rytas" nuotrauka

2015 metų kovo 12 dieną Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius pasveikino dvylika Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatų tarp kurių yra ir fotomenininkas Arūnas Baltėnas, kurio kandidatūrą premijai gauti pristatė Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Pasak premjero, kasmet teikiama premija yra dėmesio ir padėkos ženklas už visai valstybei, jos dabarčiai ir ateičiai svarbius darbus. „Jūsų talento ir pasišventimo kūrybai dėka esame stiprūs, unikalūs bei sergintys savo tapatybę. Esate tikrieji pamatinių vertybių skleidėjai, nes tik puoselėdama savąją kultūrą ir meną tauta niekada nepaklys globalioje erdvėje“, – sakė Vyriausybės vadovas. A. Butkevičius teigimu, vienas Vyriausybės prioritetų – sudaryti kuo geresnes sąlygas kūrybai ir jos sklaidai, siekti, kad kultūros ir meno kūrėjai jaustųsi oriai, užtikrintai ir galėtų atsidėti savo pagrindinei misijai. 



2015.03.21
Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimas
2015 m. balandžio 20 d. 12.00 val. "Prospekto" fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) įvyks eilinis Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimas. Registracija nuo 11.00 iki 11.50 val.

Suvažiavimo programa:

- Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko ataskaita: 2014 metų sąjungos veiklos ir finansinė ataskaita.

- Ataskaitos tvirtinimas.

- Diskusija.


2015 m. balandžio 20 d. 12.00 val. nesusirinkus kvorumui - pakartotinas neeilinis suvažiavimas įvyks ten pat, tą pačią dieną po valandos, kaip numato Sąjungos įstatai. Papildoma registracija iki 13.00 val.



2015.05.05
LFMS metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien‘15“
Mieli Kolegos,
kviečiame teikti darbus LFMS metraščiui „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien‘15“. Šių metų metraščio tema „Kintantys įrodymai. Fotografijos vertinimo perspektyvos“.

Kas yra fotografijos dokumentas šiandien? Kaip galima interpretuoti fotografinį pranešimą priklausomai nuo esamų bei kintančių kontekstų? Kodėl fotografijos tampa ikoniškomis ir neabejotinomis, ir kodėl kai kurie atspaudai traktuojami kaip falsifikatas (manipuliacija)? Kada fotografinis dokumentas tampa meno kūriniu? Į tokius ir panašius klausimus stengsis atsakyti sudarytojų grupė žvelgdama į šiandienos fotografinį vyksmą Lietuvoje.



2015.04.03
Aleksandras MACIJAUSKAS: „Nida ‒ tai vieta kuriantiems žmonėms“

Šiandienos fotografijos kontekstų kaitos procesuose ypač aktualus tampa tradicijos ir naujų idėjų santykis. Nemažiau svarbu ir tai, kokiomis aplinkybėmis šie kartų požiūriai susitinka ir kokioje terpėje plėtojasi. Tradicija tapo jau keturis dešimtmečius įvairių fotografijos kartų nuostatas aptarti pajūrio Lietuvos Mekoje. Tačiau net ir viena svarbiausių platformų fotografijos meno istorijai ir jos kūrėjams tapę Nidos seminarai, kaip fenomenas, išgyveno savą kaitą. Kokia Nida buvo ir liko vieno žymiausių šalies fotografijos kūrėjų Aleksandro Macijausko akimis? Koks ilgamečio Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko ir jo bendražygių vaidmuo organizuojant seminarus prieštaringu laiku? Atvirai apie tai interviu dalinasi solidų skaičių nacionalinių ir tarptautinių įvertinimų pelnęs fotomenininkas.

2015.06.02
Romualdas Požerskis: „Nida buvo mūsų atlaidai“
Juozas Polis. Nida, 1986

Kiekviena kūrėjų karta Nidos fotografijos stovyklas bei jų kaitą pamena savaip. „Nidoje nuostabus oras, jūra, žuvies kvapas. Čia jautiesi kaip saloje, paslaptingame mikropasaulyje. Seminarai tiesiog negalėtų vykti kitur“, ‒ vienu įkvėpimu nostalgiškai žeria komplimentus Lietuvos pajūrio kampeliui fotomenininkas Romualdas Požerskis. Paskatintas pasidalinti prisiminimais apie gilų spaudą Lietuvos fotografijos istorijoje palikusį reiškinį, vienas sėkmingiausių savo kartos kūrėjų pasakoja apie laiką, aplenkusį cenzūrą, apie fotografiją, kuri, priešingai nei ilgus dešimtmečius lydintys ištikimi bendražygiai, keičiasi.

Kelią į Nidą pradėjau tiesti 1975 metais, kai įsidarbinau Fotografijos draugijos Kauno skyriuje etatiniu darbuotoju. Pirmą kartą nuvykau ten po ketverių metų. Nors Draugijoje dirbau tik šešerius metus, keliones į pajūrį tęsiau ir tapęs laisvu fotografu. Kūrybines stovyklas organizuodavo vilniečiai, todėl man netekdavo prisidėti prie teminės programos rengimo, tačiau kartu su Antanu Sutkumi ir Aleksandru Macijausku dalyvavau svečių iš užsienio priėmimuose. Beje, tai taip pat nebuvo lengva užduotis.



2015.06.30
Fotografinė Algimanto Aleksandravičiaus kelionė

  

Aleksandravičius. Andrew R. Mikshys nuotrauka

Interviu apie kūrybą, saldžią kaip medus, brandžią kaip liūdesys. Nidoje ir kitur.

Žvelgiant retrospektyviai ir tuo pat metu atsigręžiant į akimirką, tą nepaprastai fotografinei akiai svarbų vieną vienintelį momentą, Jūsų vaizdams labai būdingas dvasinio ir fizinio keliavimo aspektas, kur efemeriška žmogaus būtis ir jo aplinka fotografijose tampa nejudinama amžinybe. Dar įdomiau jose stebėti asmeninę kūrybinę kelionę. Kiek daug joje portretiškumo, charakterių spalvų ir garsų... Tačiau kryptis visuomet ta pati – į (savo) pasaulio sielos gelmes. Ir, rodos, visai nesvarbu ar dėmesys kryptų į provokatyvų Ričardo Gavelio stiklą, Ievos Rekštytės pavadintą lošėjo žvilgsniu, ar į rituališkas, personifikuotas ir susakralintas Žemaitijos kalvas bei skaistų Aukštaitijos dangų ir vandenis... Matyti, jog guliveriški žingsniai turi atspirties tašką. Ar galėtumėte apibūdinti, kur ir koks jis?



2015.07.24
38-asis tarptautinis fotomenininkų seminaras „Fotografų susitikimai“, Nida 2015
2015 rugsėjo 7 – 11
Nidos kultūros ir turizmo centras „Agila“ (Taikos g. 4)

Seminaro metu vyks paskaitos, parodų atidarymai, portfolio peržiūros, Nida OFF, neformalūs susitikimai su seminaro lektoriais ir svečiais. Seminaro metu vyks konkursas „Fotografuojame Nidoje 2015“.

Preliminarus seminaro lektorių sąrašas: Gintaras Česonis, Virginijus Kinčinaitis, Laima Kreivytė, Sigitas Krivickas, Alvydas Lukys, Aurelija Maknytė, Aleksandras Ostašenkovas, Tomas Pabedinskas, Romualdas Požerskis, Stanislovas Žvirgždas (Lietuva), Nicoló Degiorgis (Italija), Iñaki Domingo (Ispanija), Calin Kruse (Vokietija), Klaus Pichler (Austrija), Roman Pyatkovka (Ukraina), Brian Taylor (JAV).

Akreditavimasis į Seminarą, užsirašymai į Portfolio peržiūras bus paskelbti rugpjūčio mėnesio pradžioje.


Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2015
www.photography.lt 
lietuvos.fotografija@gmail.com, fotomenininkainidoje@gmail.com   



2015.08.14
Nidos trauka arba fotografija rojaus prieangyje
Povilas Sigitas Krivickas

2014-ųjų rugsėjį trisdešimt septintąjį kartą Nida vėl buvo tapusi Lietuvos fotografijos laikinąja sostine. Tiesą sakant, žodis „laikinąja“ čia nelabai tinka, gal geriau būtų – tikrąja sostine. Nors tik savaitei. Nidą dar pelnytai galima vadinti mūsų fotomeno rudens akademija. Teko dalyvauti daugelyje jos sesijų, apie jas rašyti spaudai, kalbėti per radiją. Švieži ir ankstesni įspūdžiai, kolegų prisiminimai tapo atrama rašant šį straipsnį ir suglaudinant apibendrinimus apie jau keturis dešimtmečius trunkantį fotografinio švietimo fenomeną. 

Akivaizdu, kad fotomeno puoselėtojus  ir gerbėjus į rudenėjančią Nidą ir visą Neringą pirmiausia vilioja pajūrio ir pamario gamtos grožis. Tai dar devynioliktame šimtmetyje pastebėjo įžymusis vokiečių geografas Vilhelmas Humboldtas, o praėjusiame amžiuje – Nobelio premijos laureatas rašytojas Thomas Mannas, trejetą vasarų (1930-1932) su šeima praleidęs Nidoje pasistatydintame name. Kad vokiečių literatūros klasikui čia vasaroti labai patiko, liudija išlikę fotografijos. 1965-ųjų vasarą Nidoje apsilankė prancūzų filosofas ir dramaturgas Jean Paule Satre‘as su žmona Simone de Bauvoir, Juos ten fotografavęs Antanas Sutkus užsitikrino sau pelningiausią (kūrybine prasme) temą ateinantiems penkiasdešimčiai metų. J. P. Sartre‘as, anuomet stabtelėjęs ant Nidos kopos, pratarė: "Jaučiuosi taip, lyg stovėčiau rojaus prieangyje". 

Iš vaizduojamojo meno atstovų pirmieji Neringą pamėgo tapytojai. Jie čia pradėjo lankytis nuo 1867 metų. Hermanas Blodė, turėjęs viešbutį Nidoje ant marių kranto, nuo 1905 metų kvietė jame apsigyventi jaunus vokiečių dailininkus. Jie už viešnagę galėjo atsiskaityti ne tik pinigais, bet ir savo paveikslais. 1923 metais viešbutį perėmė H. Blodės žentas tapytojas Ernestas Mollenhaueris. Jis, tęsdamas uošvio tradiciją, toliau globojo dailininkus ir rinko jų darbų kolekciją. Deja, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ji išsibarstė arba buvo barbariškai “išvaduotojų” sunaikinta, kai jie paveikslų  rėmais su visomis drobėmis pasikurdavo pirtį. 



2015.08.13
Nidos trauka arba fotografija rojaus prieangyje (pirma dalis)
Povilas Krivickas

Nuo ideologinio Damoklo kardo iki laisvėjimo
Lyg tęsdami seną dailininkų tradiciją, nuo 1973 metų rudens savo seminarus „Rūtos“ poilsio namuose pradėjo rengti fotomenininkai. Tąmet rugsėjį Nidoje susirinko apie keturiasdešimt fotografų, kritikų ir fotomeno gerbėjų. Pranešėjais buvo istorijos mokslų kandidatas Virgilijus Juodakis, fotomenininkai Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus. Seminarą palankiai sutiko ir prie jo reikšmingai prisidėjo maskviečiai intelektualai A. Vartanovas ir  A. Aleksandrovas, žurnalo „Sovetskoje foto“ atstovai I. Selezniovas ir A. Budiakas. Jie skaitė paskaitas aktualiomis fotografijos istorijos, teorijos bei technikos temomis. 
Antrasis seminaras surengtas po ilgokos pertraukos – 1979-aisiais. Pagausėjo dalyvių ir svečių. Pastarieji atvyko ne tik iš „didžiosios sostinės“, bet jau ir iš Rygos, Minsko, Kazanės fotoklubų. Nuo tol seminarai tapo kasmetiniai. Plėtėsi jų temų ratas ir dalyvių geografija. Į ją po Nepriklausomybės atkūrimo vis daugiau ėmė patekti ir kolegų, atvykstančių iš Vakarų. 
Nidos fotomenininkų seminaro idėja ir iniciatyva priklauso Antanui Sutkui. Kad šie kūrybiniai sambūriai būtų kryptingi ir ne padriki, stengtasi jiems suteikti „tematinę kepurę“. Štai keletas jų: „Fotografijos vieta šiuolaikinėje kultūroje (1980), „Istorinė fotografija“ (1983), „Šiuolaikinio gyvenimo problematika Lietuvos meninėje fotografijoje“ (1984), „Portretas Lietuvos fotografijoje“ (1985), „Pilietiškumo problema jaunųjų fotografų kūryboje“ (1986). Iš pastarosios temos dar galima justi kompartinės ideologijos Damoklo kardo grėsmingą kabėjimą virš meno kūrėjų galvų. Tačiau 1988-jų rudenį (po „Sąjūdžio“ įsisteigimo tų metų birželį) socialistiniai varžtai pradeda atsileisti. Tai atspindi ir tuometinio seminaro tema – „Kraštotyrinės fotografijos situacija ir uždaviniai“. Juk dar visai neseniai buvo laikas, kai visai nepolitinių kraštotyros ekspedicijų dalyvius už „liguistą nacionalizmą“ po tardymus tampė nuožmusis KGB. 
Stiprėjančio laisvėjimo sąlygomis susirinko dvyliktasis kūrybinis fotografų seminaras (1989-ųjų ruduo). Tačiau, labai stingant lėšų, seminaras truko nebe porą, o vieną savaitę ir apsiribojo jaunimo tematika. Suvažiavo per pusšimtį jaunų fotografų. Nebesiribota griežta programa, bet kasdien vyko fotografijų peržiūros, per kurias rodyti estų bei rusų fotografų darbai. Surengti susitikimai su filosofais ir poetais. Nelengvesni finansine prasme buvo ir kiti metai, bet į tryliktąjį seminarą sugužėjo jau dvigubai daugiau dalyvių – virš šimto, dar po metų – beveik pusantro šimto. Didelio dėmesio sulaukė panevėžiečio S, Bagdonavičiaus parengta paroda iš Aukštaitijos rezistentų fotoarchyvų. Panašiu principu prikeldamas įvairaus plauko atėjūnų temdytą praeitį, apie Mažosios Lietuvos nuoskaudas penkioliktajame seminare (1992) pasakojo klaipėdietis fotomenininkas ir etnografas Bernardas Aleknavičius. 
 
