– Bemaž Kalėdoms atidaryta tavo paroda „Yra šalis…” Vilniaus galerijoje „Meno niša” ir ką tik išleista įkvepiančių fotografijų knyga „Mikališkių stebuklai” (Vilnius: Tyto alba, 2009) yra puiki proga pokalbiui. Nauji, bet atpažįstami tapybos darbai, skulptūriniai pinti objektai ir ypač nuotraukos labiausiai akina kalbėti apie itin savitą teatrališkumą... Iš kur tai?
– Tai teatro palikimas. Negaliu pasakyti, kad persekioja, bet tapo mano sudedamoji dalis.
– Na, ji gana ryški...
– Dar iki studijų po kariuomenės 1976–1980 m. dirbau dailininko padėjėju Operos ir baleto teatre, o 1980–aisiais įstojau į Vilniaus dailės institutą (dabar – Akademija) ir nuo tada dešimt metų, iki 1990–ųjų, dirbau Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku dekoratoriumi.
– Prisimenu pirmąją tavo fotografijos parodą „Savicko galerijoje” 2002–aisiais. Stulbinantis netikėtumas po visiškai kitokios tapybos. Idėjų griežtumas ir konceptualumas tas pats, bet po ryškių spalvų nespalvotos nuotraukos atrodė itin provokuojamai. Ir tiek grotesko...
– Visos fotografijos yra mažytės mizanscenos. Tik teatre po vienos mizanscenos bus kita, kuri pasakos jų ryšį, o man į vieną fotografiją reikia „sutalpinti“ visas mizanscenas. O čia jau nuo intelekto priklauso, ypač nuo žiūrinčiojo – kiek ir ko jis pamatys. Skirtingo išsilavinimo gali įžiūrėti skirtingus dalykus. Kiti gali įžiūrėti net tai, ko aš pats nebuvau sumąstęs, tada man pačiam būna atradimas.
– Būtent nuotraukose atradau mane sudominusį menininką. Tų mizanscenų teatrališkumas, groteskas ir konceptualumas yra per seklūs trokštami įvardijimai. Tai vos ne archetipiniai ženklai, žaidybiniai ir kartu labai rimti, lengvabūdiškai kiaurai akėjantys visą civilizaciją – štai taip ir dar šitaip, o tada taip...
– Iš tiesų nuotraukoje gali lyg netyčia pavaizduoti tai, ko pats nežinai. Neseniai per TV „History“ laidą ar gal kitą pamačiau, jei gerai pamenu, majų civilizacijos ritualą, kai vyrai šokinėja per jautį. Nieko apie jį nežinodamas šią vasarą tokią „mizansceną“ esu perteikęs savo nuotraukoje „Pasirodymas su karve“ iš ciklo „Cirkas“, kuris yra knygoje „Mikališkių stebuklai“. Galbūt tikrai mus kažkaip veikia archetipinė atmintis.
– O gal tai būtent tikrų kūrėjų ir menininkų „fenomeno” laukas? Juk tik nuolat ieškodamas naujų kūrybinių išraiškų, nuolat generuodamas savyje naujas idėjas esi meno kūrėjas. Jei sustoji ir pradedi kartoti, ką jau žinai – esi tik geresnis ar blogesnis amatininkas...
– Turbūt taip ir yra. Dar yra labai svarbu, kad turi neprarasti ir išlaikyti jautrumą visose situacijose. Kitaip „užrambėji“, aptingsti, pradedi kartotis. Taip, tada tampi amatininku. Bet reikia kiekvienam menininkui nepasiduoti ir kovoti su savimi.
– Ar neerzina kitų tekstai apie savus kūrinius, aiškinimai?
– Visko būna. Bet kartais žodžiai reikalingi „vertimui“. Žmogus, kuris sugeba matyti ir tavo vizualią kalbą išverčia žodžiais, yra reikalingas.
– Ir vis dėlto toks ryškus slenkstis nuo tapybos prie fotografijos. Tuo labiau kad jau pripažintas tapytojas ir perkamas net svetur, o tada tylos pauzė ir nespalvota fotografija. Kas tai? Nepasitenkinimas, o gal po patirto širdies smūgio akstinas ieškoti kažko naujo? Visai skirtingos nuotaikos. Iki tol ryškių spalvų tapybos etapas, net įžūliai piktoka arogancija...
