Atgal
R. Šulskytės ir A. Ostašenkovo parodos Minske

Birželio 9 d. Šiuolaikinio meno centre (Nekrasovo g. 3, Minskas, Baltarusija) atidaryta Reginos Šulskytės personalinė paroda „Ne/būties tęsiniai“ (Продолжения не/бытия) ir Aleksandro Ostašenkovo fotografijos paroda, kurioje eksponuojamos serijos „Neįvardyto laiko portretas“ (Портрет необозначенного времени) ir „Būsenos“ (Состояния). Šiauliečių fotomenininkų parodos Minske veiks iki birželio 30 d.

Atidarymo akimirka. Nuotr. A. Ostašenkovas

Regina Šulskytė – Lietuvos fotomenininkė (Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė nuo 1995 m.), Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros docentė (nuo 2004 m.). R. Šulskytė gyvena ir kuria Šiauliuose. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose (nuo 1995 m.) Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Italijoje, Danijoje, Anglijoje ir kt.), personalines parodas rengia nuo 2001 m. Yra pelniusi reikšmingų apdovanojimų ir vertinimų, Šiaulių miesto Kultūros ir meno premijų laureatė (2005, 2009 m.). R. Šulskytė yra tarptautinių projektų ir seminarų dalyvė, fotografijos parodų kuratorė, leidinių sudarytoja, kritinių bei apžvalginių straipsnių autorė. Svarbiausi R. Šulkytės sukurti fotografijų ciklai: „Mano laikas“ (2011–2013), „Austria ‘07“ (2007), „Seserys“ (2006–2007), „Miegamajame“ (1997–2004), „Mano drabužiai“ (1997–2004), „Susitikimai“ (2005), „Interpretacijos“ (1996–2003). 

Pirmą kartą eksponuojamoje parodoje „Ne/būties tęsiniai“ pristatomi kūriniai iš autorės fotografijos ciklų: „Miegamajame“, „Mano drabužiai“, „Seserys“ ir „Mano laikas“. Baltarusijoje R. Šulskytės personalinė paroda surengta pirmą kartą.

R. Šulskytės parodos „Ne/būties tęsiniai“ organizatorius – VšĮ „Meno menė“. Kuratorė – Danguolė Ruškienė.
Partneris – Minsko Šiuolaikinio meno centras (Центр Современных Искусств). 
Rėmėjas – LR ambasada Baltarusijos Respublikoje.


Atidarymo akimirka. Nuotr. R. Ruškienės


Aleksandras Ostašenkovas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976 m., 2005 m. jam suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. Gyvena Šiauliuose. 1979–2003 m. dirbo Šiaulių miesto laikraščio redakcijoje fotokorespondentu. Šiuo metu yra laisvas menininkas. 1999 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. 2004, 2008, 2014 m. autorius apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija, 2004–2005 m., 2014 m. jam buvo paskirta LR Kultūros ministerijos valstybinė stipendija. 2010 m. apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu Už nuopelnus Šiaulių apskričiai, 2013 m. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. A. Ostašenkovas 1968–1976 m. sukūrė penkis vaidybinius ir šešis dokumentinius kino filmus. Fotografijos parodose dalyvauja nuo 1973 m. Lietuvoje ir užsienyje surengė 73 personalines parodas, daugiau kaip 150 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 70 apdovanojimų. Įvairių fotografijos konkursų laureatas, parodų organizatorius, žiuri narys, seminarų dalyvis. Išleido fotografijų albumus „Kryžių kalnas“ (1993), „Kitas krantas“ (2005), „Šiauliai“ (2006), „Mano miestas“ (2006), „Mirties sodas“ (2008), „Mano Šiauliai“ (2011). Svarbiausi fotografijų ciklai: „Prisiminimai“ (1969–2002), „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“ (1969 –), „Portretai“ (1973–), „Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai“ (1976–1989), „Saulės miestas“ (1979–1987), „Prie jūros“ (1977–1988), „Tas mažas didelis pasaulis“ (1994), „Izraelis. Kelionės užrašai“ (1997), „Kitas krantas“ (1976–2004), „Mano miestas“ (2000–), „Mirties sodas“ (2002–2008), „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2015), „Būsenos“ (1982–2015).
Minske eksponuojamoje A. Ostašenkovo fotografijos parodoje pristatomi kūriniai iš ciklų: „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2015), „Būsenos“ (1982–2015).

A. Ostašenkovo parodos organizatoriai – Jurij Vasiljev (Юрий Васильев) ir Jelena Šalimo (Елена Шалимо).
Partneris – Minsko Šiuolaikinio meno centras (Центр Современных Искусств) 
Rėmėjas – LR ambasada Baltarusijos Respublikoje

Šiuolaikinio meno centro darbo laikas:  
II 11.00–19.00
III 13:00–21.00 
IV-VI 11.00–19.00 val.