Jano Bulhako, Balio Buračo pėdomis į... postmodernizmą 
Praeitin krypo žvilgsniai ir šešioliktajame seminare (1993), kuris visas buvo skirtas fotografijos istorijai – tiek Lietuvos, tiek užsienio. S. Žvirgždas kėlė iš praeities žymiausią prieškarinio Vilniaus fotomenininką Janą Bulhaką (1876-1950). A. Macijauskas šiuolaikinės fotografijos kontekste vertino Balio Buračo (1897-1972) kūrybą, o S. Valiulis apgailestavo, kad seminare, skirtame fotografijos šaknims, niekas neužsiminė apie prieškarinio gintarinio pajūrio fotografą ir pirmosios fotografijos parodos Kaune autorių Petrą Babicką (1903-1991). 
Gausėjo sąsajų su Vakarais. Septynioliktajame seminare (1994) savo darbus demonstravo Joe Everattas, vienišas svečias iš Anglijos, o kitąmet (1995) jau mūsų jaunieji „fotografijos ambasadoriai“ kauniečiai G. Česonis ir M. Kavaliauskas dalijosi šviežiais įspūdžiais apie grandiozinį tarptautinį Arlio (Prancūzija) festivalį ir seminarą Burhauzene (Vokietija). Menotyrininkė R. Jurėnaitė papasakojo apie G. Soroso fondo veiklą populiarinant Lietuvos fotografiją užsienyje. Įdomu, jog kai kurie užsieniečiai ėmėsi lietuviškos tematikos. Pavyzdžiui, vokiečių fotografė K. Reihart sukūrė ir pademonstravo savo reportažą apie lietuvišką kiaulę (XIX seminaras, 1996). 
Nuo dvidešimtojo (1997) seminarus pradėta vadinti ne tik kūrybiniais, bet ir tarptautiniais. Tuometinio seminaro tema  – „Šiaurės šalių fotografija“. Ją apibendrino Vilniaus dailės akademijos docentas A. Lukys savo pranešime apie aktualias Skandinavijos fotografijos kryptis, o S. Valiulis nubrėžė kai kurias Skandinavijos kraštų ir Lietuvos fotografijos raidos paraleles. Iš šiaurės patraukta pietyn, kai Šiaulių fotografijos muziejaus vedėja R. Šulskytė supažindino auditoriją su šiuolaikiniais lenkų fotografais J. Robakovskiu ir V. Pražmovskiu. 
        Į jubiliejinį seminarą nusileido visas užsienio svečių desantas: A. Kemežys (Kanada), L. W. Birlund (Danija), J. Kailo (Suomija), G. Moskaliova (Baltarusija), R. Michel (Šveicarija). Draugiški atvykėliai skaitė paskaitas, rodė savo ir kolegų fotografijas. Tarptautiškai skambėjo ir pagrindinė dvidešimt pirmojo seminaro (1998) seminaro tema „Lietuvos fotografija pasaulinės fotografijos kontekste“. Jau nebe pirmą kartą tokioje auditorijoje prabilta apie postmodernizmo sklaidą mūsų fotografijoje (A. Narušytės pranešimas). 
        Kaip tą rudenį rašė S. Valiulis, „jau kelinti metai gyvename paženklinti postmodernizmo. Ateina ir naujos minties karta su pačiais keisčiausiais postmodernistiniais eksperimentais, kuriuose fotografija maigoma iš visų pusių (kopijavimas, paspalvinimas, naujų sekvencijų kūrimas), apdorojama sena mėgėjiška stalininės epochos fotografija. Lietuvoje tai pradėjo daryti dar V. Luckus, A, Šeškus, pratęsė S. Paukštys, V. V. Stanionis ir kiti. Postmodernistinė fotografija daug dėmesio skiria saviraiškai, daiktų įženklinimui, naujai vaizdo kūrimo ir suvokimo koncepcijai. Lyg ir palieka už borto stiprias šaknis turintį Lietuvoje portreto žanrą ar A. Kunčiaus rafinuotai tobulą peizažą. Negi dabar visi jaunieji sutelpa po postmodernizmo kepure?“
Beveik po dvidešimties metų į šį klausimą mėgina atsakyti Marius Matulevičius žurnale „Foto“: „Kaip dailė po Antrojo pasaulinio karo tapo konceptualiu menu, taip ir fotografija neišvengiamai atitrūko nuo tiesmuko tikrovės vaizdavimo tradicijos.“ Iš tokio pasakymo atrodo, kad visa fotografija atitrūko nuo savo šaknų, nors taip iš tikrųjų nėra. Tiesa, jaunasis autorius yra teisus teigdamas, kad „Lietuvoje TTL grupė (A.Lukys, R. Treigys ir G. Trimakas) įžiebė protesto prieš lietuviškos fotografijos humanistinę tradiciją kibirkštį.“ M. Matulevičiui pagrįstai neramu, jog „tradicinės fotografijos opozicionieriai jau ne vienus metus yra valdančioji dauguma Dailės akademijos Fotografijos katedroje, kur kalba apie lietuvių naujosios fotografijos mokyklą.“ Natūrali gyvenimo tėkmė, kad po ankstesnės lietuviškos fotografijos mokyklos (maskviečių menotyrininkų suteiktas terminas) ateina naujosios fotografijos mokykla. Tik ar visada mokiniai deramai įvertina savo mokytojų palikimą, pernelyg įtikėję į „žaidybinės fotografijos“ visuotinumą?
 
Trys LFS dešimtmečiai ir rinkos ekonomika
Dvidešimt antrajame seminare (1999) apžvelgta ir apibendrinta, kas pavyko (arba ne) nuveikti per mūsų kūrybinės organizacijos tris dešimtmečius, kur kreipti bendras pastangas ateityje. Po mūsiškių pranešėjų S. Valiulio, S. Žvirgždo, A. Narušytės, E. Jaškūnienės pagrindinei jubiliejinei temai gerai tiko svečių čekės D. Kyndrovos, baltarusio J. Vasiljevo pasisakymai pristatant savo šalių fotomeno pokyčius laiko slinktyje. Joje pastebimai susilpnėjęs lietuvių fotografų dėmesys socialinei, arba tiesiog gyvenimo, fotografijai, pastebėjo Antanas Sutkus jau kitame – dvidešimt trečiajame – seminare (2000). Daugiau žavimasi formos naujovių kūrimu, o nesiimant fiksuoti esminius visuomenės raidos reiškinius. Jų nepaliovė laikyti savo akiratyje universalusis optinio meno (fotografijos, kino, televizijos) enciklopedistas Skirmantas Valiulis. Jis tuomentiniame seminare pradėjo vakarines dokumentinio ir vaidybinio kino įdomiausių kūrinių peržiūras. 
Pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais (2001) įvykęs dvidešimt ketvirtasis rudeninis fotografų sambūris tapo lyg ir atsisveikinimu pamėgtiems „Zundos“ poilsio namams. Mat turėjo keistis jų šeimininkas, ir nebeliko aišku, ar mus vėl priims ta pati pastogė. Ji buvo sėkmingai pasirinkta po „Rūtos“, „Jūratės“ poilsio namų ir buvusio H. Blodės viešbučio. Po „Zundos“ patraukta į rašytojinį „Urbo kalną“ bei į moderniškai pastatytos katalikų bažnyčios parapijos salę. Pagaliau apsistota „Agilos“ kultūros renginių komplekse, kur puikios sąlygos seminaro paskaitoms ir rodiniams. Ten erdvi ir užtektinai tamsi salė, kad būtų galima gerai matyti ekrane rodomas fotografijas bei filmus. Tarp pastarųjų minėtini ir kino dokumentikos pavyzdžiai. Jiems priklauso Lietuvos didžiojo ekrano klasiko, operatoriaus Zacharijaus Putilovo (1932–2007) sukurtos juostos ne tik analoginio filmavimo, bet jau ir skaitmenine kamera. Ja Zacharijus uoliai darbavosi iki paskutinio savo apsilankymo Nidoje. 
Po Nepriklausomybės atkūrimo praūžus pirmajam dešimtmečiui, kai tikėtasi, kad „viską sureguliuos rinka“, teko pripažinti, jog dvasinės meno vertybės neišmatuojamos vien pinigais. Į kūrybinių problemų ir aktualijų pusę krypo mintys savotiškai jubiliejiniame dvidešimt penktajame Nidos seminare (2002). Tai patvirtino pranešimai su diskusijomis tokia, atrodytų industrine ir utilitaria tema kaip „Miestas: nuo dokumento iki vizijos“. Šiai temai gražiai atliepė šiauliečio menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio pranešimas „Miestas – tai Akropolis“ arba, istoriškai žvelgiant, miestas tarp natūros ir kultūros, netgi tarp pragaro ir rojaus. Pasiguosta, jog pernelyg mažai fotografinių leidinių turime net apie mūsų sostinę, nes po A. Sutkaus ir R. Rakausko „Vilniaus šiokiadienių“ (1965) kažinko rimtesnio nėra išleista. Šių eilučių autoriui teko palinksminti klausytojus pikantiškomis istorijomis apie paparacius, kurie su labai mažomis išimtimis buvo ir yra miestų atstovai. Viena tokių istorijų apie JAV prezidento našlę Žakliną ir fotografą, teismo nubaustą už įkyrumą, o kita apie iš pasalų nufotografuotą Lietuvos premjerą su meiluže poilsiaujantį Egipto kurorte. 
Naujos technologijos atnešė ne tik naujų galimybių, bet ir naujų pavojų. Juk iš tiesų tikrovę vis labiau gožia popsinė, pamėgdžiojanti ir šiaip vartotojiška reklaminė mišrainė. Dvidešimt šeštajame seminare (2003) prisiminta apie senus darbus, rodomus naujame kontekste ir naujai interpretuojant, bet, populiariai tarus, nenugrimztant į civilizacijos šiukšlynus. Jų išvengti gali padėti prieškario Kauno universiteto profesoriaus, Gulago kankinio Levo Karsavino įžvalga: „Menas yra žmogaus sielos savižina.“ Kuo giliau ją patirs jaunoji karta, tuo prasmingesnė bus ir visuomenės ateitis. 

Įžengiant į skaitmeninę erą su „interneto fotobastūnais“
2004-ieji labai reikšmingi mūsų šaliai metai: Lietuva prisijungė prie galingiausio gynybinio aljanso NATO, buvo priimta į Europos Sąjungą.  Šie įvykiai tiesiogiai neatsispindėjo tą rudenį vykusiame dvidešimt septintajame fotomenininkų Nidos sambūryje, kuris, kaip įprasta, nestokojo įdomių pranešimų, darbų demonstravimo, aktyvaus bendravimo. Tačiau Nidos seminarui atsirado įdomus jaunatviškas konkurentas. Mūsų Laikinojoje sostinėje surengta pirmoji tokia šventė Lietuvoje ir didžiausia Baltijos šalyse – KAUNO FOTOGRAFIJOS DIENOS. Gerai, kad jos vyko ne savaitę, o 2004 m. rugsėjį – spalį, todėl buvo galima suspėti jose tegul ir ne ištisai apsilankyti.  KAUNO FOTOGRAFIJOS DIENOS siekė patrauklia, suprantama forma pateikti Lietuvos, Europos, pasaulio atvaizdo meno paveldą ir šiuolaikinę kūrybą, sukurti naujos Kauno miesto šventės tradiciją su masiniais renginiais. Kaip sako šio renginio pradininkas ir nuolatinis kuratorius Mindaugas Kavaliauskas, iš Europos fotografijos festivalių KAUNO FOTOGRAFIJOS DIENOS išsiskiria pusiausvyra tarp klasikinės, paveldo, jaunimo ir mėgėjiškos fotografijos. M. Kavaliauskas yra ne kartą kaip pranešėjas dalyvavęs Nidos fotomenininkų rudeniniuose sambūriuose. Todėl geriau jį būtų vadinti ne konkurentu, o partneriu. Nuo 2007 m. festivalis „Kauno fotografijos dienos“  pakeitė į pavadinimą į „Kaunas Photo“.  
Kuo įsiminė dvidešimt aštuntasis seminaras (2005)? Pirmiausia Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Antano Sutkaus klausimu: kokia fotografijos ateitis skaitmeninės technikos laikais? Tarytum atsakydamas šiaulietis menotyrininkas V. Kinčinaitis teigė, kad „fotografija sulindo į internetą“, kur, pranešėjo žodžiais tariant, jaunimas per fotografiją ieško saviidentifikacijos. „Interneto forobastūnai“ imasi suburti naują virtualią bendruomenę. Jai nebereikia tradicinių fotoalbumų, o pažintį su protėviais ir giminėmis pakeičia „bendravimas su visu pasauliu“. Tuometinis doktorantas Vytautas Michelkevičius, aiškindamas kas yra postfotografija, teigė, jog skaitmeninė fotografija išlaisvinanti nuo mąstymo, nes šiandieninis fotografavimas teesąs tiesioginis suvokimo procesas, kai nebėra kada mąstyti. Jam pritarė kino ir fotografijos klasikas Algimantas Mockus, jog nyksta poreikis išsaugoti skaitmeninius kadrus, kai per dieną jų pripyškinama dešimtimis ir šimtais, o vakare ištrinama, kad kitą rytą vėl viskas būtų pradedama iš naujo. 
Lyg atsvara „skaitmeniniams nuogąstavimams“ tapo profesoriaus V. Birguso pateikta pažintis su čekų fotografijos meno istorija, Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininko M. Widerinskio pasakojimas apie jo vadovaujamos organizacijos veiklą ir apie kaimyninės šalies socialinę fotografiją aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Būta ir pikantiškai netikėtų pranešimų. Kaunietė literatė Dovilė Zelčiūtė, kalbėdama apie poeziją ir erotiką, R. Dichavičiaus akto klasiką jau priskyrė praeičiai, nes dabartiniai kūrėjai šį žanrą traktuoja žymiai proziškiau. Kaikuriuos klausytojus nustebino šių eilučių autoriaus pastangos reliatyvumo teorijos pradininką Albertą Einšteiną susieti su fotografija. Glaustai tariant,  Einšteino reliatyvumo teoriją ir fotografiją jungia šviesa. Ta vienovė patvirtinama ir pagal fizikos, ir pagal estetikos principus. Be šviesos nėra fotografavimo, o kas matoma fotografijoje, jau reliatyvu, nes – pirmiausia –  dvimatėje plokštumoje tariamės matantys trimatį vaizdą, be to, – tai jau tik reliatyvūs (santykiniai) fotooptiniai tikrovės atitikmenys. Beje, reliatyvumo teoriją fotografija patvirtino ir tiesiogiai, kai per Saulės užtemimą 1919 metais astronominėmis nuotraukomis parodytas spindulių nuokrypis pagal Einšteino teiginius.  
            Fototechnikos naujoves kasmet pristatydavęs Algimantas Mockus dvidešimt devintajame seminare (2006) šią poziciją užleido „SONY“ aparatūros populiarintojui Romualdui Požerskiui. Į Nidos seminarus garbusis maestro daugiau nebeatvyko. Tąmet seminarą tiesiog užplūdo naujų fotografijos knygų gausa. Ją pradėjo iš JAV sugrįžusio Vytauto Maželio fotoportretų albumas.  Didelio pasisekimo sulaukė gruboko, bet tikro kaimo įamžintojas Rimaldas Vikšraitis, pateikęs įspūdingą knygą. A. Ostašenkovas nustebino nauja meniška fotoknyga „Mano miestas“, o jo kolegė Regina Šulskytė išleido Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių fotoportretų knygą. Kūrybingai dirbantis kaunietis G. Česonis pamalonino aukštos kokybės knyga apie tėvą Stanislovą. Tauragės fotoklubas išsileido savą fotoalmanachą. A. Macijauskas sudarė dar vieną kūrybos rinktinę „Atmintis“. Kuklią, bet labai menišką fotografijų rinktinę išspausdino Vytautas Balčytis. S. Valiulis ir S. Žvirgždas dalijo autografus jų parašytam „Fotografijos slėpinių“ antrajam tomui, kuris irgi buvo seminaro naujiena.

