Atgal
Alfonso Budvyčio (1949–2003) fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“

A. Budvytis. Elados ilgesys, 1996

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) kovo 6 d. 18 val. atidaroma Lietuvos fotomenininko Alfonso Budvyčio (1949–2003) fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“. Po atidarymo vyks ekskursija po parodą su kuratore Danguole Ruškiene.

Alfonsas Budvytis gimė 1949 m. Balsėnuose, Švėkšnos valsčiuje (Klaipėdos r.). Fotografija susidomėjo dar besimokydamas mokykloje. Nors paveiktas lietuviško kino svajojo apie kino operatoriaus veiklą, susiklosčius aplinkybėms, po mokyklos baigimo 1967 m. įstojo į Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija). Jau studijų metu intensyviai fotografavo. 1979 m. tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos nariu (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). 


Pirmą kartą visuomenei savo darbus pristatė 1980 m. jaunųjų fotografų parodoje kartu su fotomenininkais Remigijumi Pačėsa, Vytautu Balčyčiu, Algirdu Šeškumi ir kt. 1982 m. surengė pirmąją personalinę parodą. A. Budvytis palyginti greitai pelnė pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Analitiniuose straipsniuose šis autorius priskiriamas žymiausiems ir savičiausiems Lietuvos fotomenininkams. Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m., A. Budvytis iš Vilniaus persikėlė gyventi į Goniūnų kaimą (Jurbarko r.).

Tai buvo ryškus posūkis ne tik jo asmeniniame gyvenime, bet ir kūryboje. Čia fotomenininkas sukūrė didžiausius savo kūrybos ciklus „Tylioji gamta“ ir „Juros periodo parko restitucija Goniūnų kaime“. Nuo 1994 m. A. Budvytis – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP). 1995 ir 2001 m. jam buvo paskirta Valstybinė meno kūrėjo stipendija. 2002 m. už reikšmingus Lietuvos menui ir kultūrai darbus jam buvo paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija. A. Budvytis mirė 2003 m.

Svarbiausi Alfonso Budvyčio fotografijų ciklai: „Vyrų skyrius Nr. 7“ (1984), „Mada“ ir „Vietnamas“ (1986), „Lietuvos kaimeliai“ (1988–1992), „Vilniaus vaizdai“ (1986–1992 m.), „Tylioji gamta“ (nuo 1991), „Juros periodo parko restitucija Goniūnų kaime“ (nuo 1998).

Paroda „Iškalbinga tyla“ KKKC Parodų rūmuose veiks iki 2015 m. balandžio 19 d.
Darbo laikas: III-VII 11.00–19.00 val.
Parodą organizuoja VšĮ „Meno menė“.
Projektą iš dalies finansuoja LR kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Daugiau informacijos:
Danguolė Ruškienė
Tel. 8 650 37370
El. p. info@menomene.lt


A. Budvytis. Gulintis. Vilnius, 1983


Alfonsas Budvytis (1949–2003). Iškalbinga tyla

Iškalbinga tyla – dvi absoliučiai prieštaringos sąvokos – tyla ir kalbėjimas. Tyla įprastai suvokiama kaip palanki terpė kontempliacijai ar savianalizei. Visam kam, ką surasti ar pasiekti reikalinga ramybė, izoliacija nuo bet kokio garso, bet kokio trikdžio ir įsikišimo. Priešingai – iškalbingumas. Daug sakantis ir todėl paprastai suteikiantis tam tikrą kiekį informacijos. Kalbėjimas nebūtinai reiškia bendravimą, bet visuomet – ištransliavimą minčių, nuomonės, patirties, etc. Dažniausiai tikintis grįžtamojo ryšio. Jam atsiradus, užsimezga pokalbis, įvyksta apsikeitimas nuomonėmis, galop – kontaktas. Būtent tai stebima A. Budvyčio fotografijoje. Kontaktas su lengviau ar sunkiau identifikuojamomis realybės atkarpomis, kuriose lyg ir nieko nevyksta, bet informacijos gaunama stebėtinai daug.

Pati A. Budvyčio fotografijos prigimtis yra dvilypė. Užfiksuotas vaizdas jose – spengiančiai tylus, meditatyvinis, gramzdinantis į gilius apmąstymus. Kartais melancholiškai švelnus, kartais užgauliai provokuojantis. Niekada – agresyvus, bet visada masinantis ieškoti atsakymų. Kad jį pažintum, suvoktum, galiausiai – perprastum. Bet tai – neįmanoma. Tai ir lieka tik siekiamybe. Tylią savo fotografijų prigimtį galbūt galėtų paaiškinti pats autorius. Bet fotografinių vaizdų iššifravimo kodų jis nepaliko. Ir tai yra gerai. Neribodamas savo kūrybos nei laike, nei erdvėje, nei sąvokose-pavadinimuose (jų yra net po kelis kiekvienai fotografijai), jis paliko juos atvirus kiekvienam. A. Budvyčio fotografija ir šiandien transformuojasi, keičiasi, įgauna naujus kontekstus (tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme).