Daugiau informacijos:
Danguolė Ruškienė
Tel. 8 650 37370
El. p. info@menomene.lt


R. Šulskytė. Mano laikas


PARODŲ ANOTACIJOS

Regina Šulskytė. Ne/būties tęsiniai (Продолжения не/бытия)

Sąvoka ne/būtis savyje talpina tam tikrą priešpriešą, įtampą, išauginamą iš jos prasminių sluoksnių. Čia egzistencija tampriai susijusi su išnykimo momentu. Būtis su nebūtimi, gyvenimas su mirtimi, laukimas su neišvengiama baigties nuojauta. Suvokimas savęs dabartyje, kaip ir praeityje, nereikalauja daug pastangų. Ši jausena, pripildyta patirčių, garsų ir kvapų, buvusio gyvenimo prisiminimų ir išgyventų jausmų virpesio, neretai stimuliuojama ir gaivinama sąmoningai. Taip siekiant atrasti savo identiteto susiformavimo priežastis, suvokti save dabartiniame kontekste, galop – išsiaiškinti egzistavimo prasmę. Kas kita – nebūtis. Ji gali būti stingdanti ir gąsdinanti, gali būti intriguojanti ir masinanti, bet niekada nebus pažinta, patirta ir suvokta. Ją galima įsivaizduoti, bet neįmanoma išgyventi, nes būtent nebūtis žymi momentą, nuo kurio nebeegzistuoja sąvoka gyventi. 

R. Šulskytė, analizuodama šią temą, renkasi užuominų, nepastebimai peraugančių į ženklus-nuorodas, kalbą. Autorei būdinga skirtingų laikų, ne visuomet vienas kitą pažįstančių žmonių, veikiančių skirtingose erdvėse, ir jai priklausančių daiktų bei drabužių, samplaika. Artimas autorei turinys padeda taikliai dėlioti kūrinio elementus, nepraleidžiant galimybės išsisakyti iki galo, kartu į šią nebylią diskusiją įtraukiant ir suvokėją. Jis, kaip ir pati autorė, ilgainiui tampa neatsiejama fotomenininkės pasakojimo jos naujai konstruojamame laike (kuris, anot autorės, ne visuomet sutampa su pasaulio laiku) dalimi. Nepaisant to, kad R. Šulskytė daugiausia vaizduoja asmeninius išgyvenimus atitinkančius vaizdinius, jos vizualiniai pasakojimai nėra subjektyvūs ar lokalūs. Jie be didesnių pastangų aktualizuojami, prisiimami kaip savi, susitapatinant ir išgyvenant jei ne tą patį, tai kažką labai panašaus, ką teko patirti autorei. Čia stebimos ne tik tiesioginės sąsajos su menininke, jos asmeninės patirtys, bet ir visa tai, kas susiję su jos regėjimo lauku, apmąstymais. R. Šulskytė nuo pat savo kūrybos pradžios ieško tikros, nesusimuliuotos būsenos. Skirtingai nei daugelis kitų menininkų, kurie atramos taškų ieško realybėje, autorė jų ieško savyje, tik ne materialiu, o dvasiniu pavidalu. Galbūt todėl jos kuriamas pasaulis atrodo įtikinamas, o iš skirtingo laiko ir skirtingų vietų atkeliavusių vaizdinių jungtys – logiškai pagrįstos, nors ir neturi atitikmens realybėje. 

R. Šulskytės laikas – itin talpus. Jis liudija ne tik tai, kas buvo, yra, bet ir pateikia visą skalę prielaidų, kas galėtų įvykti ateityje. Gimimas čia lygiai toks pat aktualus, kaip ir išėjimas. Sociumo įtaka atskiram individui ir kiti veiksniai, lemiantys vienokią ar kitokią jo elgseną, tyrinėjami lygiai taip pat atidžiai kaip ir biologiniai kūno pokyčiai ar sukauptos patirties refleksijos. Specifinis R. Šulskytės laikas kartais atsilieka nuo vaizduojamų įvykių, kartais juos prisiveja, o kartais pralenkia. Būtent šiuos tris jo tapsmus autorė stebi/konstruoja savo nuosekliai plėtojamoje fotografinėje kūryboje. Menininkė drąsiai manipuliuoja laiku, sukeisdama praeitį su dabartimi ar ateitimi, suardydama nuoseklią įvykių (ir pasakojimo) raidą. Taip šalia mamos-mergaitės atsiranda ji-suaugusi moteris. O tarp meistriškai sugretintų realybės iškarpų kartais įsiterpia „išvalyti“ intarpai – spengiančios tylos akimirkos, išgrynindamos sąmonę nuo abejonių. Čia noriai mainomasi socialiniais vaidmenimis, ne/išbūtu laiku ir ne/patirtomis situacijomis. Iš vieno kūrinio į kitą migruojančių personažų erdvės sklidinos šilčiausių jausmų, ilgesio, kurį kartkartėmis tamsiu šešėliu perskrodžia nepažintų patirčių nuojauta. Stebėtina, kad tiek privačios, tiek visuomeninės erdvės, išsiskleidžiančios plačiuose fotografijų formatuose, atrodo vienodai jaukios ir savos. Kai kur R. Šulskytės fotografijose ženklai-nuorodos perauga į lengvai atpažįstamus simbolius. Atsitiktinis praeivis, lėtai lipantis laiptais, išsišakojančiu keliu nueinantys tėvai, kylantys paukščiai ir vienur atsiveriančios, o kitur – užsiveriančios durys. Fotomenininkės pateikiama vizualinė informacija nesunkiai iššifruojama. Galbūt dėl šios priežasties ji noriai nusavinama. Ir tik autorės įsiterpimas į vieną ar kitą kadrą-erdvę, į vieną ar kitą laiko atkarpą išardo fotografijos, kaip realybės kopijos, suvokimą ir sugriauna autentiško įvykio įspūdį, liudijant jos pačios poziciją. Ji čia – skirtingų istorijų, laikotarpių, jausmų ir nuojautų jungtis ir kartu – priežastis, postūmis naujam vyksmui rutuliotis.