– Ne tas svarbiausia, kad širdis... Tuo metu buvo apėmęs nepasitenkinimas. Jutau, kad tampu amatininku, kad nejaučiu virpulio. Ir pyktis, ir baimė apėmė. Tada nusprendžiau atsitraukti ir pabandyti fotografiją – kaip išsigelbėjimą. O jaunystėje buvau labai aštrus. Buvau mušeika Dzūkų gatvėje. Vilniečiai gali numanyti, kas tai yra. Nes muštynės Dzūkų gatvėje buvo išlikimo kova. Dešimt kartų esu pabėgęs iš namų ir bandęs miške gyventi kaip indėnas. Tačiau nuo pat jaunystės buvo ir kūryba. Gal pradžioje be to aštrumo ir netaptum menininku? Valia ir užsispyrimas. Buvo labai svarbu įsiteisinti, pareikšti save. Turbūt ir paveiksluose tai atsispindi. O vėliau gal su amžiumi ateina suvokimas ir kitokia patirtis.
– Keista tai, kad išryškinto grotesko fotografijose jauti šilumą, net švelnumą. Mizanscenų pašaipa ir juokas turėtų atrodyti lyg ir piktoki, bet yra kažin kaip atlaidūs. Tos nuotraukos, kur žmogus tarsi Dievas žvelgia iš viršaus į savo tėviškę...
– Na, o kodėl nepažvelgti tarsi Dievas ar vietoj Dievo į kūriniją? Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą... Juk ir Dievas gal mėgsta pasilinksminti? O iš tikrųjų nuo pat pradžių turėjau konkretų tikslą – norėjau tragikomiškumo. Gal ne viskas pavyksta. Tada svarbu parinkti personažus, kurie nebijo būti juokingi. Pažinojau tuos žmones, kurie nebijos apsinuoginti ir pozuoti. Ši knyga „Mikališkių stebuklai“ yra aštuonerių metų darbas. Fotografijas darau kaip ir paveikslą – per metus 15–16 fotografijų, lygiai kaip ir paveikslų. Jos visos apmąstytos, nes reikia tiksliai sugalvoti, kaip padaryti. Pastolius „Žmogui“ reikėjo daryti dvi savaites, tada lyg ir gaila juos išmesti. O pinti dalykai kaip tik tada atsirado.
– Dar vienas itin ryškus ir nustebinęs etapas – pintų skulptūrinių objektų. Toje pačioje „Meno nišos” galerijoje prisimenu 2004–aisiais susižavėjusi žvelgiau į ažūrinę iš vytelių nupintą „suknelę”, kurią lyg ir juokais paskyrei Barborai Radvilaitei.
– Ažūras yra lyg užuomina, išnara... Man jie primena močiutės „kašikų“ pynimą. Iš pradžių pyniau ir raišiojau virvelėmis, dabar jau turiu savą technologiją – sutvirtinu medžio kaištukais.
– Šie trys etapai, kurie taip gražiai dera, šiandien parodoje susilieja tarsi į kodą ar net sugrįžimo temą. Pinti objektai ir nuotraukų mizanscenos „įlipo” į tuos pačius ryškius, bet jau mažiau rėksmingus ir švelnesnius paveikslus. Lyg patirties tyli palaima...
– Su gyvenimo patirtimi keitiesi. Pats požiūris į gyvenimą ir kūrybą minkštėja. Man pradeda patikti tai, į ką anksčiau net nekreipdavau dėmesio. Džiaugiuosi, kad atėjo toks etapas. Man dėl daugelio ankstesnių dalykų dabar gėda, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Bet manau, kad jie man buvo svarbūs savęs suvokimui. Vis dėlto nesmagu prisiminti. Tačiau tuomet aš net negalėjau kitaip pažvelgti. O kai gyveni ir sukaupi patirties, tada negali nesuvokti, kad esi tik dulkė ir tada lyg išsivaduoji ir patiri džiaugsmą.
– Beje, dar buvo pintų paveikslų iš vielelių. Berods 2003–aisiais pamačiusi Šiuolaikinio meno centre net išdrįsau juos pavadinti kičiniais. Gal dėl medžiagos kietumo ir tikro nupinto siužetinio paveikslo. Ar tai buvo tik trumpas eksperimentinis etapas?