A. Budvytis gyvenimo esmės ieškojo paprastuose kasdieniuose dalykuose, savo aplinkoje. Ne jis vienas tuo metu taip darė, bet fotografiją jis kūrė ypač kruopščiai ir atsakingai. Menininko kūrybos pradžioje fiksuojami žmonės akivaizdžiai nėra padėties ar savo likimo šeimininkai. Jie klaidžiojantys ir ieškantys. Jie amžini keleiviai. Jau pavargę, bet vis dar tebesiilgintys laisvės. Tokios laisvės, kuri žmonėms nepriklauso. A. Budvytis ir pats tai jautė. Sistema, santvarka, įsipareigojimai, tradicijos, rutina ir galiausiai – nuovargis, abejingumas, verčiantys gyvenime užimti ne veikėjo, bet stebėtojo pozicijas. Toks buvo jo fotografijų personažas, nesvarbu kokiame pavidale, nesvarbu, ar tai žmogus, ar daiktas. Fotomenininkas buvo be galo atidus aplinkai. Jis pastebėdavo menkiausius jos pokyčius. Ypač dažnai savo paskutiniuose kūriniuose pats režisuodavo fotografijų siužetus. Jis priskirtinas tiems kūrėjams, kurie ilgai brandina savo idėją ir dar ilgiau ieško sprendimų jai materializuotis. Atkakliai siekia to rezultato, kuris buvo užprogramuotas jų mintyse. Ne tik fotografuojant, bet ir spaudžiant fotografijas popieriuje. Ieškant vaizdo, minties ir spalvos/atspalvio santykio. Būtent to vienintelio, kurio reikia.

A. Budvytis viską, ko jam reikėjo kūrybai, rado šalia savęs. Jis fiksavo tuos žmones, kuriuos sutiko, su kuriais suvedė likimas, bendra patirtis, jausmai. Jis fiksavo prašalaičius. Tuos, kuriuos pamatė. Gal tik akimirką, vos atsigręžęs. Miestus ir vietoves, po kuriuos keliavo. Net ir fotografuodamas tolimas, egzotiškas šalis (Pietryčių Aziją ir kt.), menininkas nesižavėjo neįprastu čionykščiu gyvenimo būdu, architektūra ar augmenija. Jis gilinosi į vietos gyventojų kasdienybę, į svetimšalius žvelgė atvirai ir be nuostabos. Kaip būdamas vienas iš jų. Ir vėliau, kai jo fotografijoje atsirado tylioji gamta, jis fiksavo tai, ką rado savo aplinkoje. Tai, ką pats užaugino ar aptiko vaikštinėdamas po pievą, klaidžiodamas miške. Viską šis autorius galėjo nesunkiai perprasti ir pasitelkti kūrybai. Stebėtina, kad tai buvo dvigubas matymas. Praktinis, kaip žmogaus, neseniai ūkininkaujančio kaime (prieš tai A. Budvytis gyveno Vilniuje), ir kaip menininko, kuris iš rasto paukščio sparno gali sukurti visą fotografinį epą ar bet kurią daržovę paversti nenuginčijamos vertės savo kūrinio herojumi.

Farmacijos studijos tarsi iš anksto užprogramavo A. Budvyčio eksperimentus, kurie nuo 1983 m. pasireiškė įvairiais fotografijų spalvinimais, tonavimais ir kt. papildomais efektais. Tačiau jo fotografijų pilkuma ir tada niekur nepradingo. Priešingai, atsiradusios spalvos kontrastuoja su niūriais tonais ir dar labiau juos išryškina. O sąmoningai cituojama nekokybė, tarsi atsitiktinai pateikiami „sugadinti“ kadrai palieka atviros ir paveikios fotografijos įspūdį. Jau gyvendamas kaime, A. Budvytis pasinėrė į savotiškas gamtos studijas. Fiksavo skirtingų faktūrų, spalvų augalus, daržoves, gyvius ir kt. Tai nugramzdindamas juos į vandenį, tai ieškodamas išraiškingo atspindžio stiklo lakšte ar stebėdamas vaizdo deformacijas ledo luite. Viskas buvo pasitelkiama ne tam, kad sukurtų tai, ko nėra realybėje. Bet tam, kad demaskuotų tikrovę, ją apnuogintų ir savotiškai paliudytų niekur nedingstantį jos pirmapradiškumą. A. Budvyčio fotografinis pasaulis – intymus, labai asmeniškas, bet kartu – atviras ir gaivalingas. Kartais šiek tiek ironiškas. Visada maištingas. Jo fotografija niekada neneigia. Joje neaptiksime jokios kritikos, vien švelnią melancholiją, susimąstymą, nuoseklų, atidų ir gilų aplinką tiriantį žvilgsnį. Ji kalba savaip. Ji kalba tyla.

Kuratorė Danguolė Ruškienė


A. Budvytis. Šaltos bangos skalauja krantus. Nida, 1983

 
Kitos naujienos