Eglė Aukštakalnytė Hansen – žinoma teatro aktorė. 1999 metais išvyko iš Lietuvos, kai jos vyro – Danijos verslininko karjeros kelias pasuko į tolimus kraštus. Kartu su šeima parodos autorė gyveno Jekaterinburge (Uralas), Maskvoje, Nairobyje (Kenija), Maputu (Mozambikas), dabar vėl yra grįžusi į Keniją. 

Afrikoje Eglė Aukštakalnytė Hansen atrado naujus amplua – pradėjo rašyti, fotografuoti, filmuoti, susidomėjo unikalia masajų ir kitų genčių kultūra, pradėjo ją tyrinėti. Lietuvei pavyko įgyti senųjų savanos gyventojų pasitikėjimą, stebėti ir nuotraukose užfiksuoti nemažai vietos genčių buities detalių, ritualų, kurių liudininkais retai tampa svetimšaliai.

Šioje parodoje eksponuojama nedidelė dalis Eglės Aukštakalnytės Hansen fotografijų, kuriomis iliustruota jos knyga „Mama Afrika“.

„Afrikoje dar alsuoja gyvos žmonijos šaknys, čia žmogus dar gyvena taikoje su gamta. Norėčiau, kad fotografijų parodos „Mama Afrika“ lankytojai patirtų, koks nepakartojamas ir gražus šis civilizacijos mažai paliestas, neturtingas žemynas, kokie įdomūs, spalvingi, originalūs ir nepakartojami jo žmonės.

Labai vertinu ir gerbiu draugystę su masajų gentimi, kuri gyvena Kenijos ir Tanzanijos teritorijose. Masajai – ryškiausia ir labiausiai žinoma Rytų Afrikos klajoklių gentis. Genčių kraustymosi metu XV amžiuje ši karinga, tik gyvulininkyste besiverčianti gentis į Kenijos teritoriją atklydo iš pietų Sudano ir sėsliau apsistojo Afrikos savanoje Rifto slėnyje (Great Rift Valley). Kiek vėliau dėl nuolatinių konfliktų su kaimyninėmis gentimis masajai buvo išstumti į dabartinę jų gyvenamą teritoriją tarp Masai Maros ir Amboselio nacionalinių parkų Kenijoje bei tarp Serengečio ir Ngorongoro kraterio nacionalinių parkų Tanzanijoje. XX amžiaus pradžios pirmieji šiame regione pasirodę keliautojai – misionieriai pastebėjo masajų karių, vadinamų moranais, jėgą, drąsą, įspūdingą išvaizdą ir pavadino „kilniadvasiais pirmykščiais“. Tokie jie yra iki šiol. Savo fotografijose bandžiau užfiksuoti skirtingų apeigų akimirkas, veidus, nuotaikas, perteikti kasdienio gyvenimo džiaugsmus.

Su masajais susidraugavau per jų gentainį Lešao Ndorką, kartą parodžiusį kelią į Masai Marą mums, pasiklydusiems safario mėgėjams. Lešao pakvietė pasisvečiuoti savo kaime Loitos kalvose. Kaimiečiai mano garbei paaukojo avį, o pamatę mane valgančią iš jų rankų pusžalę avieną ir ragaujant vietinio alaus, tikriausiai suprato, kad priimu ir gerbiu juos tokius, kokie jie yra. Turėjau juos pamažu prisijaukinti, kad atvertų savo šimtamečių tradicijų paslaptis.

Lešao Ndorko kvietimu dalyvavau emoratos (berniukų ir mergaičių apipjaustymo), eunoto (masajų karių įšventinimo į šeimos vyrus) ceremonijose, moterų vaisingumo palaiminimo apeigose, buvau ir masajo Matampašo vestuvių viešnia. Visada keliaudavau į jų žemę su fotoaparatu. Jiems leidus ir įpratus prie fotoaparato spragtelėjimų, pradėjau fiksuoti kasdienybės, apeigų ir ritualų akimirkas. Masajams buvo didelis džiaugsmas save pamatyti nuotraukose, nors fotoaparato blykstės jie iki šiol bijo, mat tiki, kad tai atima iš jų sielas. Taigi blykstės nenaudojau,"- pasakoja E. Aukštakalnytė Hansen

Paroda bus eksponuojama iki vasario 7 d.

Kauno įvairių tautų kultūrų centro informacija