R. Šulskytės kūriniuose negalioja įprasti dėsningumai. Vaizdas kaip ir prasminės sąvokos konstruojamas kaskart iš naujo. Laiko slinktys juda įvairiomis kryptimis. Sulydydama į vieną visumą du visiškai skirtingus fotografinius sandus, autorė pasipriešina naratyviniam pasakojimui ir konstruoja ne veiksmų, bet asmeninių būsenų apibrėžtis. Ir tikrai ne tam, kad klaidintų, bet tam, kad nors kiek pravertų tai, kas ir toliau liks iki galo nepaaiškinta – ne/būtį.  

Kuratorė Danguolė Ruškienė



A. Ostašenkovas. Būsenos 2008, 2013


Aleksandras Ostašenkovas. „Neįvardyto laiko portretas“ (Портрет необозначенного времени) ir „Būsenos“ (Состояния)

Neįvardyto laiko portretas (1968–2015)

Gyvenimas – nenutrūkstamas, nukreiptas į ateitį unikalus vyksmas laike, o atmintis – pats svarbiausias žmogaus dimensijos reiškinys, kartais toks sunkus ir nepageidaujamas. Atmintis nepaleidžia mus, prišaukia prisiminimus ir išgyvenimus, priverčia vėl ir vėl patirti sielos jautrumą, nutolus jaunystei, apmąstyti save ir laiką, kuriame buvome. Mirusiųjų likimus koreguoja laikas ir gyvieji...

Neįvardyto laiko portretas – tai dvasinė būsena, kurioje, bėgant laikui, mes klausiame ir ieškome atsakymų, ieškome savo identiteto, remiantis jau dabartine savo patirtimi. 

Atmintis visada grįžta į praėjusį laiką...

Būsenos (1982–2015)

Būties tyloje, provokuojant išgyvenimus, prisiminimus, nuojautas..., atsiveria jautrus pasaulio suvokimas, interpretacijų ir asmeninių patirčių dienoraštis. Ten, minties užribyje, budistinėje sielos ramybėje, nutolus nuo aistrų ir materialumo, vienatvės tyloje, apmąstymų ir išgyvenimų teritorijoje – mano gyvenimo būdo dvasinė erdvė. 

Stebint save ir pasaulį, suvokiant trapų laikinumą nenutrūkstamoje Laiko grandinėje, šalia nuolatinių išnykimų ir praradimų, jaučiant kaip „teka“ laikas atminties erdvėmis – kūrybos ir filosofinių apmąstymų objektu tampa sunkiai įvardijamos būsenos, ateinančios iš jau patirtų ir išgyventų sielos gelmių.
      
Fotografijose – intymus pasaulis, kuriame pinasi, sluoksniuojasi asmeninės ir bendražmogiškos sąvokos, o metaforos objektas – jausmai. Tai subjektyvūs išgyvenimai, menininko patirtys, savotiška meditacijos forma fotografuojamoje ir išgyvenamoje atminties erdvėje. Tai – pokalbis su savimi sukauptos patirties, gyvenimo ir atminties akivaizdoje.

Dabar svarbu matyti ir jausti tai, ko anksčiau nematei ir nejausdavai, kitaip išgyventi susikaupusią patirtį, prisiminimus, būsenas, išgyventi gyvenimą unikalioje atminties ir patirties formoje, susikaupti meditatyvioje būsenoje, prisiminti save ir kitus, vertinti ir stebėtis būties akimirką, palydėti išeinantį laiką... Tyloje gimsta mintis...

Aleksandras Ostašenkovas




 
Kitos naujienos