Seserystės fenomenas

Reginos Šulskytės fotografijų ciklas „Seserys“ iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprastas. Tačiau neapsigaukime. Analizuodami kūrinius prasiskverbkime pro paviršių ir atraskime dar neregėtą ir nepatirtą turinį.

Visos moterys išgyvena panašius jausmus. Žiūrėdamos į jas, galime atpažinti save, – teigia fotografijų autorė. Sustingdytas moters veidas pačią moterį paverčia kita – neįvardinta.

Reginos kūrybos metodas yra dienoraštinis. Fotografavimo akto yra verta ta moteris, kuri kaip veidrodis atspindi bendrines, artimas būties konfigūracijas. Moteris tampa ženklu. Prisodrinta naujos prasmės ji vis tiek lieka kita – kaip madona, praeinanti arba nostalgiškai ir išdidžiai plaukianti erdvėje. Ant lango sėdintis šunytis virsta papildančia tos pačios madonos grakštumo išraiškos metafora. Madonos įvaizdis dviprasmiškas – viliojantis kaip ugnies šviesa. Madona išdidi, elegantiška ir trapi. Tokie ženklai – tarsi nuoroda į bendrinę kultūrą, į moters atvaizdo semantinius konstruktus (fotografija Iš dienoraščio)?

Kita kaip susidūrimas. Susidūrimo akto metu tampama kitokiais. Kūrinių stebėjimas, skverbimasis į jų nevizualumą atveria savojo Aš kitybę.

Kas yra laukianti moteris? Gal liūdesys, įsikūnijęs daugelyje atspaudų, kuria ilgesio prisodrintą laukimą? Šventės akimirką net būnant kitų apsuptyje apsilanko vienatvė (Velykų diena). Tie kiti tuo pat metu yra ir savi, ir svetimi. Žmonės visada yra vieni nepaisant to, jog buriasi į bendruomenes. Vienatvė yra tikroji būtis su savimi. Šalia, prie stalo likusi tuščia kėdė – išėjusios ar laikinai pasitraukusios, o gal laikinai savyje nugrimzdusios ir neregimos moters metafora? Svarbiausia – neišbaigti erdvės. Neišbaigti fotografuojamųjų – tarsi palikti klaidą, kuri mums leidžia perskaityti kitą tekstą. Tik neišbaigta gali atskleisti tai, kas įsiveržia lyg atsitiktinumas. Deja, niekas niekur nesiveržia, iš tikro viskas egzistuoja čia ir dabar. Tariamo įsiveržimo atsiradimas įrodo, kad mūsų rega, o gal greičiau sąmonė yra pakankamai netobula ir ribota (fotografija Anapus). Įsiveržimas yra neišvengiamas kaip sapnas, kaip laukianti ir atsitinkanti lemtis. Neišbaigta kaip nenunuodijama šmėkla. Ar anapus nėra to, ką galėtume įvardinti kaip kita(s)? Mūsų kasdienybė, kurią sustabdo Regina, yra šmėkliška. Fotografė iškelia tai, kas jau nebeturi prasmės, kas negali likti čia, šalia, kaip absoliuti ir neginčytina tikrovė.
                                                                                                                       Remigijus Venckus