Atgal
Plungėje vyksta Raimondo Paknio fotografijos paroda

Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, iki liepos 10 d. eksponuojama Raimondo Paknio fotografijos paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“ (2016 m. gruodį–2017 m. vasarį ji buvo rodoma Nacionaliniame muziejuje, vėliau dalis parodos – „Domus“ galerijoje Vilniuje; kai kurios parodos fotografijos dalyvavo tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius ’16“). Šios fotografijos – laiko, patirties, brandos, aiškaus supratimo apie kūrybos tikslus bei prasmę, gilaus fotografuojamo objekto ir fotografavimo sąlygų pažinimo vaisius.

Fotografo Raimondo Paknio vardas paprastai siejamas su leidyba: jo leidyklos istorija prasidėjo 1993-iaisiais nuo didelio pasisekimo sulaukusio albumo Lietuvos bažnyčių menas, parengto kartu su kolega Arūnu Baltėnu. Netrukus pasirodė vėlgi abiejų fotografų leidinys Senoji lietuvių skulptūra. R. Paknio leidykla užsiėmė teritoriją ir jau beveik ketvirtį amžiaus jos neapleidžia. Tačiau pastaraisiais metais fotografas aktyviai keičia įsitvirtinusį požiūrį į save ir savo veiklą. 2015-ųjų lapkritį Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje jis atidarė asmeninę parodą „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai“ ir pasirodė kaip mūsų parodų erdvėse neįprastai didelio formato spalvotų fotografijų meistras. Paknys fotografuoja ir rodo tai, kas jį visą gyvenimą labiausiai domino, – senąją architektūrą. Tai Lietuvos paveldas – bažnyčios, koplyčios, vienuolynai, dvarai. Prieš keletą metų jo susidomėjimo laukas prasiplėtė rytų ir pietryčių kryptimi – į LDK žemes Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Plokšteline (4 × 5) kamera, – fotografas naudoja jas dvi: „Linhof Master Technika“ ir „Horseman“, – nufotografuotos analoginės nuotraukos didinamos išlaiko ryškumą ir tikrovės vaizdui artimą piešinį. Toks atvaizdo kūrimas yra visiška priešybė Lietuvoje įsitvirtinusiai architektūros fotografijai – greitu žvilgsniu pamatytiems ir greitam žiūrėjimui pritaikytiems vaizdams. Šios fotografijos sukurtos neskubant ir skirtos žiūrėti ilgai. Jos gražios kaip paveikslai, nors kartu šiek tiek baugina – kaip visi iš praeities į mūsų dabartį įsiveržę pavidalai. Fotografas tiki, kad nebūčiai ar užmarščiai (kaip Lietuvos medinės bažnytėlės) pasmerktą objektą nufotografavus nykimas tarsi sustabdomas, atmintis atgaivinama, o dar kuriama ir nauja kultūros vertė.

Pagal Giedrės Jankevičiūtės anotaciją parodai „LDK mūrų istorijos“

admin2/download.php?id=5691&FILE1_SAVE=file&table=am_files&path=%2Fhome%2Fvwww%2Fwww.photography.lt%2Fdata%2Ffiles%2Ffiles%2F
 
Kitos naujienos