Atgal
Atidaroma fotomenininko Alvydo Šalkausko paroda Utenoje

2017 m. kovo 31 d. 17 val. Utenos verslo informacijos centro Kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“ (Aušros g. 47) bus atidaryta šiauliečio Alvydo Šalkausko (g. 1958 m. Molėtuose) fotografijų paroda „NatūraMix2“, kuri veiks iki balandžio 24 d. „Alvydas Šalkauskas kuria savitos temos ir kompozicijos fotografiją. Jo kūryba paženklinta sąmoningu asmeninės meno kalbos ieškojimu ir dailės istorijos žinojimu. A. Šalkausko kūryba revizuoja ir verifikuoja paveikišką vaizdavimo tradiciją.“ (R. Venckus)

PIKTOREALISTINĖ ALVYDO ŠALKAUSKO FOTOGRAFIJOS KALBA

Prieš pradedant detaliai analizuoti menininko kūrybą, dera paminėti esminius faktus. 1985 m. A. Šalkauskas baigė Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Šiaulių universiteto Socialinių, Humanitarinių mokslų ir menų fakultetas). Baigęs studijas iki 1993 m.  fotomenininkas dirbo savo Alma mater. Nuo 1993 m. A. Šalkauskas plėtoja individualų verslą, o nuo 2004 m. dirba Šiaulių dailės mokykloje, veda fotografijos užsiėmimus. 
Meno parodose kūrėjas dalyvauja nuo 1986 m. Anksčiau daugiausiai eksponavo grafikos ir odos plastikos kūrinius. Nuo 2006 m. A. Šalkauskas daugiausiai parodose pristato savo fotokūrybą. 
Menininkas surengė 6 autorines parodas ir dalyvavo 35 grupiniuose meno renginiuose (parodose ir pleneruose). Nuo 2013 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turintis L R meno kūrėjo statusą. Fotografijas A. Šalkauskas publikavo šiuose leidiniuose: „Šiauliai. Kūrėjai. Ketvirtas išmatavimas” (2011 m.), „Kelmės krašto paveldas dailininkų kūryboje” (2012 m.) ir Vitalijos Kurtinaitienės kūrybos albume-kataloge „Keramika” (2014 m.). 
Paminėtini žymiausi A. Šalkausko fotografijos ciklai: „Žaidimas šviesa”, „Prisiminimai apie gimtą kaimą“, „Gimtadieniai“, „Kolegos“, „Vilniui“, Lietuvos dvarai – Pakėvis“, „Po saulės ženklu“, „Per laiko tėkmę“. Panoraminiai fotografijos kūriniai: „Gimto kaimo liekanos”, „Paskutinė a-lia vakarienė“.