            Kuo padėjo Maskvos kritikai ir „Glavlitas“? 
            Greitai bėga metai. Ir vėl jubiliejinis susitikimas Nidoje. Jau trisdešimtasis (2007).  Su juo sutapo puošnaus albumo „Sukurta Nidoje“ premjera. Knygą rūpestingai sudarė klaipėdietis  Remigijus Treigys ir palangiškis Adas Sendrauskas. Nidos seminaruose lankėsi daugybė fotomenininkų, kurie skersai išilgai fotografavo Kuršių neriją. Knygai nuotraukas pateikė per šimtą autorių. Tad sudarytojams buvo nelengva atrinkti darbus. Svarbiausia, ko siekta, kad būtų fotografuota Nidoje, ir ne tik per seminarus. Daug dėmesio skirta klasikams, kurie pradėjo seminarų tradiciją. Nuo garsiojo Antano Sutkaus 1965-aisiais sukurto ciklo "Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Lietuvoje. Nida" iki jaunos kūrėjos Kristinos Zdanevičiūtės 2007 metų ciklo "Namai". Autorė, beje, iš Nidos, baigė Dailės akademiją Vilniuje, gyvena Londone. Tokia įvairi fotografų patirtis, įspūdinga geografija: nuo Nidos ir Klaipėdos iki Vilniaus bei Londono. Greta minėtų leidinių pristatymo dar vienu svarbiu akcentu buvo tema “Nacionalinis identitetas: trisdešimt Nidos seminarų”. Lektoriai savo pranešimus plėtojo dviem kryptimis: vietinio konteksto ir tradicijų analizės bei fotografijos raidos pasauliniu mastu. Didelį šuorą diskusijų sukėlė vienas lietuviškos fotografijos mokyklos kūrėjų Aleksandras Macijauskas, visus sujudinęs iškelta teze “Maištas ir prisitaikymas”. Įsibėgėjus diskusijai beveik fiziškai vietomis pasikeitė pranešėjai ir klausytojai. "Kyla daug ginčų ir aistrų! - džiaugėsi S. Žvirgždas. - Juk net tarp mūsų buvo žmonių, kurie kuluaruose daug rėkė ir draskėsi, po to staiga prisitaikė, net kolaboravo su valdžia, spausdino prosovietines fotografijas..." 
             Verta prisiminti, kad itin daug palankaus dėmesio mūsų fotografijai skyrė garsiausi Rusijos menotyrininkai. Tai jie, įžvelgę mūsų kūrėjų darbų išskirtinumą, sukūrė terminą - lietuvių fotografijos mokykla. Juk būtent tada, 1969-aisiais, įsikūrus Lietuvos fotografijos meno draugijai, susibūrė geriausi mūsų fotografai, prasidėjo lietuvių fotografijos žygis į Rytus ir į Vakarus. "Taip, jau tuomet keliavome į Vakarus, nors tas kelias ir vingiavo per Maskvą, – patikslina S. Žvirgždas. – Ypač daug bičiulių turėjome Čekijoje, Prancūzijoje, Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje. Dar sovietmečiu mūsų menininkams kažkaip pavykdavo nukakti net iki Arlio festivalio Prancūzijoje..." Bene pirmasis lietuvių fotografas, pramynęs kelią į Arlį – nerimstantis Aleksandras Macijauskas, daugiametis Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. 
     Visai ankstyvo rudens savaitei rašytojų poilsio namuose „Urbo kalnas“ vėl buvo įsikūrę tridešimt pirmojo fotomenininkų seminaro (2008) dalyviai. Kad rašytojai mėgsta fotografiją, žinoma iš fotoportretų gausos. Tačiau ne vien apie jų, bet apie fotografijos apskritai komercines galimybes sukosi kalba. Lenkijos fotomenininkų sąjungos prezidentas M. Widerynskis seminare papasakojo, kaip vyksta fotografijos aukcionai Lenkijoje. Jie žada tapti ir tarptautiniais. Kainos dar ne tokios kaip Vakaruose, kur už naują, bet madingą fotografiją sumokama ir iki milijono dolerių. Kaip paslaptį pasakė, kad kažkas iš Lietuvos jau pardavė Lenkijos aukcione savo darbą už keliasdešimt tūkstančių eurų. Vytautas Michelkevičius pasidalijo užsienietiška patirtimi: kaip veikia fotografijos centrai ir fotografijos muziejai Norvegijoje, Šveicarijoje, Suomijoje. Jis gerai suklasifikavo visas fotografijos gyvavimo erdves – nuo galerijos iki vadinamosios „off“ (atviros) zonos, kurią galima suformuoti bet kur. Tiktų tokia tema ir Lietuvos fotografijos mokyklos analizei, nes mokyklos likimui ir buvo skirtas seminaras. 
     Sąmokslų teorijų laikais, pasak S. Valiulio, galima pašmaikštauti – išsakyti hipotezę, kad Lietuvos fotografijos mokyklą suformavo sovietinės cenzūros sarginis šuo „Glavlitas“, nes spręsdavo, ką rodyti ir spausdinti. A. Macijauskas papasakojo, kiek gudrybių reikėjo, norint pralįsti į užsienį pro cenzorių pinkles. Beveik Vinco Kudirkos laikų nutikimai: vienas cenzorių labai mėgo aktus, fotografai žinojo šią jo silpnybę ir tyčia „dovanodavo“ kelis jų, kad į visa kita jis primerktų akį. Netrūko įspūdžių iš užsienio. Romualdas Požerskis vaizdų serija pateikė savo potyrius iš Nevados dykumos (JAV), kur nuo 1986 metų vyksta postmeno festivalis „Degantis žmogus“. Jis yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje. Per paskutinę rugpjūčio savaitę į festivalį susirenka iki 60 000 dalyvių, realizuojama daugiau kaip 3000 įvairiausių kūrybinių projektų: fantastiškiausių meninių skulptūrų, instaliacijų, performansų ir kitų naujausių kūrybinių ieškojimų. Iš įvairių pasaulio šalių atvykę lietuviai tuose festivaliuose pristatė muzikos, molinių lipdinių, blukio, velokino ir kitus unikalius projektus. 
    Buvo galimybė seminaro dalyviams papasakoti, kaip Fotografijos festivalyje Arlyje (Prancūzija) mums teko apibėgti 60 parodų, kol suradome tris dalyvius iš Lietuvos – Moniką Bielskytę, Ugnių Gelgaudą ir Vidą Biveinį. Tarp festivalio laureatų jų nebuvo. Seminarininkus labai pralinksmino televizijos reklama apie laimingą pensininkų gyvenimą Lietuvoje. Keturiese – Romualdas Augūnas, Sigitas Krivickas, Aleksandras Macijauskas ir Skirmantas Valiulis – Brolių gatvėje pasismagino iš savo septynių dešimtmečių amžiaus. Kam jau sukako, kam dar bus, bet Nida yra vieta, kur praleista daugiau negu septyniasdešimt dienų. Ne tik kiti mokyti, bet stengtasi ir patiems senjorams mokytis, nors amerikiečių priežodis sako: „Old dogs can‘t learn new tricks“ („Seni šunes nebegali išmokti naujų triukų“).
     Seminaras nusiima ‚teminę kepurę“
       Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklos 40 metų sukakčiai skirtas tradicinis trisdešimt antrasis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje, vėl apsistojo "Urbo kalno" poilsio namuose (2009). Fotografijos kūrėjai Lietuvoje būrėsi jau tarpukariu – 1933 m. Kaune įsteigta Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, veikusi iki 1940 metų okupacijos. 1969 m. Vilniuje įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija buvo vienintelė tokio pobūdžio organizacija tuometėje SSRS. Ji turėjo savo skyrius Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, taip pat Vilniaus fotografijos galeriją, vėliau 1979 m. parodinę veiklą pradėjo Kauno fotografijos galerija (dabar galerija "Fujifilm"). 1989-aisiais, Draugijos pagrindu įsteigta Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Į jubiliejinį seminarą, kaip visada, pakviesti garsūs Lietuvos menotyrininkai, fotografijos meno tyrinėtojai, taip pat fotomeno atstovai iš kaimyninių šalių - Rusijos, Lenkijos, Ukrainos. Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas M. Widerinskis, kalbėjo apie lenkų ir lietuvių fotografijos mokyklų paveldą, patirtis bei bendradarbiavimą. Andrejus Baskakovas iš Rusijos skaitė pranešimą "Lietuvių fotografijos mokyklos įtaka socialinei Rusijos ir SSRS fotografijai". Atskira paskaita buvo skirta ir 40-ajam Arlio fotografijos festivaliui Prancūzijoje, kuriame lietuvis fotografas Rimaldas Vikšraitis pelnė vieną iš pačių garbingiausių Lietuvos fotografijos istorijoje apdovanojimų. 
     Nidos seminare dienomis vyko paskaitos, o vakarais rodyti videofilmai, kuriuos parinkdavo kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. Lietuvos fotomenininkų sąjunga tuo metu vienijo apie pustrečio šimto narių. Nuo tų metų pavasario  prie sąjungos vairo stojo žinomas spaudos fotografas Jonas Staselis. Jis pakeitė ilgametį Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininką ir jos kūrėją Antaną Sutkų.
            Trisdešimt trečiasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Nidoje surengtas seminaras (2010) jau nebeturėjo apibrėžtos „teminės kepurės“. Jis tiesiog pavadintas „Fotografų susitikimai“. Greta intensyvaus gamtos fotografavimo, greta parodų – tai lyg kūrybinis atokvėpis. Todėl tai jau nebe vien seminaras, greičiau – bendraminčių sambūris, vieta, kur fotografai gali pabendrauti, pasidalyti idėjomis.  Seminaras nuo pat jo gyvavimo pradžios vadintas tarptautiniu, bet iš esmės jame dalyvaudavo fotomenininkai ir lektoriai daugiausia iš kaimyninių valstybių. Dabar seminare sulaukta svečių iš kur kas įvairesnių kraštų, tad ir programa tapo žymiai platesnė. Į seminarą atvyko pasaulyje neabejotinos įtakos šviesoraščio kultūrai turintis britų fotografas Martinas Parras (g. 1952). Regina Anzenberger, agentūros ir galerijos Vienoje savininkė, skaitė pranešimą „Fotografija šiandien: ryšys tarp leidyklų ir meno“, Malcolmas Dicksonas, Street Level Photoworks galerijos Glazge direktorius, supažindino su šiuolaikine Škotijos fotografija bei galerijos veikla. Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Andrejus Baskakovas aptarė organizacijos veiklą „20 Rusijos fotomenininkų sąjungos metų: rezultatai ir perspektyvos“, Vladimiro Nikitino paskaitos tema „XX amžiaus istorija Sankt Peterburgo fotografijose“. Einar Falur Ingólfssonas skaitė pranešimą „Islandų šiuolaikinės fotografijos problemos: žmogus prieš gamtą“.

             Misija – laikina, geri darbai - amžini
             Seminare pristatyti fotografijos festivaliai - vilnietiškasis „In Focus“ bei „Kaunas Photo“, Juozo Kazlausko (1941–2002) memorialinis albumas. Vakarais į kino salę filmų peržiūroms kvietė Skirmantas Valiulis. Tai buvo tarytum Jo atsisveikinimas prieš kelionę Amžinybėn, nes viename savo paskutinių rašinių tą rudenį išsakė lyg nuojautą: „...skaitmeninės fotografijos ir kompiuterių naujovės remiasi sena fotografijos tradicija: ne tik fiksuoti, bet ir įvaizdinti, įženklinti tikrovę. Ir žmogaus kūnas visada yra miražas, nes jo misija šiame pasaulyje – laikina.“ Misija – laikina, bet geri darbai – amžini, mielasis kolega ir bendražygi! Nuo pirmųjų LFMD Orgkomiteto posėdžių ištikimai, kantriai ir produktyviai savo plunksna mūsų fotografijos žingsnius lydėjo uolusis jos puoselėtojas Skirmantas Valiulis (1938–2011). Nebuvo parodos, konferencijos, seminaro, kurių jis nenušviestų spaudoje ar nepaminėtų eteryje. Lieka mįslė iki šiol, kaip visur suspėdavęs, kartais atrodė tarytum būtų dalyvavęs keliuose suėjimuose vienu metu. Juk S. Valiulis išties tuo pačiu laiku spėjo sekti vietines ir pasaulines kino naujienas, ne vieną valandą praleisti stebėdamas ir analizuodamas gausėjančias televizijos programas. O kur dar pedagoginė veikla – paskaitos keliose auštosiose mokyklose, nuoširdus rūpestis šeima, kurioje užaugo keturi vaikai.
             Po metų, trisdešimt ketvirtajame seminare (2011), kuris beveik visas buvo skirtas Skirmanto Valiulio atminimui, teko pakalbinti Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininką Andrejų Baskakovą. Jis pasakė: „Lietuvos fotografijai tam tikra prasme pasisekė, jog daugiau kaip ketvertą dešimtmečių gyvuojant jūsų Fotomenininkų sąjungai, buvo toksai kritikas, kuris kartu su visa komanda pradėjo rašyti apie fotografiją ir parašė daug bei sąžiningai, Manau, kad jis suvaidino reikšmingą vaidmenį kuriamos lietuviškosios fotografijos mokyklai.“
            Tos mūsų mokyklos tęsėju galima laikyti ir talentingą jaunesnės kartos fotografą Ramūną Danisevičių. Jis, nevairuodamas automobilio, sugeba visur suspėti – net ir atokiai nuo Vilniaus nutolusį Nidos seminarą. Tą rudenį maloniai sutapo, kad, vos grįžę iš Nidos, gavome puikią Ramūno dovaną – jo personalinę parodą Prospekto galerijoje. R. Danisevičiaus fotografija išskirtinė, nes jis net proziškiausioje kasdienybėje pamato netikėtumą, pažvelgia kitu kampu ar tiesiog atsiranda vietoje laiku, ir būtent taip gimsta jo fotografijos savitumas. Kaip teigia albumo bei parodos sudarytoja Eglė Deltuvaitė, R. Danisevičius „ieško būdų kasdienybės įvykių sūkuryje užfiksuoti akimirkas, kuriose įamžinta tai, kas įstringa ilgam ir kalba apie daugiau nei šiandiena. Būtent dėl to Ramūno Danisevičiaus fotografija – tai kasdienybė kaip įvykis“..
             Ramūnas Danisevičius yra vienintelio arba monokadro virtuozas ir autorius. Tačiau, kaip sakė seminaro dalyviams kaunietis fotografas ir parodų kuratorius Mindaugas Kavaliauskas, mes jau išgyvenom epochą, kurioje pirminė autorystė to, kuris nuspaudė mygtuką, yra vienintelė. Pradedame gyventi vadinamosios „korporatyvinės autorystės“ laikmečiu, kuomet, pavyzdžiui, meno kūrinys galėtų būti Dorotėjos Lange garsiosios fotografijos „Emigrantė motina“ penkiolika versijų – viena tamsesnė, kita šviesesnė, kontrastingesnė – ir tai būtų vis kitas kūrinys. Yra žinoma, kad edukaciniu pagrindu Dorotėjos Lange ir kitų fotografų darbai buvo išpirkti valstybės. Tada nebeliko autoriaus „kopyraitinio“ darbo paties savaime, nes jis ima priklausyti visiems. „Visgi, – pastebi M. Kavaliauskas, – gražiausi pavyzdžiai lieka tie, kurių asmeninis „kopyraitas“ nėra kaip nors pamintas, pamirštas, bet įgauna naujos vertės. Norėčiau mums visiems palinkėti, kad išliktų kuo daugiau pagarbos pirminiams šaltiniams, pirminiams autoriams, tai tuo ir mūsų darbai bus įdomesni, svarbesni.“
         Klaipėdietis fotomenininkas ir leidėjas Saulius Jokužys yra įsitikinęs, kad „ta pirminė, motininė reportažinė fotografija, kuri pranešinėjo laiko sustabdymo momentą, vystosi toliau – nuolatinis procesas tęsiasi ir išeina į kitas formas. Tačiau vis tiek sakau: motinų motina yra reportažinė fotografija.“  
  
