Atgal
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Po Aukštaitijos dangumi...

Už šių vartų ilsisi poetas, kunigas Antanas Strazdas. Kamajai, 2014

„Visą vasarą juodai dirbau, nebuvo kada sustoti ir atsipūsti...“ – prisipažįsta fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius, skersai ir išilgai išmaišęs Aukštaitiją ir parengęs antrąją Lietuvos regionams skirtą beveik 500 nuotraukų albumą „Aukštaitėj − aukšts dongs ė čysts vondva“. Kaip juokauja pats fotografas, nors tai meninis albumas, tačiau jį galima naudoti ir kaip turistinį atlasą „po Aukštaitiją Aleksandravičiaus pėdomis“.





Prieš dvejus metus, kai pasirodė Jūsų albumas „Paskutinieji LDK piliečiai“, naujas knygas ėmėte leisti kasmet – 2013 m. išėjo pirmoji Lietuvos regionams skirtas knyga „Žemaitėjė – mona meilė“, o dabar štai ir albumas apie Aukštaitiją. Kaip spėjate?

Iš smalsumo visa tai... Tik pradedu kažkuo domėtis ir nepastebiu, kaip jau visa galva panyru. Truputi gaila, kad šitiek reikėjo nugyventi, o, rodos, tik dabar toks smalsumas atsirado (juokiasi). Juk man dirbti gan paprasta – sėdu į mašiną – ir jau kitam Lietuvos gale... Tiesa, čia atsiranda finansinis klausimas, nes šiose ekspedicijose su fotoaparatu rankose brangiausia kaip tik ir yra kuras. Bet labai norint ir tai tampa ne problema. O dabar kaip tik skaitau apie Česlovą Kudabą – jis visą Lietuvą skersai išilgai pėsčiomis išvaikščiojo. Va čia tai valia ir užsispyrimas...

Klausiate kaip spėjau per metus parengti naują albumą? Tiesą sakant, niekaip nebūčiau to padaręs, jei nebūčiau turėjęs 20 metų įdirbio. Žymiausių Lietuvos kūrėjų, visuomenės veikėjų portretų galeriją aš pradėjau rinkti netrukus po to, kai pradėjau fotografuoti – jau daugiau nei prieš dvidešimt metų. Natūralu, kad tarp šių žmonių nemaža dalis yra ir aukštaičiai. Taigi, ėmiau dirbti ne plynam lauke... Taip pat buvau fotografavęs ir kai kurias vietoves – Biržus, Komaro dvarą Raguvėlėje ir kt. Tačiau daugumą medžiagos turėjau surinkti per šią vasarą.

Tiek rengdamas albumą apie Žemaitiją, tiek ir apie Aukštaitiją, visų pirma atlikdavau namų darbus – apžiūrėdavau, kokios upės, ežerai, lankytinos ir tiesiog įdomios vietos, gamtos, architektūros, istoriniai paminklai, etnografiniai kaimai, žymių žmonių gimtinės ir pan. O pasidaręs detalų kelionės planą išvažiuodavau dviem–trims dienoms į Aukštaitiją...

Ar galima sakyti, kad fotografuodamas „Paskutinieji LDK piliečiai“ sau atradote reportažinę fotografiją, kurią tęsiate ir šiuose Lietuvos regionams skirtuose darbuose?

Tai ne tiek reportažas, kiek skirtingi, anksčiau mano netyrinėti žanrai – peizažas, natiurmortas. Išbandęs šiuos žanrus pamačiau, kad galiu, mane tai džiugina, tad belieka tęsti...

Per šiuos metus aš suaugau ir dabar žiūriu ne vien tik kaip fotografas, bet ir kaip istorikas tyrinėtojas. Rengdamas šiuos albumus ėmiau dirbti ir sau visiškai nebūdingą darbą – rašyti užrašus po nuotraukomis. Viena vertus, pavadinimus mėgstu poetinius, romantiškus – juos geriau sekasi užrašyti. Tačiau šalia pavadinimo man svarbu tiksliai nurodyti, kas užfiksuota nuotraukose, kur tai yra, kuo tai svarbu Lietuvai. Taigi, užsidaręs savo namų bunkeryje turėjau daug darbo visą tą medžiagą surinkti, tuomet atrinkti tai, kas svarbiausia, ir surašyti. Šiam darbui reikėjo didžiausių mano pastangų... (juokiasi)

Albumas skirtas Žemaitijai, rodos, buvo gan dėsningas – pats esate žemaitis, 2013 m. buvo minimas Žemaitijos krikšto jubiliejus. O dabar knyga apie Aukštaitiją – ar tai irgi dėsninga?

