Atgal
Antano Sutkaus knygos „Lietuvos žmonės“ pristatymas Vilniuje

Maloniai kviečiame Jus gegužės 22 d., penktadienį, 16.00 val. į Vilniaus Bernardinų bažnyčios bendruomenės centre (Maironio g. 10, Vilnius) vyksiantį pokalbį apie naująją fotografo Antano Sutkaus knygą „Lietuvos žmonės“, išleistą Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus ir Antano Sutkaus fotografijų archyvo. Pokalbyje dalyvauja: autorius Antanas Sutkus, albumo sudarytojas Gintaras Česonis, kunigas Julius Sasnauskas, aktorius Juozas Budraitis, rašytojas Vytautas Martinkus, fotografai Romualdas Požerskis ir Artūras Morozovas. Pokalbį veda fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė.


Sutkus yra žmonių, ne daiktų fotografas, nors „daiktų“, atskleidžiančių šiurkščią gyvenimo tvarką, visada pakanka. Jį be galo domina tai, ką mes dažnai vadiname „kasdiene kova“ – kaip gyvena tie, kuriuos jis sutinka savo gyvenimo kelyje. Sutkus niekada nesislėpė už fotoaparato, jo fotografuojami subjektai dažnai žiūri tiesiai į objektyvą. Kai taip nutinka, mes tampame tarsi nebylaus tardymo liudytojais. Ir – paradoksalu – mes patys esame tardomi. Sutkus turi retą dovaną, būdingą tik saujelei fotografų: jis sugeba sklandžiai, natūraliai susilieti su aplinka. Vaikai, jauni ar pagyvenę žmonės, kolegos menininkai, politikai, miestas, šalis... Dažnai žmonės atrodo tarsi ko nors laukiantys, ar tik stabtelėję... Regis, jie stabtelėjo dėl jo, tarsi norėdami pasidalyti atvirumo akimirka su šiuo tobulu, juos atjaučiančiu prašalaičiu. Ir Sutkus sutinka laukti tiek, kiek jiems reikia. Jo tiesmukiškumas greičiausiai buvo atsvara oficialiai skleidžiamam valstybės melui. Tačiau būtų klaidinga daryti išvadą, kad jis tenorėjo pasakyti: „Ne, viskas buvo būtent taip.“ Sutkus niekuomet neketino imtis korekcinio, objektyvaus registravimo, net jeigu toks ir buvo įmanomas. Jo rūpestis buvo egzistencinis ir visada aukščiau politikos. Labai daug pasako ir tai, kad jis savo pirmaisiais mokytojais vadina ne fotografus, o tokius mąstytojus kaip Kafka ir Faulkneris bei tokius filmų kūrėjus kaip Fellinis ar Buñuelis.

William A. Ewing

A. Sutkaus knygos "Lietuvos žmonės" atvertimas


Sutkaus fotografijose žmonės nieko ypatingo neveikia: nešaudo, nemiršta, nenusirenginėja, nedemonstruoja jokių akrobatinių viražų, tiesiog ramiai sau stoviniuoja ar palengva juda, kažką krapšto, ir to, pasirodo, pakanka. Vaizdas užkabina nervą, sudirgina jį taip stipriai, kad tą saldų skausmą prisimeni dar ilgai. Su laiku jis, žinoma, slopsta, bet pastebėtas įtrūkis sienoje ar išgirstas skardus vaiko balsas kieme gali priminti per fotografiją patirtą nostalgiją. Turiu omenyje ne asmeninius prisiminimus, o bendrinę patirtį, kurią genetiškai žmogaus giminė perduoda iš kartos į kartą, kad nesulaukėtų ir neišsigimtų. Vyrai sunkvežimyje po bulviakasio ir kažkurio iš jų ant maišų užmesti ramentai, moteriškės stoties laukimo salėje ir jų kilmę išduodančios skarelės, internato klasėje dainuojantys arba po Lenino portretu kažko laukiantys silpnaregiai vaikai, santykius gatvėje besiaiškinantys įsimylėjėliai – visų jų vakarykštė kasdiena ir yra gyvenimo druska, suteikianti skonį šiandienai.

Margarita Matulytė


 
Kitos naujienos