          Kodėl ilgėtasi „anapusinio pasaulio“? 
            Į Nidos seminarus nuolat susirenka įvairių kartų, tautų bei meninių išraiškų, žanrų atstovai. Vyksta parodos, darbų peržiūros. Jauni ir vyresnieji fotografai dalyvauja vakarinėse diskusijose „Nida off“. Nebe pirmą kartą šio seminaro metu surengiamas konkursas, kas per savaitę įdomiausiai užfiksuos Neringos peizažą. Kasdien organizuotos autorinių kolekcijų peržiūros, jų aptarimai. Taip pat pristatomi nauji per pastaruosius metus pasirodę leidiniai. Tačiau užvis smagiausia – gyvas bendravimas, ką atitinka paprastai nusakomas seminaro devizas – „Fotografų susitikimai“, kurie būna ypač įdomūs su patyrusiais fotografijos meistrais. 
          Visgi Nidos seminarų ašis yra savų ir užsienio lektorių paskaitos. Iš saviškių būtų galima pasigėrėti originaliomis šiauliečio Virginijaus Kinčinaičio, kauniečių Romualdo Požerskio ir Tomo Pabedinsko, vilniečių Agnės Narušytės ir Stanislovo Žvirgždo apžvalgomis bei įžvalgomis. Beje, S. Žvirgždas yra tikras rekordininkas: jis dalyvavo visuose Nidos fotomenininkų seminaruose! Anksčiau kaip LFS pirmininkas ar atsakingas sekretorius ir paskaitininkas, o nuo 2013 metų – vien kaip lektorius, fotografijos istorikas.  
          35-oji fotografijos akademija Neringoje prasidėjo  menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio paskaita „Ektoplazminis fotografijos burbulas“. Kalbant ne taip moksliškai, tai fotografinės „anapusinio pasaulio“ paieškos. Pasirodo, XIX–XX amžių sandūroje madingai suklestėjo tikrų tikriausia mediuminė arba tiesiog „dvasių fotografija“  Jos paplitimą sąlygojo mokslinių, meninių ir religinių motyvų samplaika kultūroje. Buvo fotografuojami mirusieji, tariamos jų dvasios. Šalia dar gyvų portretuojamųjų fotografijose išnirdavo (aišku, ne be atitinkamų laboratorinių manipuliacijų) jų antrininkai, fėjos, giltinės, mirusios žmonos, vaikai, jų mamos ir garsenybės. Netgi ieškota sąsajų tarp fotografijos, spiritizmo (dvasių iškvietimo) ir neseniai išrasto telegrafo. Blėstant šiai madai, palaipsniui aiškėjo, kad fotografinėse dvasių paieškose buvo daugiau šarlatanizmo, negu dokumentalumo ar mokslo. Taigi, nufotografuoti tikro vaiduoklio kol kas niekam nepavyko iki šiol, o Virginijaus Kinčinaičio paskaita buvo smagi intelektualinė ekvilibristika kasdienybės varginamoms smegenims pramankštinti.  
Į realų pasaulį seminaro dalyvius sugrąžino svečias iš Suomijos Ulrichas Haas Pursiainenas. Jis papasakojo apie tarptautinio fotografijos festivalio pagrindus, poveikį ir įtaką. Rimtam ir dideliam fotografijos projektui svarbu turėti patyrusį ir išsilavinusį vadovą, tinkamas sklaidos sąlygas ir pakankamą finansavimą.  Įdomu buvo išgirsti ir apie tarptautinės fotografijos suvokimą bei sklaidą Suomijoje. Šias mintis pratęsė Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis. Jis sakė, kad stiprėjančius tarptautinius fotografijos ir fotografų ryšius patvirtina ir šis seminaras, į kurį atvyko kolegos autoriai bei pranešėjai ne tik iš kaimyninių šalių, bet ir iš kitų žemynų.



2015.08.12
Nidos trauka arba fotografija rojaus prieangyje (antra dalis)
Povilas Krivickas

Upė su daugybe intakų
             Kas yra fotografas šiandien? Tokį klausimą savo paskaitoje kėlė Williamas Ewingas, londoniškės leidyklos “Thames & Hudson” kuratorinių projektų direktorius. Prelegento manymu, į tai gali būti daug atsakymų. Visų pirma, fotografo, kaip asmenybės, formavimuisi lemtingos įtakos turi kultūrinė aplinka. Juk tebėra skirtingos Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų kultūrų vizijos. Tačiau yra ir bendrumo, nusakomo bendražmogiškomis vertybėmis, globalėjančio pasaulio vienodėjimu. Tai neabejotinai veikia ir fotografus, jų darbo metodus.  Dalyvavusio seminare latvių fotografijos klasiko Gunaro Bindės nuomone, svarbiausia mene yra forma, per kurią žiūrovui tampa suprantama autoriaus idėja ir jos įgyvendinimas. Jam antrino Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Romualdas Požerskis sakydamas, kad per formą pasireiškia fotografo kultūros lygis ir taktas darant subtilias akto fotografijas.  
              Šiuolaikinė fotografija, pertariant šviesios atminties dailininką Vincą Kisarauską, tai daugybę intakų turinti upė, kuri įteka į kultūros jūrą. Tie intakai tampa vis įvairesni – nuo grynai dokumentinių monokadrų iki sudėtingomis manipuliacijomis sukurtų kompozicijų. Prie vieno jauniausių dabartinio lietuviškojo fotomeno intakų galima pamatyti profesionalų dailininką Algį Griškevičių. Jo darbai – tai iš anksto apgalvotos vaizdinės konstrukcijos, įgyvendintos fotoaparatu ir kompiuteriu, kai joms reikia pagaminti specialius įrenginius ar net naudoti keliamąjį kraną. „Skraidantys“ arba tiesiog ore „kabantys“ žmonės (juos laikę lynai nutrinti fotošopu). Normali žmogaus galva, iškylanti virš mažų maketinių namelių, primenanti XVIII a. anglų literatūros klasiko Johnattano Swifto „Guliverio keliones“. 
            Algis Griškevičius pripažįsta, kad iš tiesų jo fotografinei kūrybai turėjo įtakos didžiojo satyriko raštai. Kaip pastebi humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas, fotografijos ir kompiuterinės grafikos jungtis Algio Griškevičiaus kūryboje yra reikšminga tuo, kad praplečia vaizduotės santykio su realybe ribas. Jo fotografinėse vizijose be sąlyčio su tikrove dar yra ir konotacija – papildomas reikšmės atspalvis. Tai skatina filosofinį apibendrinimą: to gyvenime nebūna, bet galima įsivaizduoti pasitelkiant fotografiją.  
            Tolimiausias seminaro svečias tąmet buvo Chien-Chi Changas (g. 1961) iš Taivanio. Tiesa, jis pamainomis  gyvena ne tik Azijos salos-valstybės sostinėje Taipėjuje, bet ir Niujorke, kur yra baigęs studijas.  Nuo 1995 metų svečias dirba „Magnum Photos“ grupėje, bene garsiausiame pasaulyje fotografų profesionalų susivienijime (jam savo laiku priklausė tokie fotografijos korifėjai, kaip W. Bischofas, R. Capa, H. Cartier Bressonas). Tai pirmasis tokio aukšto profesionalaus rango atvykėlis į Nidos seminarą. Chien-Chi Changas savo darbuose lyg manifestą teigia susvetimėjimo arba suartėjimo koncepcijas. Portretų kolekcija „The Chain“ („Grandinė“), nufotografuota Taivanio psichiatrinėje ligoninėje, savo laiku sukėlė didelį šurmulį ir net sensaciją. Tai atsitiko 2001 metais, kai kolekcija pirmąkart buvo parodyta Venecijos bienalėje. Dvidešimt metų (nuo 1992-ųjų) Chien-Chi Changas fotografavo skurstančius kinų emigrantus Niujorke ir likusius Fujijane (Kinijoje) jų šeimos narius, manančius, kad laimės ieškotojai sugrįš su maišais pinigų. 2008 metais serija “China Town” („Kinų miestas“) eksponuota Singapūre ir susilaukė didžiulio susidomėjimo. 
            Lyg antrindamas tolimajam svečiui, panašiai dėstė savo kūrybos principus (juk fotografija – išties tarptautinė vizualinė kalba) vienas garsiausių Europos fotoportretistų Algimantas Aleksandravičius. Jo manymu, gerai fotografijai sukurti būtini trys komponentai – idėja, šviesa ir nuotaika. Taip pat labai svarbus yra šiltas santykis su fotografuojamaisiais. „Portretistas turi būti plepus, bet ne plepys“, - dėstė pripažintas fotoportreto meistras.

            Prisimenant istorines fotografijos keliones
               Seminaro metu vyko jau tradicinis konkursas „Fotografuojame Nidoje 2012“. Jame dalyvavo 77 fotografai. Tarptautinė vertinimo komisija –  Williamas Ewingas (Šveicarija), Mihailas Sidlinas (Rusija), Nestan Nijaradze (Gruzija) bei keturi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai - A. Aleksandravičius, A. Macijauskas, R. Požerskis, S. Žvirgždas – geriausia kolekcija pripažino vilnietės Eglės Mėlinauskienės rinkinį. Už tai jai įteiktas pagrindinio rėmėjo, „Sony” kompanijos prizas – naujausio modelio  fotoaparatas „Sony Alpha NEX-7“, kurio trečiasis pasaulinis pristatymas įvyko Nidoje. Apibendrindamas seminaro darbą, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis pasidžiaugė, kad jame dalyvavo per tris šimtus fotografų ir fotografijos mylėtojų – daugiausia per beveik keturiasdešimtmetę šio renginio istoriją. Šis renginys jau yra vertas vadintis tikrąja Lietuvos fotomeno akademija.
               Geografiškai istorines Lietuvos fotografijos keliones per Paryžiaus (1900,  1937 m.) ir Niujorko (1939 m.) Pasaulines parodas išsamiai apžvelgė kruopštusis tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas.  Ypač jis akcentavo 1900 metų Lietuvos ekspozicijos reikšmę. Tada  eksponuota apie šimtas fotografijų parodant pasauliui, kad, carizmo prispausta, Europoje tebėra gyva seniausią indoeuropiečių šeimos – lietuvių – kalbą išsaugojusi tauta. Lyg atbalsis į tuos laikus tapo žinomo dailininko ir fotomenininko Rimanto Dichavičiaus sudarytas ir jo paties pristatyto fotoalbumo „Laisvės paženklinti“ pirmasis tomas. Jame pasakojama apie Lietuvos dailininkus, sukūrusius valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigų banknotus ir monetas, įvairių tarnybų ženklus, valstybės apdovanojimus.
            Esame neblogai susipažinę su Rusijos fotografijos istorija, su jos žinomų meistrų palikimu. Tačiau nelengva sekti sparčiai progresuojančią šios šalies jaunųjų fotomenininkų kūrybą. Čia į pagalbą atėjo meno kritikas, parodų kuratorius, Maskvos A. Rodčenkos fotografijos mokyklos dėstytojas Michailas Sidlinas (g. 1971 m.). Tos mokyklos studentai savo darbus kuria pagal keletą krypčių – socialinio dokumento, savo vidinio pasaulio atspindėjimo, postindustrinio peizažo,     performanso su instaliacija. Svarbiausia mokyklos užduotis – ugdyti naują kartą profesionalų, kurie galėtų reikštis meno baruose. H. Blodės muziejuje surengtoje parodoje buvo galima susipažinti su A. Rodčenkos mokyklos studentų ir absolventų darbais. 