Gal ir būčiau baigęs su Žemaitija, tačiau kažkaip nepadoru tapo prieš kitus lietuvius (juokiasi). Kodėl iš visos Lietuvos Žemaitiją reikėtų išskirti? Juolab dabar, kai dažnai linkstama viską dalinti, skirstyti, atsiriboti... Tad šiuo darbu man, priešingai, norisi sujungti – juk esame maža tauta, turime pažinti save pačius ir išmokti didžiuotis tuo, ką turime.

Pristatydamas albumą, skirtą Žemaitijai jau žinojau, kad kita knyga bus apie Aukštaitiją. Kadangi pats būdamas 23 metų „nutekėjau“ į Panevėžį, kuriame sulaukęs veik trisdešimties kaip tik ir gimiau kaip fotografas, todėl Aukštaitija man yra labai brangi. Kad ir laikau save žemaičiu, tačiau Aukštaitijoje gyvenau ilgiau nei gimtojoje Klaipėdoje. Ir nors pastaruosius 7 metus gyvenu Vilniuje, tačiau registruotas esu Panevėžyje (juokiasi). Tad fotografuoti Aukštaitiją man buvo gerokai paprasčiau – aš nuvažiuodavau iki Panevėžio, o iš ten – į visas puses jau nebe taip toli...

Beje, Panevėžys šiemet yra Lietuvos kultūros sostinė, tad ir šis faktas, kaip Žemaitijos atveju krikšto jubiliejus, tapo gan reikšmingu pagrindu parengti būtent šią knygą.

Kaip pats įvardijate šios knygos koncepciją?

Nors A. Bumblauskas apie albumą „Žemaitėje – mona meilė“ yra sakęs, kad tai „enciklopedija pagal Aleksandravičių“, tačiau dirbdamas tiek su Žemaitijos, tiek ir Aukštaitijos albumais, neturėjau tikslo rengti istorinio, dokumentinio ar turistinio žinyno, nors ir rūpėjo aprėpti svarbiausias krašto vietas, žmones ir juos aiškiai identifikuoti. Vis dėlto tai ne žinynas, o meninė knyga, kurioje mano žvilgsnis į tai, ką mačiau.

Pavyzdžiui, Vaižganto gimtinėje nufotografavau jo skulptūrą, tačiau į knygą įdėjau nuotrauką su inkilu, kuris kabo medyje, keliolika metrų nuo tos skulptūros, bei žirgo formos debesim. Tai jau tikrai ne dokumentika, bet mano požiūris į Vaižgantą, savaip poetinis, romantinis, bet kuriuo atveju gražus ir su meile.

Šie albumai yra apie tai, kuo mes didžiuojamės. Man garbė, kad turėjau galimybę pažinti ir nufotografuoti tas iškilias Lietuvos asmenybes, kurių kūryba, darbai visų pirma praturtino mane patį, pamatyti įstabias vietoves, bažnyčias, ežerus ir piliakalnius, nuo kurių grožio iki šiol ant širdies gera likę...

Kaip kūrėjui, norėjosi šį albumą padaryti geresnį, ne tik didesnį (juokiasi). Iš esmės knygos sudarymo principas toks pat, kaip ir Žemaitijos albume – per žmones, gamtą, kultūrą, istoriją atskleisti regiono portretą. Nors veidai ir vietos skirtingos, bet vizualine prasme – visur gan panašūs dalykai. Tad reikėjo į viską pažvelgti kitaip, atrasti naujų, sprendimų, kurie nustebintų mane patį. Kaip kažkada yra sakęs Sigitas Geda – norint pamatyti kažką nekasdieniško, reikia pažvelgti paukščio ar žvėries akimis...

Beje, kai kurie kolegos fotografai sako, kad geriausia šviesa fotografuoti yra ryte arba vakare. O aš supratau, kad nėra blogos šviesos, svarbu, kad požiūris būtų teisingas – ar lietus, ar prieš saulę – viskas man tinka.

Tad kokį Aukštaitijos portretą susidėliojote?

