Vilniaus pedagoginio universiteto fotografijos galerijoje “Pozityvas-negatyvas” atidaroma Stanislovo Žvirgždo fotografijų paroda „Lietuviški peizažai“. Parodos atidarymas 2010 vasario 23 d. (antradienis) 13 val. VPU centriniai rūmai, Studentų 39.
Fotopeizažininkai – nuostabiai ramūs žmonės: pėda po pėdos, bruoželis po bruoželio jie tyrinėja gimtinės – motinos veidą. Stanislovas Žvirgždas irgi iš tų kantriųjų ir santūriųjų: dvidešimt metų mynęs Vilnios pakrantes jis dabar su fotoaparatu žvalgosi pro Antakalnio buto langą. Kadaise šyptelėdavau, pamatęs senus žmones, valandų valandas pratūnančius prie lango. Dabar vis geriau suprantu: čia ne silpnybė, o žmogaus galia kontempliuoti ir džiaugtis judančiu prieš akis gyvenimu. Kas užginčys, kad vojerizmas yra fotografijos, kino ir televizijos psichologinis pamatas? Tačiau menininkas vojeristas, pasak filosofo Rolando Barthes’o, atlieka Sizifo darbą: įtempęs žvilgsnį su fotoaparatu artėja prie esmės, dažnai nuleidžia akis jos nepagavęs ir vėl pradeda iš naujo. Vaizdas pro langą – irgi artėjimas į esmę. Nors žvilgsnis ir prirakintas prie vienos vietos, bet iš dienų ir metų susiklosto apmąstymai apie permainas. O jei save palygini su pirmtakais, akivaizdžiai matai, kaip laikas eina per miestą. Gal dėl to žvilgsnis pro langą pilkesnis ir liūdnesnis, negu gamtos alsavimas Vilnios slėniuose ir vingiuose. Ten autorius lyg prirakintas prie vieno objekto, bet yra erdvės vis kitokiems rakursams, čia – įsirėminęs viename kadre. Bet abejur vilioja pilkuma ir tolis, miglos mistiškumas. Nors čia ne Stanislovo vizijos ir montažai, kur fantazijai nėra ribų, vis vien jautiesi it sapne, kai išvysti mielą širdžiai peizažą su liūdnais pokyčių ženklais. Dažnai tai iš tiesų ženklas, kad kažkas keisis tavo gyvenime. Kas gali keistis sulaukus 60–ojo rudens? Tik jau ne mūsų suvokimas, kad „peizažo sizifas“ S. Žvirgždas kuria ne veltui.