          Negatyvų gelbėtoja – japonų močiutė
          Harmoningomis spalvomis, ramybe žavinti rudenėjančio pajūrio ir pamario gamta trisdešimt šeštą rugsėjį (2013) vėl suviliojo į Kuršių neriją apie du šimtus žmonių su fotokameromis ir šiaip fotografijos mėgėjų bei ekspertų. Gausiai į Nidą susirinkusius seminaro dalyvius ir svečius šiltai pasveikino naujasis Neringos miesto savivaldybės meras Darius Jasaitis. Jis pasidžiaugė, kad per fotomenininkų darbus vis plačiau pasaulyje tampa žinomas mūsų pajūris ir visa Lietuva. 
          Fotografijos ir leidybos projektų kuratorė Eglė Deltuvaitė kartu su grafiku, knygų dailininku Jokūbu Jacovskiu inicijavo diskusiją apie fotografijos knygas, kokios jos turėtų būti. Vis daugiau menininkų renkasi fotografiją kaip pagrindinę meno kalbos formą, o knyga dažnai tampa jos rezultatu. Daugeliui žmonių pažintis su fotografija prasideda nuo knygų, jas lengviau gauti ir pamatyti nei, pavyzdžiui, parodas ar gyvą autorių. Knyga, anot dailininko J. Jacovskio, visada yra kažkas daugiau nei jos dalys: popierius, spauda, įrišimas, puslapių maketavimas, formatas, tekstai ir galų gale – fotografijos. Knyga – tai jau savarankiškas kūrybinis reiškinys. 
          Yukihiro Yoshihara, Nidos fotomenininkų svečias iš Japonijos, papasakojo, kad apsisprendimą tęsti tėvo pradėtą fotografijos verslą lėmė drąsus močiutės poelgis. Tai atsitiko jau tolimais 1935 metais, kai kilo didžiulis gaisras ir ugnis prarijo per tris tūkstančius Šibatos miesto namų. Yukihiro močiutė, kaip didžiausias šeimos brangenybes, pirmiausia puolė gelbėti stiklo negatyvus. Kelias sunkias jų stirtas atkaklioji moteriškė išnešė ant savo pečių. Po daugelio metų jau atstatyto šeimos namo sandėlyje sukrautų 600 negatyvų rinkinį aptiko anūkas Yukihiro. Jis atvyko į gimtąjį Šibatos miestą iš Tokijo, kur apsigyveno po studijų ir įkūrė savo fotografijos studiją. Anūkas buvo maloniai nustebintas ir sužavėtas atradęs savo ankstesnių penkių kartų protėvius, fotografuotus per 140 metų nuo pat fotografijos atsiradimo Japonijoje. Prieš seminaro dalyvių akis dideliame “Agilos” kultūros centro ekrane viena kitą keičia kelių tolimos japonų šeimos kartų atvaizdai. Juose - neįprastais europiečio akiai apdarais žmonės. Jie per dešimtmečių tolumas žvelgia į mus oriai, išmintingai, lygiai taip, kaip ir mūsų protėviai iš senų parudavusių lakštų. 
           Kitokį – fotografijos ir dailės – santykį istorijoje nagrinėja Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros vedėjas, profesorius Alvydas Lukys. Tai nuolat iš kartos į kartą kūrėjams ir jų darbų vertintojams kylantis klausimas: ar gali ne gyvos žmogaus akies ir rankų, bet objektyvo ir chemijos (šiandien – ir elektronikos) perteikti vaizdai įgyti savitos estetinės vertės? Taip pat išlieka aktualus klausimas, kada iš tikrųjų buvo išrasta fotografija ir kada ji pradėta praktiškai taikyti. Įprasta manyti, kad fotografijos istorija prasidėjo nuo 1839 metų, kai apie šį išradimą oficialiai paskelbta Prancūzijos mokslų akademijoje. Tačiau tiek toje šalyje, tiek Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur apie šviesos poveikį jai jautrioms medžiagoms buvo žinoma gerokai seniau, tik nemokėta to įtvirtinti ilgesniam laikui, tai yra – užfiksuoti. Taip pat jau ne vieną šimtmetį dailininkai mokėjo naudoti  didinamuosius stiklus ir veidrodžius savo kompozicijoms konstruoti.     
           Į seminarą atvykusios garsios anglų fotografės, leidėjos ir Farnhamo menų universiteto profesorės Annos Fox nuomone, fotografija - nuo paprastosios pastatyminės iki manipuliatyvinės - kaip naujas raiškos stilius daro įtaką šiandienos pasaulio dokumentavimui. Nebe pirmą kartą tarptautiniuose Nidos optinio meno kūrėjų sambūriuose dalyvavęs Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Andrejus Baskakovas savo paskaitą skyrė priminti tragiškiems likimams didelio būrio  XX amžiaus rusų fotografų. Jie spėjo pelnyti šlovę ir populiarumą, bet dėl politinių aplinkybių buvo režimo represuoti ar jiems neleista vykdyti savo projektų. Tik prabėgus daugeliui metų, šių kūrėjų darbai  visuomenėje vėl tapo populiarūs. Menininkas ir ideologija – ši tema Rusijoje buvo visada aktuali. Remdamasis Maksimo Dmitrijevo, Sergejaus Prokudino-Gorskio, Aleksandro Rodčenkos,  Aleksandro Grinbergo ir kitų žinomų fotografų biografijomis, pranešėjas pamėgino įvertinti sovietinės propagandinės sistemos įtaką šių autorių kūrybai ir Rusijos meninės fotografijos raidai.
           Jau trečius metus seminare vyko vakariniai fotografijų rodymai „Nida Off“. Jų pagrindinis tikslas pristatyti tiek jaunus, tiek kūrybinę patirtį turinčius fotomenininkus, aktualizuoti naujas Lietuvos fotografijos tendencijas. Programos kuratorius – LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas.
          Fotografų rudens sambūris Nidoje ne veltui vadinamas seminaru, nes turi būdingų akademinėms studijoms bruožų. Tai ne tik paskaitos, seminarams tinkančios diskusijos, bet ir savotiškas per metus sukurtų darbų gynimas, vadinamas “Portfolio peržiūromis”. Jaunieji fotografai patyrusiems meistrams, kritikams rodo savo kūrinius, klausosi jų pastabų, patarimų.  “Portfolio peržiūros” paprastai vyksta porą valandų tarp rytinių ir vakarinių paskaitų Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ fojė. Pateikiamas fotografijas įvairiomis dienomis maloniai sutiko žiūrėti ir komentuoti žinomi Lietuvos fotomenininkai bei ekspertai Algimantas Aleksandravičius, Eglė Deltuvaitė, Alvydas Lukys, Aleksandras Macijauskas, Agnė Narušytė, Tomas Pabedinskas, Romualdas Požerskis, Arturas Valiauga, Stanislovas Žvirgždas. Prie jų jungėsi svečiai iš užsienio Michaela Bosakova (Slovakija), Andrejus Baskakovas (Rusija), Francoise ir Danielis Cartier (Šveicarija), Vincentas Debanne (Prancūzija), Anna Fox ir Colinas Gray (Didžioji Britanija), Ulrichas Haasas (Suomija), Olivia Marsaud (Prancūzija), Mariuszas Widerynskis (Lenkija).

          Per nacionalinį charakterį į bendražmogiškąsias vertybes
          Visais laikais meno kūriniai atsiranda ne vien kūrėjams juos sumanius, bet ir gaunant užsakymus. Meno pasitelkimas užsakovų interesams atsirado daug anksčiau negu fotografija. Per savo įsakmius reikalavimus, paremtus skiriamomis lėšomis, užsakovai naudojo meną kaip ideologinį ir ekonominį galios instrumentą. Kitokį pobūdį užsakomasis menas įgauna naujaisiais laikais, jau XXI amžiuje, kai dėl globalizacijos silpnėja nacionaliniai, o plečiasi universalieji estetiniai aspektai. Tačiau vilnietis fotomenininkas A.Valiauga mano, kad per nacionalinio charakterio vizualizaciją galima įprasminti ir bendražmogiškąsias vertybes. Antra vertus, jis teigia gaunantis tokių užsakymų ir iš užsienio, kad savomis akimis pasižiūrėtų į žmonių gyvenimą kituose kraštuose. Tokia galimybė A.Valiaugai susidarė dalyvaujant tarptautiniame projekte “Japonija – Europos akimis” (2009 m.). Apie tai savo įspūdžiais (“kaip per Japoniją atėjau į tokį pat jaukų Balbieriškį”) ir mintimis apie užsakomojo meno projektus (“kaip fotografija padeda atskleisti žmonių tapatybę”) fotomenininkas pasidalijo su seminaro dalyviais. Pokalbį moderavusios menotyrininkės E. Deltuvaitės manymu, šiandien užsakovai nėra tokie imperatyvūs, kaip senesniais laikais, labiau pasitiki pačių kūrėjų nuovoka nulemti kūrybinį rezultatą..
           Tarptautinis fotomenininkų seminaras, vykstantis Nidoje, suteikia gerą progą autoriams parodyti, o žiūrovams pamatyti originalius praeities ir dabarties šviesoraščio pavyzdžius. Viena po kitos kviečia seminaro svečių ir mūsiškių autorių ekspozicijos. Jas pradėjo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-mečiui skirta fotografijų paroda, kurioje galima pamatyti šiandien retai rodomus       prieškario autorių darbus. Gretimai, ant kitos sienos “Agilos” kultūros renginių komplekso vestibiulyje, pateikiama Annos Fox (Didžioji Britanija) paroda apie Lindą Lunus. Tai originalus fotopasakojimas apie trisdešimt metų fotografuotos neramios moters gyvenimą. Nidos istorijos muziejuje eksponuojamuose Hanneso Heikuros (Suomija) lakštuose matomi žmonės jau tarytum nuasmeninami, nes tampa griežtos ir sklandžios kompozicijos detalėmis. Atidžiai ir stambiu planu į savo kolegų, artimų bičiulių veidus įsižiūri vilnietis fotomeistras Stasys Paškevičius. Jo paroda “Fotografuota Nidoje “ išskleista Thomo Manno name-muziejuje. 
            Šiais laikais jau nebūtina spausti fotografijų ant popieriaus, kad su fotomenininkų darbais susipažintų platesnė auditorija. Paplitus patogiai skaitmeninei technikai, šimtai ir net tūkstančiai kadrų telpa į mažą laikmenų „pirštelį“, kurį galima turėti tiesiog kišenėje ir prireikus per kompiuterį pademonstruoti ekrane. Taip savo kūrybą seminaro dalyviams pristatė ir jaunasis paryžietis Vincentas Debanne. Jo fotografija remiasi šiandiena, anachronistinio efekto naudojimu ir laviravimu tarp estetikos ir politiškumo. Asociacijos su istoriniais tapybos darbais suteikia jam galimybę parodijuoti. Menininkas sako, kad jo pozicija leidžia naujaip grįžti prie dokumento sąvokos ir kvestionuoti patį dokumentinį stilių, nustatant galimybę arba neįgalumą apibūdinti realybę ir šiuolaikiškumą. Vaizduotė bus kaip užuomina į kitą galimybę, susidedančią iš dviejų idėjų. Pirmoji – kad praeities vaizdai tebėra aktyvūs šiandien, jie labai archajiškai patvirtina mūsų modernizmą. Antroji idėja paremta įsitikinimu, kad vaizdai tapo šio pasaulio matrica. Realu ir dirbtina yra beveik nebeatskiriama.
             Nuo fotoreportažo iki fotomandražo
           Kaip teigė Nidos tarptautinio fotomenininkų seminaro dalyviams humanitarinių mokslų daktarė Agnė Narušytė, savo knygoje „Lietuvos fotografija 1990–2010“ ji pamėginusi nubrėžti kelias trajektorijas, kuriomis judėjo lietuviškasis šviesoraščio menas po nepriklausomybės atkūrimo. Po knygos pasirodymo praėjus porai metų, autorės žvilgsnis į praeitį šiek tiek pasikeitė. Naujos parodos, knygos ir autoriai jį netikėtai nukreipė liestine, sujungusia tai, kas knygoje liko tarp eilučių. Anksčiau vaizdų prasmės skaitymas leido įžvelgti juose uždarytą tapatybę ir atmintį, lėto savistabos laiko ir nuobodulio likučius. Dabar į akis krinta nepaaiškinami atsitiktinumai, incidentai, kurie kartais absurdiškai sumezga laiko galus ir nesuderinamas tikroves. Tačiau liko neskaityta ir tarp fotografijos eilučių, tai turbūt reikštų – tarp kadrų, ten, kur nieko nėra, ko nerodo vaizdas, arba ką jis rodo netiksliai, atspindėdamas išvirkščiai, sudegindamas žinotas tiesas trumpuoju vaizdų jungimu. Dabartinėje lietuviškoje fotografijoje ryškėja vaizdų konfrontavimo tendencijos, rodančios ironijos, grotesko, paradoksalumo apraiškas.
             Galima sakyti, kad šiuolaikinė fotografija, išsišakojanti į daugybę krypčių, pasireiškia įvairiopais bandymais, vieno šmaikštuolio žodžiais tariant, – „nuo fotoreportažo iki fotomandražo”. Fotografijos projektų vadovė, šiuolaikinės dailės kuratorė Michaela Bosakova iš Bratislavos (Slovakija) taip pat ieško drąsių ir įdomių fotografų, kurie nebijo eksperimentuoti su realybe bei fotografija, neturi išankstinio nusistatymo, siekia naujos vizijos ir kokybės. Maisto ir mados fotografija šios menų ekspertės nedomina. Ji organizavo daugybę fotografijos parodų Slovakijoje ir Europoje, parašė straipsnių ir apžvalgų fotografijos tema. Yra pagrindinio projekto – enciklopedijos „Europos fotografijos istorija 1900–1938“ gamybos ir antrojo jos tomo parengimo vadovė. M.Bosakova seminaro dalyviams kalbėjo apie XX–XXI a. slovakų fotografijos palikimą, o taip pat padarė įdomią 1939–1969 m. Europos fotografijos apžvalgą. Į senesnius laikus taip pat pamėgino grįžti aktyvus fotografijos meno propaguotojas palangiškis Adas Sendrauskas. “Agilos” kultūros renginių centro pašonėje jis įrengė atvirą studiją, darančią nostalgišką retrofotografiją.
              Viskas prasidėjo dar 1970-aisias, kai Jurijus Vasiljevas ir Jevgenijus Koziulia sugalvojo „Minsko“ fotoklube rengti parodas fotografikos tematika. Tuometinėje Sovietų Sąjungoje, užsimaskavus techniniu pavadinimu „Fotografika“, atsirado galimybė parodyti visuomenei modernistinę fotografiją, aktą, fotomontažą, kitokias fotografijas, kurių į kitas parodas neįsileisdavo „socialistinio realizmo“ saugotojai. „Fotografika“ buvo toji orlaidė, pro kurią fotomenininkai galėdavo įkvėpti gryno oro, netradiciškai kuriantys fotografai – pasižvalgyti po pasaulį ir parodyti savo kūrinius. Tais laikais parodos konspiracijos sumetimais buvo vadinamos tarpklubinėmis, nes tarptautines galėjo rengti tik Maskva. Parodose „Fotografika“ aktyviai dalyvavo Lietuvos ir užsienio šalių fotografai. Apie tai kolegoms papasakojo nebe pirmą kartą Nidos seminare dalyvaujantis Baltarusijos fotomenininkas J. Vasiljevas.
              Per seminarą vyko tradicinis konkursas „Fotografuojame Nidoje 2013“. Jame dalyvavo 95 fotografai. Tarptautinė vertinimo komisija – Hannesas Heikura (Suomija), M.Bosakova (Slovakija), O.Marsaud (Prancūzija), R.Požerskis, Stanislovas Žvirgždas, Algimantas Aleksandravičius, Edgaras Jazelis – geriausia kolekcija pripažino Sauliaus Žiūros fotografijų rinkinį apie žvejus. Už tai jam įteiktas pagrindinio rėmėjo, „Sony” kompanijos prizas – naujausio modelio fotoaparatas SONY NEX6Y su dviem objektyvais. 
             Neblėstanti autorinių archyvų reikšmė 
              Smagu kasmet rudens pradžioje Nidoje sutikti senus bičiulius, dar smagiau – jaunimą. Nemažiau malonu tęsti tradicijas. Jų būta visada, ne išimtis – 37-asis fotomenininkų seminaras. Pirmoji gera tradicija, kad “nuolatinį priregistravimą“ vėl pavyko gauti kultūros ir turizmo centre „Agila“. Ten erdvi ir užtektinai tamsi salė, kad būtų galima gerai matyti ekrane rodomas fotografijas bei filmus. Tačiau užvis smagiausia – tai gyvas bendravimas, ką atitinka paprastai nusakytas jau tradicinis seminaro devizas – „Fotografų susitikimai“. 
             Pirmajam susitikimui pakviestas Algimantas Aleksandravičius (gim.1960 m.) – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP). Lietuvoje ir užsienyje jis surengė per šimtą personalinių parodų, sudarė daug fotoalbumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių.
             Naujausi ryškūs A. Aleksandravičiaus darbai – vaizdingai tarmiškai pavadinti fotoalbumai „Žemaitėjė – mona meilė“ ir „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“. Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio žodžiais tariant, Algimantas Aleksandravičius sugeba išjudinti nuo vartojimų ritualų apspangusios, šiuolaikinės Lietuvos atminties vyrius. Jis perrašo istoriją, ją vizualiai reaktualizuodamas. Jis sukuria Lietuvos regionų mitą iš naujo ir tiesiog gražina jų kraštovaizdžius ir žmones, akmenis ir paupius į mūsų dabartį. 
            Kiekvienam fotografui būdingas savitas stilius, individuali temų problematika. Tai ilgam išlieka autoriaus archyve net ir tada, kai kūrėjas pasitraukia Amžinybėn. Todėl tik analitinis ir kompleksinis archyvo tyrimas, arba jo „prisijaukinimas“, menotyrinė kūrybos analizė, kontekstinis epochos pažinimas padės atrasti ir suformuoti tą tikslingą prieigą, kuri atskleis ir visavertiškai pristatys fotografą kaip autorių. Šia tema užsimezgė įdomi diskusija apie fotografijos archyvų vertę ir padėtį. Pokalbyje dalyvavo menotyrininkai dr. Agnė Narušytė, dr. Tomas Pabedinskas, fotomenininkai Aleksandras Macijauskas, Vytautas V. Stanionis ir kiti. 
             Visai kitu – autorinių teisių – aspektu fotografų situaciją aptarė  Gabrielė Naprušienė, kuri  nuo 1992 m. iki šiol dirba Asociacijoje LATGA Vizualiųjų menų skyriaus vadove. Ji kėlė klausimą: ar visi fotografai yra autoriai? Visi fotografuojantys asmenys yra autoriai su sąlyga, jei jų nuotraukos yra kūriniai. Lietuvos autorių teisės objektu pripažįstamos tik tos fotografijos, kurios atitinka bendrus kūriniui taikomus reikalavimus: originalumo ir kūrybinės veiklos rezultato. Nepriklausomai nuo to, ar fotografija sukurta mėgėjo ar profesionalo, nesvarbu, kokios ji meninės vertės, kas fotografijoje užfiksuota (portretas, peizažas, įvykis), jos kūrėjas įgyja visas autoriaus teises į savo kūrinį. 
             Svečias iš Vengrijos,  „Nessim“ galerijos įkūrėjas ir vadovas Mihály Surányi, pasitelkęs per šimtą reprodukcijų, skleidė savo šalies praeities ir dabarties fotografijos temas. Jis sakė: „Mane  traukia skaitmeninimo poveikis fotografijai, jos galimybės kaip įrankio tapatybėms kurti,  fotografijos vaidmuo buvusiose socializmo šalyse. Į mano interesų ratą patenka ir santykis tarp fotografijos kalbos ir vizualinės tradicijos, taip pat fotografijos reikšmė Viduriniuosiuose Rytuose“. Kaip „Nessim“ galerijos direktorius, Mihály Surányi atstovauja šiuolaikiniams Vengrijos fotografams ir stengiasi parodyti visuomenei įvairius menininkus. 
             Didžiuliame „Agilos“ kultūros cengtro ekrane vienas kitą keičia įspūdingi ispanų fotografo Davido Jiménezo darbai iš serijos „Žaisti su nematomu“. Juose, pasak madridiečio kritiko ir eseisto Alejandro Castellote, nėra akivaizdaus dėmesio objekto, čia tarsi mėgaujamasi kažkokiu bendrystės kodu, kuris žiūrovui persiunčiamas tiktai po ilgai trunkančio stebėjimo. Fotografijos, kurios nepateikia jokių įrodymų, tačiau jų gebėjimas jaudinti suteikia kasdieniams daiktams poetinę aurą. Jo vaizdai iškyla iš ramaus tylos balso. Žiūrint į kiekvieną atskirai, jie atrodo atsitiktiniai, bet jo kūryba kaip visuma parodo privačią sintaksę, kuri yra nuosekli ir atpažįstama. 
        
