Atgal
Vytauto Suslavičiaus fotografijos paroda "Atvaizdo metafizika"

Spalio 12 d Dusetų dailės galerijoje pradėjo veikti Vytauto Suslavičiaus paroda "Vaizdai-Lietuva". Paroda veiks iki lapkričio 10 d.
Fotografuojantis Žmogus laivą jūroje išvysta tarytum įplaukusį į kitą dimensiją – dangų. Jautrią vaizdo ribą tarp vandens ir dangaus šis žmogus savo valia suvokia tarytum jau išnykusią. Patirdamas tai, lyg nušvitimo akimirką, jis sužvejoja vaizdą tarytum neregėtą žuvį, negalvodamas, kad žuvies paskirtis – ne vien tik būti sugauta. Tačiau visas žmogaus, kaip kultūros kūrėjo, santykis su gamta yra būtent toks: suteikti gamtai žmogiškosios savasties, įdvasinti ją, įdiegiant jai savo paties dvasios, naudoti gamtą savo dvasios sklaidai.

Fotografuojantis Žmogus atima laivą iš jūros ir atiduoda jį dangui. Lygiai taip jis atima debesį iš fizikai priklausančios sferos, suteikdamas jam ženklo vaidmenį, ir atiduoda jį magiškų ženklų erdvei. Sudūlėjusi valtis atimama iš jos pačios ir pridedama prie mito apie Nojų, atgaivina šį mitą naujoje, netikėtoje vietoje.
Medžio fragmentas atitraukiamas iš medžio būties – jam įkvepiama mistinio paukščio ar milžino dvasia. Vienintelę menką plunksnelę Fotografuojantis Žmogus paverčia visos jūros įlankos valdove, kuri tai įlankai suteikia ir dvasią, ir vardą. Vandens telkiniai taip pat atimami iš gamtos ar geografijos, o vietoje to jiems įkvepiamos magiškų veidrodžių bei akių reikšmės.
Fotografuojančiam Žmogui gamtos vaizdas nelyginant gamtininkui augalas ar gyvūnas, fotografas kuria nelyginant naujas augalų ir gyvūnų veisles. Šitokiu būdu sukuriamas Jūrų katinas ir Mauras žaliaplaukis. Tokia yra magiška „atimti-pridėti“ alchemija, kartais panaši į sodo genėjimą. Arba į asketą su savąja regula, kuriai veikiant viena yra aukojama kito labui – čia kažko, kas natūraliai kūniška, atsižadama dėl tikro ar menamo geresnio gyvenimo, dėl dangaus. Panašiai garsus mąstytojas ir rašytojas C. S. Lewis rašė apie gyvūnus: pačia giliausia prasme prijaukintas gyvūnas ir yra vienintelis „nesužalotos prigimties“ gyvūnas, nes jis yra žmogiškumo dvasios, o tai reiškia, ir Dievo dvasios nešėjas. 
Panašiai elgiasi poetas, atsižadėdamas daugybės žodžių – vardan sakinio, kuriuo pasauliui suteikia savo paties dvasios. Visos kultūros formos kuriamos atsižadėjimo principu. Kartais tai nelyginant užmestas tinklas, į kurį įkliuvęs pasaulis, matomas pro atskiras tinklo kilpas ar langelius, kalba visiškai arba šiek tiek kitaip nei kalbėtų būdamas vientisas, nekadruotas, nefragmentuotas.
Fotografuojantis Žmogus, Foto Grafas Vytautas Suslavičius mums atsiveria kaip tas, kuris sužvejojo kitokius Lietuvos vaizdus – juose sunkiai ją atpažįstame, nes šioji, naujoji, kitoniškoji Lietuva mums labiau šneka arba kitą pasaulį (arba apie visą pasaulį, kosmosą) nei apie tą šalį, kurią įpratome vadinti Lietuva. Tokiu būdu nelyginant atsižadama anos, visiems žinomos Lietuvos, tačiau kaip tik šitaip ji ir atgaivinama.
Išsinerti iš to, kas pernelyg įprasta, sustabarėję ir todėl atsiduoda mirtimi – tikrasis dvasios veiksmas, per kurį visa atgyja.

Sara Poisson
Rašytoja


 
Kitos naujienos