Rasos šventėse dalyvauju ir jas fotografuoju nuo 1970 –tųjų metų. Pirmoji šventė  Kernavėje iškart mane „pagavo“ savo mistine nuotaika, galimybe pačiam pasijusti dalyviu, o ne žiūrovu, įdomiais bei man naujais ritualais, įspūdingais vaizdais.

 Ilgainiui Rasos švenčių geografija išsiplėtė, teko švęsti ir kitose Lietuvos vietose. Visgi Kernavės piliakalnių bei Pajautos slėnio mistika suteikia šiai šventei ypatingą nuotaiką...

Per trisdešimt septynerius metus susikaupė ne vienas tūkstantis Rasų kadrų. Paruošiau fotoalbumą „Trumpiausios nakties paslaptis “ (Ši paroda eksponuojama fotoalbumo pristatymo proga), kuriame norėjau atskleisti atkurtų Rasos švenčių istoriją. Visų pirma tų, kuriose man pačiam teko dalyvauti, ir kurios labiausiai įsiminė. Taip pat parodyti šventės apeigų eigą  - nuo pasiruošimo šventei, nusileidžiančios saulės palydėjimo iki patekančios sutikimo.

  Peržiūrint fotografijas, atmintyje iškyla seniai praėjusių švenčių detalės. Laiko tėkmę vaizdžiai atspindi žmonių, dalyvavusių  ne vienoje šventėje, veidai. O ypač ji ženkli, žvelgiant į  vaikus, kurių kasmet Rasose būdavo gausu. Per tą laiką spėjo užaugti ne viena karta. Mano vaikai taip pat. . „Šventėje  mane supdavo aplink tvyranti gamtos visovė, vandens, laužų ir kvepiančios rasotos žolės kalbėjimasis dainoms aidint. Dovana užsiliūliuoti gamtos misterijoje  - ją išsinešiau iš tų naktų ir vis dar nešuosi su savimi... “ – taip jau suaugusi savo vaikystės Rasas atmena mano jauniausioji dukra Rugilė.  Turbūt ir kitiems mažiesiems dalyviams ta šventė palieka panašų įspūdį, išliekantį ir perduodamą ... Įdomu stebėti, kaip daugelis pirmosiose šventėse dalyvavusių vaikų po kokio dešimtmečio renkasi šventėn poromis, o dar po kelių metų  jau vedasi ir savo atžalas. Gi ankstesnieji jauni tėvai prie savęs glaudžia anūkus....

Vytautas Daraškevičius