             Spalvos, asmenukės ir Čiurlionis – fotografas
             Beveik šimtmetį fotografija buvo kuriama tik dviem spalvom  - juoda su balta - ir vadinta „nespalvota“. Šiais laikais iš fotokadrų į mūsų akis srūva tikra spalvų lavina. Tiesą pasakius, spalvos mus supo ir supa visur ir visada. „Jas mes priimame kaip gerai suprantamą reiškinį ir net neįtariame jų poveikio mūsų gyvenime, todėl labai retai susimąstome apie spalvos fenomeno reikšmingumą ir sudėtingumą tyrinėjant spalvą kaip mokslo objektą“, - sako  Vilniaus dailės akademijos profesorė Danguolė Brogienė.  Netikėčiausi atspalviai atsiskleidžia nagrinėjant spalvų teoriją, spektro ratą, spalvų reikšmes, harmoniją ir jų derinimo principus. Menininkams (tarp jų – ir fotografams)  labai svarbu nagrinėti spalvų asociacijas, perprasti jų įtaką žmogaus psichologijai, emocinei būsenai, sveikatai, spalvos poveikį erdvėje skirtingu metų laiku. 
            Seminaro dalyvių visada laukiamos originalių įžvalgų nestokojančios šiauliečio menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio paskaitos. Jis tyrinėja postmoderniąją dailę, vizualinę kultūrą, analizuoja ją plačiame šiuolaikinės kultūrologijos ir filosofijos kontekste. V. Kinčinaičio nuomone, fotografijos raida per kelis pastaruosius dešimtmečius stebina netikėtais posūkiais, atradimais ir melancholija apgaubtais praradimais. Šias transformacijas nulemia fotografijos technikos raida ir vaizdo sampratos kaita. Tačiau įvairių laikotarpių fotografijos išlieka muziejų archyvuose, virtualiose duomenų bazėse. Todėl kartais įvyksta netikėtas vaizdų sąryšis – nauji atradimai prikelia pamirštas fotografijas ir naujai nušviečia jų vietą fotografijos istorijoje. Taip atsitiko su mobiliaisiais telefonais kuriamų ir internetu platinamų asmenukių (selfies) proveržiu. Pradžioje šis reiškinys kėlė pašaipą, vėliau buvo pažvelgta rimčiau į asmenukių prototipą – fotokabinų (Photobooth) svarbą kultūros ir fotografijos meno raidai. Nuo pirmos 1925 m. Niujorke pastatytos fotokabinos atsiradimo scenos žvaigždės, prostitutės, gatvių šlavėjai, jūreiviai, vienišiai ir meilužiai, vaikai ir menininkai sukūrė neįtikėtiną asmenukių galeriją, kurios kontekste portretinė fotografija ir mobiliųjų telefonų „selfies“ vėl įgyja visai kitą reikšmę.      
             Kiek netikėtą temą savo paskaitai pasirinko fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas – „Mikalojus Konstantinas  Čiurlionis – fotografas“.  Ilgą laiką M. K. Čiurlionio fotografijomis niekas nesidomėjo. Jos buvo vertinamos vien kaip ikonografinė medžiaga biografijai pažinti. Tik visai neseniai vertinimas pasikeitė, ir M. K. Čiurlionio fotografinė kūryba tapo neatskiriama viso jo kūrybinio palikimo dalimi. Per fotografiją dar labiau išryškėja kūrėjo interesų ratas, suprantamesnė tampa ir jo, kaip dailininko ar kompozitoriaus, kūryba, atskleidžiamas dar vienas, mažai žinomas ir menkai tyrinėtas, ilgą laiką nesvarbiu laikytas kūrybos aspektas.  Anot menotyrininko Vytauto Landsbergio, „Čiurlionio palikimo visuma priklauso mums, paveldėjusiems, ir visos to palikimo dalys traktuotinos tolygiai pagal išliekamąją meninę vertę.“ 

            Iš globalizacijos grįžtant prie Donelaičio 
            Nuo 2001 m.  latvių fotomenininkas Alnis Stakle naudoja fotografiją darbui ilgalaikiuose meno projektuose Latvijoje ir užsienyje. Jis sako: „Savo projektuose koncentruojuosi į vietas, kurios dėl pramonės suklestėjimo ir nuosmukio patyrė radikalių transformacijų. Pagrindinis mano darbo aspektas – posovietinės erdvės ir socialinių bei ekonominių transformacijų, atsiradusių žlugus Sovietų Sąjungai, tyrimas.“  Šie pokyčiai tiriami per kraštovaizdžio, kaip žmogaus veiklos produkto, prizmę ir kaip vieta, kurioje atsidūrė posovietinio laikotarpio žmogus. Naujausi kūrėjo projektai („Lost“, „Shangri-La“) sprendžia urbanizacijos ir globalizacijos problemas žiūrint į miestą kaip į erdvę, kurią formuoja į vartojimą besiorientuojantis šiuolaikinis žmogus. Alnis Stakle (g. 1975 m.) turi Daugpilio universiteto meno švietimo daktaro laipsnį. Nuo 1998 m. jo darbai demonstruojami Latvijos muziejuose ir užsienio galerijose bei meno centruose – nuo Rusijos iki Gvatemalos. 
             „Į fotografiją atėjau dėl mano tėvo fotoaparato „Leica M3“ ir pirmosios mano pamatytos fotografijų knygos „Henri Cartier-Bressono pasaulis”, – sakė iš Graikijos atvykęs fotomenininkas Johnas Demos. Taip pat jį paveikė ir vasaros išvyka į Graikiją tuo metu, kai studijavo meno istoriją Čikagos universitete, eksponatai, kuriuos pamatė Meno institute, ir Ingmaro Bergmano filmai. Per septyniolika mokytojavimo metų Johnas Demos parengė meno istorijos, filosofijos ir fotografijos studijų kursus koledžų studentams. Todėl jis klausia savęs, kas esąs – menininkas, fotografas ar mokytojas? Vis dėlto prisipažįsta, kad fotografija jam yra antraeilė meno sritis; ji neatveria sielos taip, kaip muzika, kuri esanti svarbiausias menas. Tačiau, net ir būdama tokia, ji gali atverti nedidelį langą į žmogaus egzistenciją. „Savo dimensijomis fotografija gali suteikti mums galimybę pažvelgti į kitas mūsų pasaulio realybes, ir tai yra nuostabu.“         
           Vieną seminaro vakarą į neoficialų susitikimą su seminaro dalyviais tapo pakviestas šių eilučių autorius. Buvo malonu mūsų literatūros klasiko 300-ųjų gimimo metinių proga pasirinkti temą „Nefotografuotas Kristijonas Donelaitis ir fotografija“. Karaliaučiaus universitetas XVIII amžiuje išlavino du iškilius Europos intelektualus – Immanuelį Kantą (1724–1804) ir Kristijoną Donelaitį (1714–1780). Pirmasis paliko ryškų pėdsaką moderniojoje filosofijoje, antrasis lietuvių kalba sukūrė pasaulinio lygio poezijos šedevrą – poemą „Metai“. Šis kūrinys yra labai fotografiškas, nes skaitant poemą prieš akis tiesiog iškyla anų laikų vaizdai. Temai atskleisti   pasitelkta Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių Bernardo Aleknavičiaus (knyga-fotoalbumas „Donelaitis ir mes“), Valentino Juraičio (serija „Nadruva. Donelaičio takais“) ir kitų fotografų kūryba. Jei mūsų poezijos genijus minimas pasauliniu mastu, būdami Nidoje taip arti Tolminkiemio neturėjome jo pamiršti ir mes. Beje, K. Donelaitis jau buvo netoli fotografijos, nes mokėjo šlifuoti optinius stiklus ir net gebėjo pasidaryti mikroskopą. Praėjus 59 metams nuo jo mirties, Paryžiuje paskelbta apie fotografijos proceso išradimą.