Paskutiniu metu A. Šalkauskas savo fotografijos kūrybą vadina „NatūraMix”. Daug minčių sukeliantį pavadinimą lėmė autoriaus smalsumas, vedantis prie sistemingo, tematiškai išgryninto tikrovės analizavimo. A. Šalkauskas plėtoja dvi kūrybos temas – tai natūros studijavimas ir nestandartiškai pastebėtų daiktų, gamtos elementų, nuogo kūno dialogo konstravimas ištisuose nuotraukų cikluose. Menininko kūryba taip pat gali būti suvokiama kaip intuityvų žiūrovo patyrimą suaktyvinančios pastabos paraštėse. Šios pastabos yra paliktos šalia aiškiai reprezentuojamo ir nuspėjamo regimojo pasaulio. Galiausiai fotografija gali būti suvokiama ir kaip meno kūrybos chrestomatijose įrašytų pasaulio vaizdinių sąmoningas (pa)kartojimas. Tačiau šis (pa)kartojimas nėra tiesmukas ir neapgalvotas. Jis vykdomas pridedant ir dailinant žinomus dailės naratyvus, t. y., gana profesionaliai valdydamas skaitmeninę technologiją menininkas atsigręžia į dailę ir tokiu būdu išreiškia pagarbą vizualinei kultūrai ir jos kūrėjams. A. Šalkauskas parodo Vakarų vizualinės kultūros praeities gajumą, svarbą ir būtinumą mūsų dabarčiai. Jo kūryba – tai dialogai, atgaivinantys piktorealistinės fotografijos tradicijas (žr. „Konkurentės” nr. 1, 2, 2016 m.). 
A. Šalkausko kūriniuose pastebimas komponavimas, šviesos ir tamsos susijungimai, minkšti perėjimai, grafikos meną primenantis tonų ir faktūrų persipynimai, tirpdantys objektų/ subjektų kontūrus. A. Šalkausko kūryba – tai savita ir atgimusi piktorealistinės fotografijos meno kalba (žr. „Išvarytas angelas”, 2016 m.,  Įsiskverbimas, 2016 m.). 
Istorija byloja, kad piktorealistinės manieros valdymo fotografai specialiai siekė ir mokėsi. Vėliau fotografai išsivadavo iš šių savanoriškų vaizduojamosios dailės gniaužtų, pradėjo ieškoti savosios, tik fotografijos menui būdingos kalbos. Kūrėjams atsisakius paveikslo tradicijos atkartojimo buvo grimztama į dokumentinius kasdienybės fiksavimus, daiktų ir objektų savitus surežisavimus, daugiažodžiavimą siužetais bei minimalistinės meno kalbos paieškas. Visa tai padėjo fotografijai atsiskirti nuo dailės ir išgryninti savo giminystės ryšius su ja.
Ankstyvosios fotografijos  laikais vykusios fotomeno kalbos paieškos skatino meno kalbą išsivaduoti iš piktorealizmo pančių. Apie tai vokiečių filosofas Walter’is Benjamin’as (1892–1940) yra parašęs kritinį tekstą pavadintą fotografija ne piktorealistinis menas. Filosofas ryžosi ginti fotografijos meną, teoriškai išgryninti šios kūrybos savitumus ir kūrėjams padėti pasukti nauju, iki šiol neatrastu realybės vaizdavimo keliu. Atidžiai žvelgiant į istoriją męs pastebime, kad  piktorealistinė fotografija nėra vien tik istorinio laikotarpio mados klyksmas. Puikių piktorealistinio vaizdavimo citatų gausu net šiandienos pasaulinio lygio kūrėjų mene. A. Šalkauskas taip pat pakliūna į šio citavimo tradicijos lauką. 
Nors šiuolaikinis menas ir yra gana socialiai angažuotas, tačiau greta jo taip pat egzistuoja ir iš estetinių paskatų sukurti meno kūriniai. A. Šalkausko piktorealizmas intencionaliai kuria grįžimo į praeitį nuotaiką. Jo fotografija gali būti suvokiama kaip nostalgijos jausmą gaminanti mašina, paisanti grynai estetines normas reglamentuojančių analizės ir kūrybos metodų. Būtent tokia yra nuotrauka, pavadinta „Kvadratas” (2016 m.). Kūrinys primena grafitu atliktą piešinį, o tamsus ir, atrodo, visą aplinką sugeriantis fonas, vos leidžiantis iš jo ištrūkti moters kūnui, kuria intuityvias vaizdines asociacijas su tuo, ką šiandien vadiname gotika ir gotiškumu. Kūrinio ekspresija primena modernistinį kultūros laikotarpį arba postmodernizmo pradžią, kai dailėje specialiai buvo siekiama atitrūkti nuo tiesioginio kūno vaizdavimo, jį (kūną) specialiai jungiant su abstrakcija, uždengiant pačias labiausiai reprezentatyvias kūno dalis (pvz. veidą, rankas). Šiame kūrinyje („Kvadratas”) A. Šalkauskas panaikina žvilgsnį, jį paslepia drąsiai „nukirsdamas” fotokadrą. Šis nukirtimas – tai ne tik daugiaprasmis nutylėjimas, bet ir savotiškas įtrūkis ir /arba įtampa. 
„Įtrūkis“ atsiranda tada, kai kažkas nuotraukoje pasirodo esąs suvarstytas su tikrovės suklastojimo ir autentiškumo skirtumais, t. y., žiūrovas (ne)sąmoningai paklaidinamas. Jis nėra tikras ar kūrinyje regi klastotą ar tikrą subjektą bei jo (subjekto) sąveiką su kitais subjektais ir objektais. Būdamas vos užčiuopiamu „įtrūkis“ bręsta, ryškėja ir išsiveržia tik tuo metu, jei ilgai jį stebime ir bandome suvokti kūrinio daugiaprasmį žaismą. „Įtrūkis” - tai asmeninio laiko, asmeninės patirties ženklinimas. Jis sukelia įtampą. „Įtrūkiui” pasirodant įtampa palaipsniui sinchronizuojasi su žiūrovo patirtimi.
