Atgal
Aleksandro OSTAŠENKOVO fotografijų knygos „Būsenos“ pristatymas

2016 m. kovo 18 d. (penktadienį) 17.00 val. maloniai kviečiame į Aleksandro OSTAŠENKOVO fotografijų knygos „Būsenos“ pristatymą „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius). Atidaryme dalyvaus autorius ir menotyrininkai Agnė Narušytė bei Tomas Pabedinskas.

Pristatymo metu leidinį bus galima įsigyti už specialią kainą.

Prospekto fotografijos galerija, Gedimino pr. 43, Vilnius.
Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI 12–16 val.
Tel: +370 5 2618338



„Būsenos“ ― tai patirties, minties ir jausmų  kelionė horizonto linijos link, niekad tos linijos neprieinant. Anot Izaoko Niutono ― „aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“.  “Būsenos“ ― lyg atsisveikinimo laiškas, kurio turinys ir prasmė adresuoti jau kitiems. Jame ―  klykianti rūke žuvėdra, lietaus purslai vaikystės baloje, mirusio tėvo pagalvė, šviesus šešėlis nuo alyvų krūmo, kino afiša iš praėjusios epochos, tirpstančios ant veido snaigės, lėlės akių veriantis žvilgsnis iš tamsos, mistiškas žolių šokis upėje, vienišo kapo kryžius laukuose, vasaros vidurdienio karštis, gegužės vakaro kvapai, kūno geismas, liūdna vėjo giesmė rudens naktyje, svetimo kūdikio verksmas, žvaigždėtas dangus, karo apkasų makro pasaulis, kelias į tėviškę, apleistas namas, kurio rūbų spintoje, lyg snaudžiantys vaiduokliai, kaba moteriškos suknelės ir pajaco lėlė, brėkštančio ryto tyloje iš telefono ragelio du žodžiai ― „tėvas mirė“, nubarstytas pavasario žiedais vaikystės kiemas, sunkus žemės kauburys, sulaužęs karsto dangtį ir užgriuvęs ant besišypsančio veido, pravažiuojančio traukinio oro bangos nusviestas nuo bėgių vyro kūnas, atsisveikinimo rožės užgesusiai meilei, takas prie motinos kapo, bažnytėlės varpų kvietimas, jaunos moters žodžiai „aš tave myliu“, akys veidrodyje, vieniša palatos lova, rūkas už lango, lėtai krentantys šlapi medžio lapai, ilgo ir tuščio koridoriaus gale moters figūra, vežanti lovoje ant ratukų užklotą kūną iš operacinės, tėvas, grįžtantis iš darbo su duonos kepalu, ilgesinga daina upės slėnyje, jaunos mamos fotografija, pamiršta surūdijusi pašto dėžutė laukuose, laiptai į šarvojimo salę, dukros laiškas motinai negyvenamo namo stalo stalčiuje, įplyšęs žemės gaublys tuščiame name, graudus vilkšunio antrinimas greitosios pagalbos mašinos sirenai, paskutinis pokalbis su broliu, verkianti moteris prie jūros, sustingę susvetimėjimo pozoje žmonių kontūrai, vėjas, sušlamėjęs krūmo lapijoje, kapinėse gulinti  kūdikio lėlė, vienišas vyras sūpynėse prie jūros, moteris juoda skarele, baigianti irti sena medinė šokių aikštelė miesto parke, jūros bangų kuždesys, žolė ant vaikystės namo pamatų, baltas ponis, patikliai einantis prisiglausti, sienos su langu likučiai rūke, kulkų suvarpytas popieriaus lapas ant  medžio kamieno, braidanti vandenyje ir kalbanti su savimi moteris, plevėsuojanti juoda vėliava apšarmojusiame lauke, žvakių liepsnelės, Kalėdų varpai baltoje tyloje ir  pavėluotas atsiprašymas...
  ― ― ― Ankštame, pritvinkusiame tirštos įtampos kambaryje blausi žvakių šviesa apšviečia dvylika už apvalaus stalo sėdinčių vyrų veidų. Jų akyse ― siaubas ir viltis. Grakšti, juodais rūbais, baltu veidu Moteris – Mirtis lėtai eina aplink stalą už krūpčiojančių nugarų, skleisdama vėsą ir lengvą žiedų kvapą. Ilgas šešėlis, lyg gyva būtybė, paklusniai slenka kartu. Ji renka sau auką. Baigdama apeiti ratą, sustoja ir tiesia į mane kairę ranką. Joje ― mažas popieriaus lapelis  su kryželiu. Priešindamasis atstumiu šaltus pirštus ir ― prabundu...
Ankstų  kitos dienos rytą mirė brolis. Jo už stalo nebuvo...                                                                                                                      
                                                                                                               Aleksandras Ostašenkovas



Vandeninė metafizika

Rašyti apie Aleksandro Ostašenkovo fotografijas ― tai pasinerti į jo būseną, svyruojančią tarp ilgesio, melancholijos, svetimumo jausmo, mirties nuojautos, bejėgiškumo prieš laiką ir šiek tiek vilties. Ji išsakyta knygose „Kitas krantas“, „Mano miestas“ ir „Mirties sodas“ ― jos visos juodais ir rudais viršeliais, atitinkančiais nespalvotų, tamsių ar sepija parudintų vaizdų tonaciją . Paties fotografo negatyvios ir šiuolaikiniam pasauliui nepriimtinos patirtys neslegia: „Ta būsena skausmingai sava – kaip dvasinis skausmas, stiprėjantis rudeniui atėjus. Gyvenimas žavus tuo, kad siela skauda. Jautrus žmogus atveria duris giminingai sielai.“  Šįkart autorius nebesislapsto už poetinių metaforų, taip ir įvardija šią knygą ― „Būsenos“.
<...>.