Niekada nemaniau, kad Aukštaitija yra tokia graži (juokiasi). Man kaip žemaičiui, žinoma, gražiausia Žemaitija, o kadangi mano žmona nuo Biržų–Pasvalio krašto, visą Aukštaitiją taip ir įsivaizdavau lygią kaip stiklas... Bet kai tik pasukau į Anykščių pusę, Molėtus, jau nekalbant apie Zarasus – tik žiūriu, už posūkio atsiveria ežerų panorama, po kojomis – miškai... Buvau nesvietiškai nustebintas šių grožybių, juolab kad mažai ką iki tol buvau matęs. Žemaitijos albumą dariau iš meilės, o Aukštaitiją įsimylėjau ją fotografuodamas ir vis naujai atrasdamas.

Pradėjus rengti knygą sunkiai sekėsi rasti raktą, kuris padėtų atrakinti pačią Aukštaitiją. Ir tik vėliau iš nuotraukų pamačiau, kad tai galėtų būti malūnai ir dangus. Todėl ir knyga ši vadinasi „Aukštaitėj − aukšts dongs ė čysts vondva“ – tai iš Pasvalio krašto kilusios Elvyros Pažemeckaitės išgirdau, ir man pasirodė labai gražu. Juk Aukštaitija – ežerų kraštas, o šią vasarą dangus buvo labiau pavasariui nei vasarai įprastas. Tad dangaus šiame albume labai daug – per malūnus, pievas, vandenį, piliakalnius... Be viso šito, taip pat ir žmonės, jų šventės, apranga, kalba, tarpusavio bendravimas yra šio krašto portretas.

Šios kelionės visų pirma Jums pačiam buvo pilnos atradimų, tad papasakokite, kas labiausiai įsiminė.

Visų pirma man galva susisuko nuo istorinių asmenybių ir jų darbų, apie kuriuos nieko nežinojau ar buvau girdėjęs tik detales. Pavyzdžiui, tiltų inžinierius Stanislovas Kerbedis, kurio suprojektuotas garsusis Šmito tiltas Sankt Peterburge, arba tiltas per Vyslą Varšuvoje daugelį metų ir vadintas Kerbedžio vardu. Arba štai Žeimiuose palaidotas Vaclovas Michnevičius, Lietuvoje ir Gudijoje suprojektavęs ir pastatęs daugiau kaip 30 bažnyčių, Žemaičių plentą. Arba Kazimieras Žoromskis – nuo Panevėžio krašto, kurio darbai buvo eksponuojami drauge su Marco Chagallo, Vasilijaus Kandinskio, Salvadoro Dali kūriniais. Mane labiausiai stebina tai, kad dauguma šių asmenybių tiek Žemaitijoje, tiek ir Aukštaitijoje išėjo iš viensėdžių. Paradoksas – šviesa iš dūminių pirkelių...

Man, suaugusiam su panevėžiečių kalbėjimo tonacijomis, vienas iš atradimų buvo kupiškėnų tarmė, kurią išgirdęs tiesiog išsižiojau ir ilgai likau sustingęs iš nuostabos... O kur dar Svirskio kryžiai, visi tie piliakalniai, ežerai ir malūnai... Netikėtų atradimų pilna visa Aukštaitija.

Į kokius atradimus rengiatės dabar?

Pradėjęs rengti knygą apie Aukštaitiją supratau, kad kelio atgal nėra, ir jei būsiu gyvas, jei Dievas duos, reikės parengti ir knygą apie Dzūkiją, Suvalkiją ar kitaip Sūduvą, Mažąją Lietuvą bei atskirai Vilnių. Dideli planai... (juokiasi)

Dabar jau pamažu renku medžiagą apie Dzūkijos žmones, įdomias ir gražias vietas, kurių čia tikrai nestinga. Tiesa, kol kas su istorinėmis asmenybėmis sekasi sunkiau, nes be M. K. Čiurlionio, V. Krėvės, partizanų A. Ramanausko-Vanago, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ne ką tesu suradęs. Tiesa, šiąnakt atkapsčiau, kad Romas Kalanta gimė Alytuje – man tai buvo labai netikėta. Tad tereikia imti domėtis, gerai pasikapstyti ir išryškėja daug netikėtumų. Jau su nekantrumu imu laukti bobų vasaros, kai galėsiu važiuoti ir atrasti Dzūkiją. Viliuosi, kad kitais metais, tuo pačiu laiku, jau bus su meile parengtas albumas ir apie šį Lietuvos kraštą.


Kalbino Gediminas Kajėnas bernardinai.lt



 
Kitos naujienos