Valentinui Juraičiui svarbu – fotografijos ir dokumentinė pusė, ar būtų dokumentuojamas laikmetis ar daugiau jo emocinę būseną atskleidžiantys faktai bei detalės. Fotografo teigimu, jis niekada nesiekė fotografuoti įvykių, neieškojo sensacijų. Jis visada stengėsi užčiuopti laikotarpio bruožus. Net ir sovietmečiu kurtos serijos, nebuvo kažkieno užsakyti reportažai – tai kadrai pačiam sau, atskleidžiantys autentišką fotografo mąstymą apie pasaulį.
Fotografijose autorius nesiekia vizualiai išryškinti, sąmoningai išaukštinti žmogaus. Pastarais dažniausiai yra natūrali kraštovaizdžio dalis, tyliai įsiliejanti į bendrą kūrinio kompoziciją. Atrodo, kad fotografijomis norima pasakyti, kad žmogaus aplinka ne mažiau svarbi, nei pats žmogus, kad jis – tik viena iš pasaulio sudedamųjų dalių.
Fotomenininkas lankydamasis kaimo vietovėse stebi basivystančio kapitalizmo bruožus.Pastebi, kad tuomet, kai Vilniuje ir kituose šalies centruose tvyro postmodernistinė dvasia, didžioji Lietuvos kaimo dalis gyvena ikiindustrinį , etnografinį gyvenimą, kur ryškus tautinis ir etninis identitetas. Dvi Lietuvos. Skirtumas toks, kad fotografijų herojus iš „Gurbšilio žmonių“ serijos neatsakytų, už kiek modernusis vilniškės kompanijos bosas perka kaklaraištį. Kaip, kad ir anas neatspėtų, kad kaimiečio kostiumas padėvėtų rūbų krūvoje kainuoja tik litą, kitą.
V. Juraičio fotografijų herojai dar nespėję emigruoti arba emigracijai nereikalingi. Juozas, Salomėja, Gintas, Emilija ir kiti, tai ne folkneriški personažai ,,snoupsai”, o vietiniai – laisvos dvasios, nors ir jausdami materialius nepriteklius, išsaugoję savigarbos jausmą. Jie yra patenkinti, kad gyvena čia, savuose namuose be plastikinių langų ir durų, kvėpuoja tyru oru, vaikšto dar niekad nedažytomis medinėmis grindimis...
LFS Klaipėdos skyriaus informacija
Telefonas pasiteiravimui 846410402
|
|
