Sovietų okupacijos metais Sutkaus motina turėjo slapstytis dėl vyro, Antano Sutkaus tėvo, mirties. Būsimąjį fotografą augino seneliai, o jaunąjį Sutkų kankino klausimai apie tėvų meilę ir jų gyvenimą. Knygos ir galimybė skaityti lietuvių ir rusų kalbomis formavo kaimo vaiko požiūrį į gyvenimo realybę.
Sutkus pradėjo fotografuoti būdamas penkiolikos. Pirmaisiais jo fotografijų objektais tapo jį supanti aplinka, šeima, draugai. Universitete ėmė formuotis jo stilius. 1957-1958 neturėdamas galimybės susipažinti su pasaulio ir Europos fotografų darbais ir, dėl šios priežasties, niekieno neįtakojamas Sutkus kuria savo unikalią estetiką, naudodamas technologinius, kompozicinius ir stilistinius sprendimus.
Tai žurnalistiniai ir dokumentinės fotografijos darbai. Profesinius fotografo įgūdžius gilino darbas keliuose Lietuvos žurnaluose. Čia Sutkus stengėsi išvengti tuometinės stalinistinės propagandos klišių.
„Tuo metu buvau vienas keleto kuriančių neformaliai ir netradiciškai, - pasakoja Sutkus. Chruščiovinio atšilimo metu galėjau fotografuoti naujai, be suvaržymų. Nieko nedariau prievarta, tiesiog norėjau išreikšti savo santykį su fotografuojamu objektu. Žmogus visada buvo mano fotografijų centre.“ Šis požiūris tapo ašimi kuriant Lietuvos žmonių seriją, kurios pagrindinis herojus yra žmogus. Tai lengvai perskaitoma jo fotografijose – kiekvienas personažas kuriamas humanistinės fotografijos tradicijoje. Pavyzdys galėtų būti prancūzų egzistencialisto Jean-Paul Sartre, einančio baltame Nidos kopų fone, fotografijos. Jis eina vienas, sekamas kažkieno, nesančio kadre, šešėlio. Sutkus fotografavo Jean-Paul  Sartre ir Simone de Beauvoir visitą Lietuvoje.

Fotografas sako, kad darbui naudojo tik juostines kameras, nes skaitmeninis būdas sumažina atsakomybę už fotografinį kadrą. Pagrindinė jo darbų vertė – spontaniškumas. Sutkus laukia momento ir tada spaudžia mygtuką. Visos jo fotografijos yra juodai baltos. Šis būdas sukaupia dėmėsį ties objektu ir pabrėžia menininko požiūrį.

Kai kurie vaizdai pateikti ypatingu kampu ir gali būti pavadinti siurrealistiniais. Stebina 1959 m. sukurto „Maratonas Universiteto gatvėje“ matymo kampas. Šį darbą būtų sunku paaiškinti neperskaičius jo pavadinimo. Jauna moteris persisveria per balkoną, kad pamatytų maratono bėgimą gatvėje, kurios ramybę drumsčia tik viena bėganti figūra. Šis gatvės portretas atrodo siurrealistinis ir primenantis Ispaniją.

1964-ųjų metų fotografijoje „Po darbo dienos“ sukurta netikėta perspektyva. Šį kartą fotografuota iš žemo žiūrėjimo taško. Antrame plane  - nuvažiuojntis autobusas, pirmajame – moteris einanti link objektyvo. Matome tik moters kojas, krepšį ir skėtį. Tai labai neįprastas rakursas. „Geriausios mano nuotraukos sukurtos miestų ir kaimų gatvėse fotografuojant atsitiktinius praeivius. Man labai svarbus vidinis kontaktas su fotografuojamuoju. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis paprastas susitikimas tampa atviru ir įdomiu. Visada pasitikėjau savo intuicija ir dirbau spontaniškai. Fotografijoje vertinu vidinio pasaulio įžvalgą. Mano kredo - meilė žmogui“ - sako Sutkus.