Apie įtampą labiausiai provokuoja mąstyti fotografija „Laiškas nepažįstamajai” (2017 m). Nuotraukoje užfiksuotas moters veidas. Nuo grotuotos formos ant jo krinta šešėlis. Susidaro įspūdis, kad personažo veidas yra įsipainiojęs šešėlių tinkle, o jo žvilgsnis nukreiptas į žiūrovą veikia kaip įtampą kuriantis „įtrūkis”. Įtampa veikia tarp to, kas stebi nuotrauką, ir to, kuris stebi iš nuotraukos. Būtent šiuo atveju galima svarstyti ir apie žvilgsnio fenomenologiją, kuri įgauna aktualumą net tuo metu, kai personažas užfiksuojamas judesyje ir/ arba specialiai nusigręžęs nuo objektyvo (žr. „Vizija”, 2016 m., „Išplaukusi iš debesų”, 2017 m., „Tarp dviejų tikėjimų”,  2017 m.).
Žvilgsnio nedemonstravimas neeliminuoja klausimų virtinės apie jo reikšmę. A. Šalkauskas taip pat kvestionuoja matymo aktą. Aktualus klausti, kaip ir ką galima matyti, kaip ir ką galima paliesti žvilgsniu bei paliestąjį pasisavinti tarsi savo asmeninį išgyvenimą? Šie klausimai yra apie betaktilinį lietimą. 
Betaktilinis lietimas žvilgsnis nepatiriamas be įrankio (fotografijos medijos). Įrankis tarytum virsta rankomis, kurios dažniausiai geidžia apglėbti, pasisavinti ir išsaugoti tam tikrą, dar nepatirtą, čia ir dabar veikiantį subjektą ir/ arba objektą. 
Liečiantis žvilgsnis gali būti aptariamas, pasitelkiant žydų kilmės prancūzų filosofo Jacques’o Derrida (1930–2004) idėją apie lietimą, vykstantį per žiūrėjimo aktą. Mąstytojas teigia, kad vaizdų kultūra (o ypač tai, kas vaizduojama naujosiomis medijomis) lemia pasaulio (pa)lietimo geismą. Žiūrėjimas į atvaizduojamąjį neatsiejamas nuo geismo būti juo, arba jį patį paversti dabarties struktūros dalimi, kuri galėtų turėti organišką ir kintančią apimtį. Šiuo atveju galima teigti, kad liečiantis žvilgsnis ypač (su)aštrėja tuo metu, kai atvaizduojamasis sugestijuoja žiūrėjimo kryptį adekvačią žiūrovo žvilgsniui, kai atvaizduojamojo pasaulio objektas (netgi tas, kuris tikrovėje suvokiamas kaip subjektas) atsigręžia ir žvelgia į žiūrovą. (Su)aštrėjęs liečiantis žvilgsnis yra tik pasaulio trūkumo kompensacija. Kompensuojamasis yra nebūtinai išorinis pasaulis, bet ir vidinis, susijęs su asmenine patirtimi. Taigi, menininkai regimąjį atvaizduoja arba dekonstruktyviai įvaizdina bei pervaizdina. Kai atvaizduojamojo žvilgsnis susikerta su žiūrovo žvilgsniu, tuomet vykstantis fenomenologinis (su)aštrėjimas leidžia liečiantį žvilgsnį vadinti žvilgsnio bučiniu. A. Šalkauskas nuotraukose demonstruoja paliestus objektus ir subjektus.
Piktorealizmo ir fenomenologinė žvilgsnio problematika puikiausiai dera naujausiame A. Šalkausko kūrinyje „Žaidimai šviesa” (2017 m.). Kruopščias kompozicijas galima sieti su meditacijos idėja. Manau, kad menininkas fotografavo moters kūną taip – tarsi siekdamas atskleisti visą jo esamą grožį. Jis lyg piešimo meistras atkreipia dėmesį į moters kūno linijas, anatominę raumenų ir skeleto struktūrą. „Žaidimas šviesa” - tai lyg odė motes kūno grožiui, lyg intencionalus dialogas su moters erotikos variacijomis vizualinėje kūryboje.
Cikle „Žaidimai šviesa” menininkas taip pat demonstruoja ir žydinčių augalų nuotraukas. Taip jis kuria aliuziją į labai ryškų, chrestomatinį meno istorijos atvejį. JAV fotomenininkas Robert'as Mapplethorpe’as (1946-1989) XX a. 8 - 9 dešimtmetyje sukūrė gėlių žiedų ir vyrų lytinių organų fotografijų ciklą. Kai kuriose JAV galerijose buvo net uždrausta viešai demonstruoti šiuos kūrinius. Draudimas buvo aktyvuotas „etikos sargybiniams” net neįsigilinus į kūrinių koncepciją. Iš tikro R. Mapplethorpe’as fotografijomis kėlė etinį klausimą apie grožį ir grožio vertinimą: jei grožimės gėlėmis, kurios yra augalo lytiniai organas, kodėl męs nesigrožime vyro lytiniu organu; priešingai, vyro lytinio organo atvaizdą eliminuojame arba cenzūruojame vizualinės kultūros produkcijoje.
A. Šalkauskas gerokai nuosaikesnis nei R. Mapplethorpe’as. Jis puikiai supranta žydinčio augalo grožį ir jį gretina moters grožiui. Jo nuosaikus fotografinės poezijos centras yra moters erotikos susipynimas su piktorealistine meno kalba, kurią norisi skaityti ilgai.


Doc. dr. Remigijus Venckus
Humanitarinių mokslų menotyros daktaras (meno istorijos specializacija)
Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius
Vytauto Didžiojo universiteto docentas

 
Kitos naujienos