Agnė Narušytė


Iš buvusios ateities

       Fotografiją ir laiką visuomet siejo ypatingas ryšys, nebūdingas jokiai kitai modernių laikų ar postindustrinės dabarties medijai. Nuo pat XIX a., kuomet buvo sukurtos pirmosios nuotraukos, iki šių dienų fotografiniai atvaizdai išsaugojo daugybę akimirkų, kurios nuolat ir negrįžtamai tolsta į praeitį. Tai, ką pirmieji fotografai įamžino daugiau kaip prieš šimtmetį, ir tai, kas buvo nufotografuota tik vakar, yra lygiai taip pat nesugrąžinamai prarasta ir nepasiekiama. Tačiau fotografija tartum leidžia peržengti laiko slenkstį, kurį pati taip aiškiai parodo. Šį paradoksą paaiškina fotografijos technologija – atvaizdą sukuria šviesa, palikdama materialius, taigi tikrus ir apčiuopiamus, pėdsakus, kurie išlieka, nors įamžintas momentas yra nunešamas laiko tėkmės. Šis akivaizdus fotografijos principas kartu yra ir jos „magijos“ šaltinis. Fotografinio atvaizdo kerams neatsispyrė net ir ryškiausi šių laikų teoretikai: amerikiečių rašytoja Susan Sontag fotografiją vadino „žinute iš praeities“, o atvaizde užfiksuotą tikrovę - „melancholijos objektu“ ; prancūzų mąstytojas Roland‘as Barthes‘as teigė, kad fotografijoje įvyksta praeities ir realybės persidengimas .
<...>.

Tomas Pabedinskas


Aleksandras OSTAŠENKOVAS

        Gimė 1951 liepos 7 Šiauliuose. Vidurinę mokyklą baigė 1969, 1970 – 1972 tarnavo tarybinėje armijoje. 1977 baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas), Filologijos fakultetą. Dar mokykloje susidomėjo fotografija, kinu. Pirmoji fotografija spaudoje pasirodė 1972. Sukūrė 5 vaidybinius ir 6  dokumentinius kino filmus (1968 – 1976). Respublikiniame saviveiklinių kino filmų festivalyje Vilniuje (1975) vaidybinis filmas „Lapams krintant“ buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o Baltijos respublikų kino festivalyje Kaune (1976) – žiūrovų simpatijų prizu. Fotografijos parodose dalyvauja nuo 1973. Surengė 77 autorines parodas Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 150 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 70 apdovanojimų. Įvairių fotografijos konkursų laureatas, parodų organizatorius, žiuri narys, seminarų dalyvis. Kūryba pristatyta interneto tinklalapiuose, įvairiose  knygose, fotografijų albumuose, laikraščiuose, žurnaluose Lietuvoje ir užsienyje. Išleido fotografijų albumus „Kryžių kalnas“ (1993), „Kitas krantas“ (2005), „Šiauliai“ (2006), „Mano miestas“ (2006), „Mirties sodas“ (2008),  „Mano Šiauliai“ (2011), sudarė ir išleido brolio dailininko kūrybos albumą-monografiją „Viktoras Ostašenkovas: Buvau. Esu. Būsiu...“ (2013), kelis personalinių parodų katalogus. Nuo 1979 iki 2003 dirbo Šiaulių miesto laikraščio „Šiaulių naujienos“ redakcijoje fotokorespondentu. Šiuo metu laisvas menininkas.
          Svarbiausi darbai: fotografijų ciklai „Prisiminimai“ (1969–2002); „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“ (1969 –); „Portretai“ (1973 –); „Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai“ (1976–1989); „Saulės miestas“ (1979–1987); „Prie jūros“ (1977–1988); „Tas mažas didelis pasaulis“ (1994); „Izraelis. Kelionės užrašai“ (1997); „Kitas krantas“ (1976–2004); „Mano miestas“ (2000–); „Mirties sodas“ (2002–2008); „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–); „Būsenos“ (1981 –).  
   Fotografijos saugomos: Lietuvos fotomenininkų sąjungoje (Vilnius), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilnius), Lietuvos dailės muziejuje (Vilnius), Fotografijos muziejuje (Šiauliai), Dramos teatre (Šiauliai), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilnius), Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) būstinėje Lozanoje (Šveicarija) ir privačiose kolekcijose.
       Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys  nuo 1982. Nuo 1999 Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. 1999 suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2004 apdovanotas Šiaulių miesto „Metų fotografo“ premija, 2008, 2014 –  Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. 2004 – 2005, 2014 paskirta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinė stipendija, 2005 suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. 2009 už surengtas parodas Lietuvoje ir užsienyje, profesinį meistriškumą ir kūrybiškumą populiarinant Lietuvos fotografijos meno tradicijas, apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“. 2013 „Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui“ apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.


 
Kitos naujienos