Šią nuostatą puikiai demonstruoja Sutkaus sukurti portretai. Pažvelgus į 1964 metais Vilniuje sukurtą aktorės Elenos Žalinkevičaitės portretą, jauti, kad pasipuošusi vakariniais apdarais ir papuošalais moteris, besiklausanti pašnekovo jaučiasi nelabai jaukiai dėl į ja nukreipto objektyvo.
Fotografija sukurta taip, kad leidžia dalyvauti įvykyje ir būti kartu.
1992 m. sukurta baikerių serija viena ekspresyviausių Sutkaus kūryboje. Vienoje fotografijoje matome besijuokiantį jaunuolį. Jis savoje kompanijoje jaučiasi patenkintas ir išdidus. Nors vilki gerokai per didelę odinę striukę, vaikinukas puikuojasi savo šalmu.

Lietuvių fotografai tapo sovietinės fotografijos lyderiais po 1969 m. Maskvoje surengtos parodos “Devyni Lietuvos fotografai“. Anri Vartanovas, tuometinis fotografijos kritikas iš Rusijos, įžiūrėjo šių fotografų darbuose unikalius bruožus – artimas ryšys su gimtine, jos gyventojais, savita filosofija ir atsakomybė. Po šios parodos Sutkus pelnė ypatingą pripažinimą ir atsirado galimybė parodyti savo darbus užsienyje. Tuo pačiu metu buvo įkurta Lietuvos fotomenininkų sąjunga, pirmoji kūrybinė organizacija sovietų sąjungoje, vienijanti fotografus. Sutkus tapo iniciatoriumi, pagrindiniu organizatoriumi ir pirmininku. Šią asociaciją sukūrė talentingi fotografai, ją rėmė intelektualai, paskatinę įamžinti Lietuvos visuomenę. Dabar ši asociacija turi didžiausią fotografijų archyvą Lietuvoje. Organizacija ne tik kaupia archyvą, bet organizuoja parodas ir užsiima leidyba.

Sutkus apibrėžia savo kūrybos metodą kaip „spontanišką ir nuoširdų“. Fotografiniais terminais tariant tai būtų „lemiamasis momentas“. Šį metodą ypatingai naudojo prancūzų fotografas Henri Cartier-Bressonas, kuriuo Sutkus žavisi. Kaip šį metodą galima būtų apibrėžti? Tai – visos istorijos papasakojimas vienu paveikslu. Davido Bate‘o knygoje apie fotografiją „Key Concepts“ randame Bresson’o apibrėžimą: „nepakartojamas kūrinys, kurio kompozicija turi tiek jėgos ir pilnatvės, o turinys spinduliuoja taip, kad šis vienintelis paveikslas papasakoja ištisą istoriją“. Būtent tokie pavyzdžiai yra daugelis Sutkaus darbų: vaikas švelniai prigludęs prie tėvo ar motinos rankos, vieno Vilniaus restorano darbuotojai susirinkę pozuoti fotografui ir vaikas, spoksantis į objektyvą, kelios moterys aukštakulniais bateliais laviruojančios ant nebaigto įrengti šaligatvio krašto. Šiuos trapius momentus fiksuoja Sutkaus kamera. Ir būtent šie momentai yra „nėšti momentai“, kuriuose susijungia vaizdo praeitis, dabartis ir ateitis taip suteikdami fotografijai galią.

Sutkus mums siūlo kitokį požiūrį, turint omenyje Lietuvos kontekstą. Jis imasi fotoreportažo, bet be dramatiškų efektų. Priešingai, jis teigia meilę ir viltį fotografuojamų žmonių gyvenimams, nes tarp jų ir menininko užsimezga artimas ryšys.

Šią galvoseną įtvirtino Edwardas  Steichenas. Jo kūrybą Sutkus atrado gana anksti. Steichenas suprato, kad po dviejų didžiulių karų, keleto karinių konfliktų ir krizių atėjo laikas fotografuoti kitus dalykus. 1955 m. jis paskelbė pasaulinį gyvenimo fotografijos konkursą. Jame dalyvavo 67 šalys, buvo pateikta virš 200 fotografijų. Parodoje, pavadintoje The Family of Man  (Žmonių giminė) atkuriami pagrindiniai gyvenimo momentai: kūdikio gimimas, krikštas, jaunystė, vedybos...iki pat mirties. Ši paroda pastoviai eksponuojama Clervaux, Liuksemburge.

Sutkaus fotografijos išreiškia gilų kasdienio gyvenimo supratimą ir fotografo neeilinį sugebėjimą
fiksuoti smulkius gyvenimo fragmentus, kurie istorijai reiškia tiek daug.

Fotografija Antano Sutkaus