          Susitinka JAV, Čekija, Ispanija, Lietuva ir Kinija      
          Tolimiausias 37-ojo seminaro svečias – tai Tomas Persingeris iš JAV. Jis yra fotografas, rašytojas, istorikas ir F295 įkūrėjas. F295 – tarptautinė organizacija, kuri tiki įvairiarūšės fotografijos pobūdžiu, pagal kurį skaitmeniniai, istoriniai ir savadarbiai metodai yra tikslingai panaudojami ir derinami kuriant naujas jos formas. Pastaruosius dešimtį metų jis organizavo daug simpoziumų ir seminarų, skatinančių fotografijos tyrimą iki šiol neregėtų pokyčių metu. Paties T. Persingerio nuotraukos eksponuotos daugelyje parodų, jų yra privačiose kolekcijose Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europoje ir Japonijoje. Fotografija visada buvo veikiama nepaliaujamų techninių pokyčių. Meno istorija yra nuspalvinta įvairių procesų ir metodų, kurie niekada nesibaigiančiame rate uzurpuoja tai, kas buvo anksčiau. Šiandien fotografai turi beprecedentes fotografavimo ir fotografijų sklaidos pasirinkimo galimybes. Bet teisūs yra ir tie, kurie vertina fotografijos praeities techniką kaip vizualaus žodyno dalį savo labai įdomioms idėjoms ir argumentams išreikšti. Savo paskaitoje T. Persingeris aptarė šiuolaikinę vaizdo kūrybą tų, kurie kuria puikias ir jaudinančias nuotraukas naudodami tikslingą proceso, subjekto ir turinio derinį, ir    ypač tų, su kuriais jis susidūrė per pastarąjį organizacijos F295 veiklos dešimtmetį.
          Čekijos fotomenininkė Štěpánka Šimlová labiausiai išgarsėjo savo suskaitmenintais fotomontažais. Ji yra ir įspūdinga iliustratorė, jos piešiniai ir tapybos darbai priskiriami laisvajam grafičių stiliui. Š. Šimlovos darbai plačiai eksponuojami tiek gimtinėje, tiek užsienyje. Nuo 2009 m. ji vadovauja interaktyvių medijų studijoms FAMU (Scenos menų akademijos Filmų ir televizijos mokykla) Prahoje, o nuo 2014 m. yra FAMU Fotografijos katedros vadovė. Štěpánka Šimlová aktyviai dalyvauja dinamiškos jaunų moterų menininkių, kurios pradėjo skelbti savo darbus dar XX a. paskutinį dešimtmetį būdamos studentės, kartos veikloje. Jos manymu, fotografija yra mutuojanti komunikacija. Dabartinė fotografija pildosi vis naujoms tendencijomis. Tuo ji yra patrauklesnė ir įdomesnė. Fotografijos plėtros galimybes prelegentė papildė savo studentų darbų pavyzdžiais.           
       Pagal Komunikacijos, vaizdo ir garso mokyklos (CEV) studentų mainų programą ispanė Irene Calvo Romero atvyko į Menų universitetą Londone. Čia ji sutiko Nataliją Safronovą iš Lietuvos ir tarp jų užsimezgė kūrybinė draugystė. Jos abi skatino kitų fotografų tarpusavio bendradarbiavimą bei bendras diskusijas teminiuose seminaruose, kuriuose buvo raginama keistis idėjomis, ugdomas kūrybingumas. Jau daugiau kaip metus Irene su Natalija bendradarbiauja fotografijos ir kino srityje įgyvendindamos įvairiausius asmeninius projektus, užsakymus. Nors abiejų tėvynės ir interesai skirtingi, abi tyrinėja ir provokuoja diskutuoti lyčių, feminizmo ir moters kūno klausimais. Savo pranešime Nidos seminaro dalyviams jos parodė praeities ir dabarties menininkų darbus kartu su savo fotografijomis lyčių ir moteriškumo tema.
       Ryškiu 37-ojo fotomenininkų seminaro akcentu tapo fotografijų paroda „Kinija nuostabi“. Nidos bendruomenės namuose galima pamatyti įspūdingus tos šalies vaizdus, darbščius žmones, žanrines scenas. Tai – Kinijos fotografų asociacijos (CPA) narių ir Xinhua naujienų agentūros (XNA) atstovų darbai. Kad ši paroda pasiektų Nidą, rimtai pasidarbavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, palangiškis Adas Sendrauskas, porą savaičių praleidęs toje tolimoje šalyje ir užmezgęs gražius kūrybinius ryšius. Parodą atidarant dalyvavo Kinijos Liaudies Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Liu Zengwen su ponia. 
      *       *       *
            Greta fotografijos meno kūrėjų, kritikų, kuratorių pastarajame seminare vėl kaip pagrindinė rėmėja dalyvavo garsioji fototechnikos kompanija “Sony”, pademonstravusi savo naujoves. Seminaro rengėjai taip pat dėkingi ir kitiems rėmėjams bei partneriams: Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, Neringos miesto savivaldybei (meras D. Jasaitis), laikraščio “Lietuvos rytas” redakcijai, bendrovėms “Smiltynės perkėla” ir “ZoomBook”, viešbučiui “Nerija”, fotomenininko ir verslininko K.Mizgirio gintaro galerijai-muziejui, Nidos kultūros ir turizmo centrui ”Agila”. O didžiausia padėka – nuostabiajai Neringos gamtai. Deja, per tokį trumpą laiką nebuvo įmanoma pasinaudoti nors nedidele dalimi jos teikiamų gėrybių ir grožybių. Tačiau tarp seminaro dalyvių nebuvo tokių, kas nepasitikrintų laiko pagal Saulės laikrodį  ant Parnidžio kopos. Juk tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima stebėti kaip saulė teka nuo Kuršių marių  ir leidžiasi į Baltijos bangas. 
       Per pastarąjį seminarą taip pat vyko konkursas „Fotografuojame Nidoje 2014“. Tarptautinė vertinimo komisija geriausia pripažino kauniečio fotografo Regimanto Meilučio kolekciją. Už tai autoriui įteiktas generalinio rėmėjo „Sony“ kompanijos prizas – naujausio modelio fotoaparatas SONY A7. Kito seminaro rėmėjo bendrovės „ZoomBook“ prizais-kuponais po 100 litų apdovanoti penkių geriausių fotografijų autoriai: Kristina Meilutė, Laura Vancevičienė, Arūnas Kulikauskas, Inga Dinga, du vieno darbo autoriai – Berta Tilmantaitė ir Artūras Morozovas. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija trims fotografams – Antanui Beniuliui, Alinai Akcijonaitienei, Laurai Vancevičienei – skyrė kaip prizą pažintinį žygį po gamtos rezervatą, išskirtinę, jautrią žmogaus poveikiui teritoriją.
O mes tariame: mieloji ir nuostabioji Nida, vėl teks tavęs ilgėtis visus metus. 
   Vilnius, 2014 10 26







2015.09.25
Lietuviški fotografijos leidiniai tarptautinėje fotografijos mugėje-festivalyje UNSEEN Amsterdame
Rugsėjo 18-20 d. Amsterdame vykusios fotografijos mugės-festivalio UNSEEN metu su lietuviškais fotografijos leidiniais prisistatė ir Kauno fotografijos galerija, supažindinusi lankytojus su naujausiomis Lietuvos fotografijos knygomis. Iš 57 knygų mugės dalyvių, lietuvių galerija buvo vienintelė iš Baltijos šalių.

Knygų mugė yra vienas pagrindinių festivalio renginių, kuriame dalyvauja leidėjai ir platintojai, čia pristatantys pastarųjų metų įdomiausius, išskirtinio dizaino fotoleidinius. Į mugę gausiai susirenka ne tik fotografijos mylėtojai, bet ir knygų kolekcionieriai, kritikai, parodų kuratoriai iš viso pasaulio.
Fotografijos festivalis Unseen – tai dešimt dienų trunkantis fotografijos renginys Amsterdamo mieste (fotografijos mugė bei fotoleidinių mugė vyksta pirmosiomis festivalio dienomis, t.y. rugsėjo 18-20 d.).

Rugsėjo 18-27 dienomis Unseen sujungė įvairias miesto institucijas, mokslo įstaigas, menininkus ir kitas iniciatyvas, naudojančias fotografiją novatoriškais ir netradiciniais būdais, taip sukurdamas įkvepiančią ir iššūkius kelenčią programą. Ketvirtus metus rengiama mugė orientuota į mažiau žinomus fotografijos talentus bei pripažintų menininkų mažiau išeksplotuotus darbus.



2015.09.29
Tbilisio fotografijos festivalyje – gausus Lietuvos fotografijos pristatymas
Atidarymas. T.Mrazauskas, G.Puodžiūnas, I.Meilutė-Svinkūniene, G.Česonis

Rugsėjo  25 d. Tbilisyje prasidėjo fotografijos festivalis Tbilisi Photo, kuriame ženklią renginių dalį užėmė Lietuvos fotografijos pristatymai. Šiais metais minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-metį, neatsitiktinai pagrindine festivalio tema buvo pasirinktas būtent šis karas, keliant klausimą apie jo įtaką, kuri tebejuntama iki šių dienų. 

Festivalio atidarymo ceremonijos metu Tbilisio senamiesčio širdyje buvo atidaryta pagrindinė festivalio paroda – Kauno fotografijos galerijos surengta paroda „Pokario istorijos“ (kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė), kurioje atskleidžiami trijų menininkų – Indrės Šerpytytės (Lietuva/Anglija), Michalo Iwanowskio (Lenkija/Velsas), Claudijos Heinermann (Vokietija/Olandija) – praeitį aktualizuojantys požiūriai: trys skirtingi vizualiniai pasakojimai, šiuolaikine meno kalba savitai reflektuojantys dramatiškas istorijas, susiklosčiusias pokario Lietuvoje. Parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Giedrius Puodžiūnas.



2015.09.30
Būti su kitu. Tomas Pabedinskas
R. Požerskio knygos viršelis


Romualdo Požerskio kūrybos vieta Lietuvos fotografijos raidoje bei sąsajos su tarptautinėmis fotografijos tendencijomis šiandien atrodo aiškios ir kone savaime suprantamos. Autorius debiutavo 1975 m., nepraėjus nė dešimtmečiui po etapinių Lietuvos fotografijos istorijos įvykių: lietuvių fotografų parodų Vilniaus dailės muziejuje ir Maskvoje, Lietuvos fotografijos meno draugijos įsteigimo. Minėtų parodų dalyvių ir organizacinės veiklos lyderių (Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko ir kt.) kūryboje anuomet susiformavo ir instituciškai įsitvirtino tai, ką šiandien esame įpratę vadinti Lietuvos fotografijos mokykla. Taip Rusijos menotyrininkai anuomet apibūdino humanistinę fotografijos kryptį, kuri, palyginti su Vakarų šalimis, Lietuvoje suklestėjo vėliau ir dėl skirtingų istorinių aplinkybių čia įgijo savitų bruožų.



2015.10.19
Lietuvos nacionaliniame muziejuje – Juozapo Čechavičiaus fotografijų paroda
2015 m. spalio 20 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1) atidaroma paroda „Vilnius Juozapo Čechavičiaus fotografijose“.

XIX a. antrosios pusės Vilniaus fotografas Juozapas Čechavičius gimė 1819 m. – mirė Vilniuje 1888 m. sausio 1 d., bažnytinių metrikų liudijimu, būdamas 69 metų. Kilęs iš bajorų Liachovickių giminės. Krymo karo metais (1853–1856) tarnavo vidurinėje armijoje kolegijos sekretoriumi, vėliau – tituliniu patarėju. 1856-aisiais išėjo į atsargą. 1863 m. Vitebske atidarė savo fotoateljė, fotografavo Rusijos miestų – Vitebsko, Kijevo, Černigovo – ir Lenkijos miestų – Liublino, Chelmo – vaizdus.



2015.11.06
„Fotografai – Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai“ tarptautiniame Bratislavos fotografijos festivalyje

Romualdas Rakauskas. Žydėjimas

2015 metų lapkričio 4 dieną Bratislavoje, Europos fotografijos namuose įsikūrusioje galerijoje, buvo atidaryta paroda „Fotografai – Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai“. Paroda eksponuojama jau 25-ajame tarptautiniame festivalyje „Fotografijos mėnuo“, ją surengė Lietuvos fotomenininkų sąjunga padedant LR ambasadai Austrijoje. Bratislavos pilyje buvo atidaryta paroda „Šiuolaikinė Baltijos šalių fotografija“ kurioje Lietuvą atstovavo Mindaugas Ažušilis. Festivalyje šiemet eksponuojama per 30 parodų pristatančių Slovakijos, Prancūzijos, Lenkijos, Izraelio, Čekijos,Vengrijos, JAV, Slovėnijos, Austrijos, Makedonijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Estijos, Italijos, Bulgarijos ir Lietuvos fotografiją. 

2015.11.25
Lisabonoje atidaryta Z. Nekrošiaus ir V. Usinavičiaus fotografijų paroda „Kelias į Laisvę. Lietuva 1988–1991 metais“
2015 m. lapkričio 24 d. Europos Komisijos atstovybėje Lisabonoje (Europos namai) buvo atidaryta fotografų Zenono Nekrošiaus ir Virgilijaus Usinavičiaus paroda „Kelias į Laisvę. Lietuva 1988–1991 metais“. Kartu buvo išleistas bukletas, kuriame publikuojama ir Sąjūdžio metraštininkės Angonitos Rupšytės anotacija, apžvelgianti įamžintas nepakartojamas kovos už laisva Lietuvą akimirkas ir išgyventas emocijas bei to laiko dvasią. Paroda surengta Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje iniciatyva, minint Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės 25-metį. Atidaryme dalyvavo ambasadorė Jungtinėje Karalystėje Asta Skaisgirytė ir vienas autorių – Virgilijus Usinavičius. Jis per parodos atidarymą prisimindamas 1988–1991 metus pasakė, kad tai buvo gražiausi metai tiek jam, tiek daugeliui šalies gyventojų.

2016.01.26
NUOŠIRDŪS SVEIKINIMAI SAUSIO MĖNESIO JUBILIATAMS!
Antanui Ališauskui (80 m.),
Kęstučiui Dijokui (65 m.),
Lilijai Kuliešienei (55 m.),
Algirdui Musneckiui (80 m.),
Anatolijui Samoilenko (65 m.),
Svajonei Stanikas (55 m.),
Arūnui Švelnai (50 m.),
Leonui Vasauskui (90 m.)!




2016.02.02
NUOŠIRDŪS SVEIKINIMAI VASARIO MĖNESIO JUBILIATAMS!

Arūnui Baltėnui (60 m.),
Vytautui Daraškevičiui (70 m.)
Henrikui Sakalauskui (60 m.)
Mečislovui Šilinskui (85 m.)!


2016.03.02
NUOŠIRDŪS SVEIKINIMAI KOVO MĖNESIO JUBILIATAMS!

Gintarui Janavičiui - 50,
Juliui Kelerui - 55,
Kęstučiui Stoškui - 65,
Algimantui Maskoliūnui - 75!


2016.03.18
Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Lietuva 1988-1993“

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 26-ųjų metinių proga Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojama žymaus fotografo Romualdo Požerskio paroda „Lietuva 1988–1993“, kurioje pristatomos fotografijos atskleidžia tūkstančių Lietuvos žmonių stebėtiną drąsą ir apsisprendimą gyventi laisvėje. Paroda veiks iki balandžio 29 d., norinčiųjų apžiūrėti prašome registruotis el. paštu viesojidiplomatija@urm.lt.


2016.03.23
Tyrimas: piratauti internete linkę jauni, išsilavinę, aukštesnių pajamų miestiečiai

Aktyviausi interneto piratai yra jaunesni nei 35 metų amžiaus aukštesnio išsilavinimo vyrai. Dažniausiai tai – didmiesčiuose gyvenantys, aukštesnes pajamas gaunantys specialistai, tarnautojai arba studentai. Apie trečdalį nelegaliai intelektine nuosavybe besinaudojančių gyventojų sutinka, kad tai – vagystė, tačiau taip elgdamiesi blogai nesijaučia. Toks internetinio pirato portretas pristatytas Kultūros ministerijoje surengtoje diskusijoje „Internetinis piratas ar vagis? Kas ką apvagia?“

2016.04.06
NUOŠIRDŪS SVEIKINIMAI BALANDŽIO MĖNESIO JUBILIATAMS!

Romualdui Vaitkui - 50,
Juozui Šalkauskui - 65,
Valerijui Koreškovui - 75!


2016.04.19
Informacija apie Pirmininko rinkimus neeiliniame LFS suvažiavime š. m. gegužės 9 d.

Mieli Kolegos,

informuojame Jus apie Pirmininko rinkimus neeiliniame Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavime š.m. gegužės 9 d. ir kandidatų iškėlimo tvarką.

Kiekvienas Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys gali pasiūlyti kandidatą ar pats pasisiūlyti į pirmininko pareigas, kaip numato Sąjungos įstatai:

4.3. Sąjungos narys turi teisę:

2) rinkti ir būti išrinktas į visas Sąjungos valdymo institucijas.


