Balndžio 28 d. 15 val. VDA KDI (Muitinės 2, 1A. (Salė) atidaroma Aušros Čalkienės fotografijų paroda „Vidiniai veidai“. Paroda veiks iki gegužės 12 d.

Esame skirtingi, bet neretai tai bandome paslėpti, pridengti kaip gėdingą reiškinį. Mėginame įsilieti į bendrą masę, neišsiskirti iš minios. Tolimiausiose sielos kertėse užgniaužiame savo troškimus ir vertybes, dangstomės patogiomis, visuomenės standartus atitinkančiomis kaukėmis, tikėdamiesi kitų palankumo mūsų atžvilgiu.
Kas mus verčia taip elgtis ir kodėl? Ar tai nėra standartų ir stereotipų rėmai, išankstinis neigiamas požiūris į Kitokį, mūsų pačių baimė pažinti save? Ar esame pakankamai atviri patys sau, stiprūs, kad apsinuoginę pažvelgtume į save tiesiai, be priedangų? Ar dėvėti kaukę visgi yra patogiau..?
Tikrasis žmogaus veidas gali atverti bauginančią tiesos begalybę, kurios vietoje mieliau pasirenkame kaukės kuriamą iliuziją. Tačiau neretai su tikrove susijusi nežinia yra baugesnė ir už pačią tiesą. Su tiesa galime susitaikyti. O su nežinia?..
Ko verta kaukės iliuzija, kuri mus paverčia savotiškais klonais, atsikartojančiomis klišėmis, statistiniais vienetais beribės minios visumoje? Kokie veidai ir grimasos gali slėptis po mūsų kaukėmis?..
Šia fotografijų paroda klausiu, kokie yra tikrieji mūsų vidiniai veidai? Kas juose atsispindi? Tuštuma? Asmenybė, nežymios jos užuomazgos?
Tik pažinę tikruosius vidinius veidus priartėjame prie galimybės surasti save, kad galėtume gyventi, o ne tik egzistuoti, prisidengę vienodomis kaukėmis.

Aušra Čalkienė

Balandžio 28 d. 14.30 val. atidaroma Indrės Namikaitės (VDA KDF grafikos I-ojo magistrantūros kurso studentės) autorinė piešinių paroda "Dvikova", VDA Kauno dailės fakulteto galerijoje “Studija”, Muitinės g. 4, Kaunas. Ši paroda veiks iki gegužės 10 d.

Dvikova – gilias tradicijas turintis reiškinys. Etologai, tiriantys gyvūnų elgesį, teigia, jog beždžionių bendruomenėje individų dvikova gali išspręsti dviejų skirtingų bandų konfliktą. Ši taisyklė yra paveldėta ir galioja žmonių pasaulyje. Riteriškos dvikovos su sekundantais ir šautuvais dažniausiai baigdavosi pralaimėjusiojo mirtimi. Politikoje, sporte, tarptautiniuose dainų, moterų grožio ir kt. konkursuose skirtingų šalių ar partijų atstovai varžosi, tariasi, laimi arba pralaimi atstovaujamų šalių vardu.

Visa tai dėl to, kad žmonės kaip ir beždžionės neturi natūralios apsauginės elgesio programos, kuri neleistų panaudoti visos jėgos prieš savo rūšies priešininką. Natūraliai beždžionės ir žmonės neturi mirtinai pavojingų ginklų – aštrių dantų, ragų ar nuodų, todėl tikimybė mirtinai sužeisti priešininką yra maža. Tad esant ginklams ir neturint vidinio „savųjų nežudymo“ režimo žmonės kovoja vieni su kitais.

Genetikai teigia, kad tik 2 procentai mūsų genų yra žmogiški, o visi kiti sutampa su šimpanzės. Kitaip tariant, 98 procentais esame šimpanzės. Mūsų kūnas saugo milijonų metų senumo gyvūniškas patirtis, instinktus. Sąmonė ir racionalumas yra gana naujas darinys. Todėl klaidinga būtų manyti, kad nusėdęs kultūrinis sluoksnis yra toks storas, jog mumyse beveik nepaliko instinktyvaus elgesio.

Vaizduoju  žmogaus ir beždžionės bruožų turinčių padarų kovą. Tai rūšių panašumo ir skirtumo kova. Kova su savo instinktais. Tuo pačiu tai kova prieš save. Mes savo elgesį, sąlygotą instinktų, pridengiame socialumo, kultūros, kalbos sluoksniais, bandome apvaldyti, dažnai neigiame ir slapstome.

Mums nereikia grįžti „atgal į gamtą“ , mes esame gamta, tereikia ją atpažinti savyje.

                                                                                                                                                                   Indrė Namikaitė

Balandžio 28 d. 17 val. „Girstučio“ kultūros rūmuose (Kovo 11-osios g. 26, Kaunas) – VDA KDF grafikos katedros magistrantės Simonos Vainulevičiūtės pirmoji personalinė paroda – instaliacija „Domino“.

Domino. Puikus laisvalaikis, azartas, lažybos, sėkmė ar pralaimėjimas, sustojusi laimės akimirka ar nevilties begalybė, pagaliau „žuvis‘‘ – pusiausvyra ir taip padidėję visų partnerių šansai laimėti kitoje partijoje...

Taip, manau, kiekvienas mūsų ir įsivaizduoja žaidimą linksmaisiais domino kauliukais azartiškai taukšint į stalą.

Juoda ir balta. Daug juodo, tačiau koks lemtingas gali būti suradęs sau porą baltasis taškelis...
Juoda - tai nakties, mirties, nuodėmės, neigimo, chaoso ir tuštumos simbolis, jos priešprieša – balta - švaros, taikos, proto, šviesos, nekaltumo, teisybės, paliaubų simbolis, kartu reiškiantis ir bailumą.
Tačiau tarp šių dviejų pagrindinių spalvų dar yra begalė tonų – nuo šviesiausio iki tamsiausio, begalė nuotaikų – nuo džiaugsmo iki neapykantos, begalė faktūrų – nuo švelnios iki aštrios, ir begalė skonių – nuo saldaus iki kartaus... Kiekvieną dieną galime patirti džiaugsmo ir skausmo akimirkas tarytum metant savo gyvenimo kauliukus.

Mumyse yra užkoduota balta ir juoda, gėris ir blogis. Ar suvokiame tai? Ar bandome sudėlioti savyje dėlionę, kurioje mažas baltasis taškelis lemties ar mūsų išminties dėka nulems pusiausvyrą? Ar jaučiame, kaip kartais mūsų mintys krenta it domino kauliukai, dėliodami vis naujas figūras dabarties žaidime apie ateitį? O gal patys, to nesuvokę, jau tapome tik kauliukais kitų žaidime?
Kiekvienas iš mūsų esame dalyviai savo žaidimo – gyvenimo, priklausančio visų pirma nuo mūsų pačių, taip pat nuo mus supančių žmonių, nuo tikslų, siekių ir fortūnos.
Šia išmėtytų domino kauliukų instaliacija kviečiu kartu sudėlioti savyje dėlionę, surasti savąjį baltąjį taškelį juodai baltame dabarties ir ateities žaidime.

Simona Vainulevičiūtė