Atgal
Vytautas Pletkus. „Placebai: kičo terapija“

Gegužės 11 dieną, 15.30 val. buvusiame kino teatre „Neringa“ (Tilžės g. 20, dab. UAB Kalmina) vyks Kauno fotografijos galerijos pristatomos Vytauto Plektaus fotografijų parodos “Placebai” atidarymas. Ši paroda – pirmasis Gallery Weekend Kaunas 2017 renginys, pradedantis kultūrinį galerijų savaitgalio maršrutą. Paroda veiks iki gegužės 25 dienos.

Ankstesniuose cikluose „Pakraščiai“, „Teritorijos“, „Neperspektyvūs projektai“ keliavęs tarsi pamėklės dabartyje įstrigusio būtojo laiko koridoriais, fiksavęs sakralumą seniai praradusius, ne vieną dešimtmetį į save sugėrusius, tad, regis, net vizualiai apsunkusius jo reliktus, „Placebuose“ fotomenininkas Vytautas Pletkus žengia pirmyn ir įdėmų žvilgsnį nukreipia nebe į „būtąją“, bet „esamąją“ dabartį, kurią atranda balansuojančią ant skurdo ir kičo ribos.

Tarytumei voratinklį nubraukus laiko patiną, dabartis sužėri menkaverčiais blizgučiais –egzistencialistišką, „stalkerišką“ juodai baltą ar subtiliai pastelinių spalvų estetiką naujausiuose V. Pletkaus darbuose pakeičia ryškiaspalvės, neretai – provokuojančios, diskusijas iššaukiančios fotografijos. Tačiau tariamas paprastumas, „plakatiškumas“ neturėtų apgauti. Autorius didžiausią dėmesį skiria iš pirmo žvilgsnio paviršutiniško reiškinio gilesnei analizei, leidžiančiai kičą atrasti ne vien kaip tam tikrą (anti)estetikos formą, bet ir kaip vidinės žmogaus sąmonės būsenos išraišką.

Niekuomet nesurežisuotose, tačiau dėmesingai sukonstruotose fotografijų kompozicijose – margaspalvės mugių, švenčių instaliacijos, plastikinės gamyklinės ir išradingos rankų darbų skulptūros, slogiai komiški kasdienybės fragmentai. 2013 m. užgimusi serija „Placebai“ fotomenininką nuveda į skirtingus Lietuvos regionus: miestų paribius, privačius kiemus, sodybas ir net kapines. „Žiūriu į blizgiuosius akmenis, plastikinius gėlių žiedus, įmantrių formų stiklainius, vaikų žaisliukus, kalėdines girliandas. Keistas reginys (gal tik man?) Žaidžiam savo smėlio dėžėse pagal nusižiūrėtas taisykles. Kad tik ne prasčiau nei kaimynų, giminių, pažįstamų. Aptvarai spalvotų akmenėlių, skaldelių, kiliminių dangų, vonios grindų fragmentai… Kas jie, kam jie čia, kapinėse? Ką reiškia? Kam, kokią žinią perduoda? Skausmo, pagarbos, atminimo?“ – stebisi V. Pletkus.

Netikėta banalumo, beskonybės ir, retsykiais, originalumo derme pribloškiančiose kičinėse kasdienės ir šventiškos aplinkos detalėse fotomenininkas įžvelgia ne vien tuščiavidurį kultūros bei meno simuliakrą, bet ir kičo kaip vaisto galimybę. Iš pirmo žvilgsnio beverčiai, primityvūs niekučiai neretai jų savininkus veikia kaip placebai, palengvinantys tiek materialinio, tiek dvasinio skurdo simptomus. Vienplanis grožis suteikia priebėgą nuo kasdienybės slogučio, yra lengvai suvokiamas-suvartojamas – neverčia mąstyti, interpretuoti, kvestionuoti. Kaip simuliakras imituodamas grožį, meno kūrinio estetiką, kaip placebas kičas įgauna turinį ir tūrį – sutapęs su „paciento“ vidiniu požiūriu, jis ne „gydo“ pačią tikrovę, bet ją pridengia ir pakeičia suvokimą taip, kad įtikėjusiajam „vaisto“ efektyvumu pastarojoje tampa lengviau ir maloniau gyventi.

Vytautas Pletkus gimė 1955 m. vasario 1 d. Vilniuje. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 2003 m. Dviejų fotoalbumų „Tiltai“ (Kaunas: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2011) ir „Tuštėjimas“ (Kaunas: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2015) autorius. Parodose dalyvauja nuo 1980 m.

Milda Kiaušaitė

Parodos kuratorius Donatas Stankevičius

Parodą pristato Kauno fotografijos galerija
 
Kitos naujienos