2016.04.27
Informacija apie neeilinį Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimą
download.php (185×232)

Mieli Kolegos,

informuojame Jus, kad neeilinis Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimas vyks š.m. gegužės 9 d. 12:00 val.
Suvažiavimas vyks Vilniaus rotušėje. Adresas – Didžioji gatvė 31, Vilnius.

Pirmuoju numatytu kandidatų išsikėlimo etapu, iki 2016 m. balandžio 26 d. 18:00 val., niekas nepateikė paraiškos kandidatuoti į Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkus.
Kandidatams (sąjungos nariams) paliekama galimybė iškelti save ar būti iškeltiems kitų ir suvažiavimo metu 2016 m. gegužės 9 d.

Suvažiavimo metu visiems kandidatams sudaromos lygios galimybės pristatyti savo programas.
Išankstinis balsavimas nenumatomas, kadangi nežinomas galutinis kandidatų sąrašas.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdyba


2016.05.10
Naujuoju Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku tapo Gintaras Česonis
G. Česonis. A. Aleksandravičiaus nuotr.

Gegužės 9 d. Vilniaus rotušėje įvykusiame neeiliniame Fotomenininkų sąjungos suvažiavime buvo išrinktas naujasis sąjungos pirmininkas. Juo tapo fotomenininkas Gintaras Česonis. Suvažiavimo metu taip pat suformuota sąjungos valdyba.

Pirmuoju numatytu kandidatų išsikėlimo etapu, kuris baigėsi balandžio 26 dieną, niekas nepateikė paraiškos kandidatuoti į Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkus. Todėl sąjungos nariams buvo palikta galimybė iškelti save ar būti iškeltiems kitų suvažiavimo metu. Prasidėjus suvažiavimui paaiškėjo, kad į pirmininko postą kandidatuoja du sąjungos nariai – G.Česonis ir Saulius Paukštys.


2016.06.08
Kvietimas teikti darbus Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščiui

Mieli Kolegos,

Kviečiame teikti darbus Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščiui „Lietuvos fotografija 2016“. Pasikeitus finansavimo sąlygoms šiais metais metraštis skyla į dvi dalis, kurių sudarytojai yra Agnė Narušytė ir Virginijus Kinčinaitis.


2016.07.04
Fotografijų konkursas „Debiutas 2016“

Lietuvos fotomenininkų sąjunga skelbia kūrinių atranką fotografijų konkursui „Debiutas ‘16“. Konkurse kviečiame dalyvauti Lietuvos autorius gyvenančius šalyje ir užsienyje. 

Kviečiame pateikti nuo 3 iki 15 nespalvotų ar spalvotų fotografijų, sukurtų ne anksčiau kaip 2012 m. (pageidautinas ciklas arba serija). Temas galima rinktis laisvai. Fotografijų serijos turi būti nerodytos parodose ir nepublikuotos (pavienės fotografijos gali būti rodytos grupinėse parodose ar publikuotos).


2016.07.03
39-asis tarptautinis fotomenininkų seminaras “Nida 2016”
***************************************

Visus maloniai kviečiame į kasmetinį fotomenininkų seminarą Nidoje rugsėjo 5 – 10 dienomis Nidos kultūros ir turizmo centre „Agila“ (Taikos g. 4)

39-ojo fotografų seminaro „Nida 2016” programa


09.05–09.07 Gintauto Trimako atviros fotografijos dirbtuvės

Antradienis (09.06). Atidarymo diena 
15.00  Dalyvių registracija
17.00  „Nida 2016“ atidarymas
17.30–18.15  Nikola Mihov (Bulgarija) „Pamiršk savo praeitį“
18.25–19.30  Aleksandro Gliadelovo (Ukraina) paskaita

20.00  Fotografijų parodos „Pasisavintos teritorijos“ atidarymas. Kuratorius Gytis Skudžinskas (VDA Nidos meno kolonija, Taikos g. 43)
21.00  Atidarymo vakarėlis


2016.09.15
Kveitimas teikti parodos rengimo paraiškas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto ir Vilniaus fotografijos galerijose 2017 m.


Lietuvos fotomenininkų sąjunga fotografus, menininkus dirbančius su fotografijos medija bei kuratorius kviečia teikti paraiškas 2017 m. parodų rengimui ir projektų įgyvendinimui Prospekto ir Vilniaus fotografijos galerijose Vilniuje.
Paraiškos teikiamos el. paštu: lietuvos.fotografija@gmail.com. Projekto aprašymą bei jį iliustruojančias fotografijas siunčiant el. paštu, laiško temoje nurodyti: „Paraiška parodai rengti“.
Paraiškas galima teikti iki rugsėjo 22 d.



2016.10.05
Margaspalvė fotografija grįžo į Nidą

Antrosios rugsėjo savaitės pradžioje Nidos kultūros ir turizmo centras „Agila“ vėl tapo  mūsų šalies Fotomenininkų sąjungos tarptautinio kūrybinio seminaro buveine.  Čia 39-ąjį kartą atgimė savaitinis sambūris „Fotografų susitikimai“.

Per šį seminarą vėl buvo rengiamas konkursas „Fotografuojame Nidoje 2016“. Konkurso dalyviai turėjo pateikti nuotraukas, sukurtas tik per šį seminarą. Jų autoriai pelnė specialius prizus.


2016.10.07
Apokaliptinio pasaulio etnografija
Jurij Dobriakov

Tradiciškai įprasta judantį kino vaizdą priešinti statiškam fotografijos vaizdui. Būta ir nemažai bandymų atrasti ir apibrėžti fotografijai būdingą specifinį judesį, tokiu būdu lyg ir kompensuojant jos nebylų nejudrumą ir neperskaitomumą. Tačiau šiandien panašu, kad minėta klasikinė priešprieša arba fotografijos „reabilitacijos“ pastangos, vis labiau netenka prasmės. Taip yra todėl, kad statiškumas apskritai tapo būdingas labai didelei daliai šiuolaikinės vizualinės kultūros reiškinių. Jis pasireiškia tiek fotografijoje, tiek kine, todėl jų vaizdo estetika vis labiau supanašėja ir tampa akimirksniu atpažįstama kaip vienas iš pamatinių po įvykio epochos ženklų.


2016.10.16
Užrašai apie judesį ir vaizdą
Geistė M. Kinčinaitytė

Šiuose užrašuose apžvelgiamos kinematografiško mąstymo ir matymo apraiškos fotografijoje, kuri su judančio vaizdo atėjimu 1895 m. palaipsniui įgavo naujų prasmių: fotografija ir kinas tapo vienu kūnu, kuriame jie persipynę tiek teoriškai, tiek praktiškai ir vienas nuo kito priklausomi. Kino įtaką mūsų pakitusiam santykiui su fotografiniu vaizdu subtiliai užfiksavo Chrisas Markeris fotofilme „La Jetée“ (1962 m.) nufilmuodamas akies mirksnį, kuris nors ir vos pastebimai, tačiau savo judesiu įsiskverbia į fotografijų kuriamą pasakojimą, taip suardydamas fotografinio vaizdo tylą. Čia atsiskleidžia kino ir fotografijos santykio makabriškumas: tai, kas negyva, fotoaparato sustabdyta ir išpjauta iš laiko tėkmės, yra prikeliama kino judesiu. Kinematografiška laiko tėkmė performuoja fotografinio vaizdo nejudrumą suteikdama galimybę koegzistuoti opozicijoms. 

2016.10.10
Fotografijos ontologija po reprezentacijos krizės
Tomas Čiučelis

Ko gero, jau tapo įprasta girdėti apie tai, jog postmodernybės palikimas bei skaitmenybės įsigalėjimas skelbia fotografijos infliaciją ar net mirtį. Meno teorijos lauką šis apokaliptinis motyvas persekioja jau keletą dešimtmečių. Pasitikėjimą šios medijos galimybėmis ilgainiui pakeitė įsitikinimas, jog fotografija išsemta tiek mene, tiek teorijoje ir, bendrai tariant, yra nebepajėgi objektyviai dokumentuoti, nustebinti ir pateikti kažką nauja, todėl ji tegali tik kartoti(s).


2016.10.13
Kultūros ministerijos garbės ženklu apdovanotas fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas


Kultūros ministerijos Aukso garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ spalio 6 d. (ketvirtadienį) įteiktas žymiam fotomenininkui Stanislovui Žvirgždui. Aukščiausią ministerijos apdovanojimą fotomenininkui įteikė kultūros viceministrė Patricija Poderytė jubiliejinės fotografijų parodos atidarymo Lietuvos nacionaliniame muziejuje metu. Stanislovas Žvirgždas įvertintas už ypač reikšmingus nuopelnus Lietuvos kultūrai, iniciatyvas, inspiruojančias analitinį ir kritinį požiūrį į fotografijos meną.

Šįmet švenčiantis 75-mečio jubiliejų Stanislovas Žvirgždas yra viena iš svarbiausių asmenybių, formavusių Lietuvos fotografijos istoriją. Stanislovas Žvirgždas yra ne tik puikiai žinomas ir pripažintas fotomenininkas, jis taip pat yra garsus Lietuvos fotografijos istorikas, teoretikas ir kritikas, knygų apie fotografiją sudarytojas ir vertėjas, laukiamas lektorius, aktyvus fotografijos renginių organizatorius. Todėl paskutiniai Lietuvos fotografijos istorijos dešimtmečiai yra ryškiai pažymėti šios asmenybės veikla ir įtaka. 



2016.12.06
Parodos-konkurso „Debiutas“ rezultatai


Paaiškėjo parodos-konkurso „Debiutas“ rezultatai. Konkurso komisija atrinko 10 autorių, dalyvausiančių grupinėje parodoje „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) gruodzio 29 d. 

1. Valentyn Odnoviun
2. Inga Navickaitė
3. Guilherme Bergamini
4. Lukas Šiupšinskas
5. Eglė Strackaitė-Kalendra
6. Domantas Pipas
7. Vidmantas Minkštimas
8. Eimis Šeršniovas
9. Aurelija Karaliūnaitė
10. Justas Gulbinovičius


2016.12.05
Laiko slinktys, Panevėžio fotografija ir Marsas

Povilas Sigitas Krivickas

Didelė upė prasideda nuo mažo upeliuko, prie kurio palaipsniui vienas po kito jungiasi nauji intakai. Panašiai yra ir su lietuviškosios fotografijos judėjimu. Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir kiti fotoklubai metai po metų jungėsi į tikrą fotografijos Nemuną. Aktyviu jo intaku buvo Panevėžio fotografų susivienijimas.


2016.12.08
Paskelbti pretendentai į Nacionalines kultūros ir meno premijas

Kultūros ministerija praneša, jog Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija atrinko dvylika pretendentų svarbiausiai šalies kultūros premijai gauti. Šešis šių metų laureatus komisija paskelbs gruodžio 14 dieną. Tarp pretendentų - Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai Svajonė ir Paulius Stanikai bei Gintautas Trimakas.

2016.12.15
Labiausiai nusipelniusiems vilniečiams – garbingos Šv. Kristoforo statulėlės

2016 m. gruodžio 14 d. Vilniaus meras Remigijus Šimašius Vilniaus Rotušėje iškilmingai įteikė Šv. Kristoforo statulėles 10-iai miestą garsinančių asmenybių, kurios per šiuos metus labiausiai pasižymėjo meno, mokslo, kultūros, švietimo, visuomeninėse ir kitose srityse. Jau 19-ą kartą teikiamu apdovanojimu šiais metais pagerbtas ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.


2016.12.28
Anamorfiniai skaidrių žaidimai: katalogas

Aurelija Maknytė, Burning Slides, Vilnius: NoRoutineBooks, 2016

Natalija Arlauskaitė

Pristatydami Aurelijos Maknytės knygą „Burning Slides“ („Degančios skaidrės“) šių metų Nidos fotomenininkų simpoziume leidėjai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė pasakė, kad nuo kitų „NeRutinos“ knygų ši skiriasi tuo, jog išleista kaip katalogas. Tokį knygos sprendimą ir jo įvardijimą galima laikyti metafora, o galima priimti rimtai – kaip skaitymo ir darbo su skaidrėmis nuorodą.


2016.12.28
Algirdas Šeškus – TV
Sudarytojas Gintaras Didžiapetris, 2016

Agnė Narušytė

Algirdas Šeškus visada nustebina. Kai jau atrodo, kad jo archyvas išeikvotas, jis padeda ant stalo naują knygą ir matau – jis begalinis, o ir matytos fotografijos naujame kontekste keičia tapatybę. Pavyzdžiui, tas akiniuotas dėdulė peršviestu veidu, tvarkingai sėdintis už kontorinio stalo – tušinukas paruoštas, rašys papeikimą. Margaritos Matulytės sudarytoje knygoje „Archyvas (Pohulianka)“ jis buvo virtęs „zonos viršininku“: „Be vardo, be veido, be vietos, be metų“. Dabar jis – tik vienas iš daugybės televizijos šviesos išvargintų žmonių. Gal koks pranešėjas.


2017.01.23
Sveikinimai!
admin2/download.php?id=5565&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F

Nuoširdžiai sveikiname 50-mečio jubiliejų pažymėjusį Lietuvos fotomenininkų sąjungos narį ARTURĄ VALIAUGĄ!


2017.01.26
120-ųjų gimimo metinių proga prisimename Balį Buračą

Balys Buračas (1897-01-18 – 1972-07-28) Lietuvos meno ir kultūros kontekste išsiskiria kaip unikali asmenybė. Jis ne tik garsus lietuvių fotografas, bet ir kraštotyrininkas, etnografas, pedagogas.

Jau ankstyvoje vaikystėje jis susidomėjo lietuvių tautosakos, lietuvybės ženklų kaupimu, 1915 m.  išsikeitęs savo drožinėtą lazdą į dumplinį fotoaparatą, su juo nebesiskyrė visą likusį gyvenimą. Tiesa, svarbu paminėti ir tai, jog jis buvo vienas pirmųjų lietuvių, panaudojusių fotografiją kraštotyros tyrinėjimams.


2017.02.10
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Išpažinti Šviesą, arba Pasakojimai apie Namus

Ketveri metai, keturi regionai, keturi didelės apimties fotografijų albumai – toks yra pastarųjų metų fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus gyvenimo ir kūrybos ritmas. 2013 metais išleidęs knygą skirtą Žemaitijai, į XXI amžiaus Lietuvos portreto paieškas menininkas pasinėrė stačia galvą. Po metų sekė albumas apie Aukštaitiją, dar po metų – apie Dzūkiją, o 2016 pabaigoje pasirodė ir knyga „Sūduva – terra Sudorum – šviesos išpasakota“.

„Išpažinti Šviesą“ – taip vadinasi viena pastarojo albumo fotografijų. Tačiau besiklausant A. Aleksandravičiaus pasakojimo tampa akivaizdu, kad šie žodžiai – tai ir jo paties mąstymas, požiūris į kūrybą bei Namus.