– Vielelės atsirado nuo labai keisto projekto – reikėtų dėkoti dailėtyrininkui Ignui Kazakevičiui, kuris Klaipėdoje sugalvojo surengti parodą „Šiuolaikinė Madona“. Sutikau dalyvauti ir... kankinausi, vaikščiojau po bažnyčias ir tada atradau, kad Madona – Dievo Motina dėvi tarsi kasdienį apdarą. Per tas vielytes radau išeitį, radau raktą – nupinti paveikslo apsodą iš vielyčių. O dabar atradau, kad užtenka vien tik „rūbo“ – parodoje eksponuoju tik tą apsodą. Tą darbą pavadinau „Jos apdarais“. Nuo tada atsirado žiogas. Didysis žvelgia iš viršaus į Konstitucijos prospektą, o mažasis kaip tik šiuo metu yra Hamburgo parodoje. Išmokau pinti iš storesnių vielyčių. Pynimas tam tikra prasme – ir kūryba, ir terapija. Grįžti į namus vakare ir pradedi „megzti“. Ir tada randi visiškai savitą kūrybą.
– Vis dėlto pojūčiai pinti iš gyvų vytelių ir vielelių turėtų skirtis, nors terapija gal ir panaši...
– Lazdynų vytelės ir jų paruošimas yra visas ritualas. Žiemą išsiruoši į mišką, su pjūkliuku nupjaunu tinkamas šakeles, tada namie jas nužievinu, išdžiovinu. O tada lenkimas – turi pajusti, kiek galima lenkti. Su kiekviena šakele toks visiškai individualus santykis – lenki, dar duodasi, dar lenki... Kuo toliau, tuo labiau junti ir greičiau dirbi. Ažūro skulptūroms jos suteikia ir lengvumo, ir trapumo, ir tvirtumo. Pynimo iš lazdyno vytelių galimybės yra labai didelės, dabar galvoju apie bareljefus, net sujungti su tapyba. Tai dar neaišku, bet mintys jau sukasi. Pradėjau galvoti net apie vytelių tapybą ant sienos, kai saulės apšviestos jos mes šešėlį, tuos šešėlius pratęsti tapyba...
– Ar prisimeni savo pirmąją parodą? Dabar parodos teikia džiaugsmą ar vargina?
– Pačios pirmosios baisiausiai norisi, baisiausiai jaudiniesi. Pati pirmoji paroda buvo „Planetos“ (dabar – „Skalvija“) kino teatro dešinėje salėje, kuri dabar uždaryta. Po tos parodos jau ryškesnė buvo Jaunimo teatre. Bet pastebėjau, kad ir dabar nervas baisus ima, niekas dėl to nesikeičia. Tas pats koncerto jaudulys, kad žmonės lygins tavo darbus su ankstesniais. Ir pats menininkas lygins save ir pasitikrins, ar pripažins iš naujo tave. O kai tapai iki pat paskutinės akimirkos, pakabini prieš pat parodos atidarymą, kartais susigėsti, ką tu čia...
– Spėju, kad dėl šios parodos negėda...
– Šitą parodą rengdamas pajutau, kad negėda. Nors ne visi paskutiniai darbai čia yra. Taip sutapo, kad į Hamburgo „Galerie mare Liberum“ išsiunčiau „Trilogiją“, sudarytą iš fotografijos, tapybos ir objektų. Pakvietė dalyvauti pati galerija, kuri pamatė mano darbus kitoje šiais metais vykusioje didžiulėje parodoje prie Hamburgo. Šiais metais iš viso dalyvavau keturiose personalinėse parodose, pirmoji sausį buvo fotografijos ir objektų paroda Giedrės Bart galerijoje, Berlyne. Be to, šiemet Vankuveryje tarptautinėje fotografijos parodoje pelniau sidabro medalį ir antrąją vietą už fotografiją „Medėjimas“.
– Kažkaip itin kuklus prisipažinimas, o juk tai tikras pasaulinis įvertinimas.
– Taip, bet net pačiam buvo netikėta. Juk į fotografiją įsiveržiau ne taip seniai. Labiausiai buvau nustebintas, kai po 2002–aisiais surengtos pirmosios fotografijų parodos Savicko galerijoje mano fotografijos buvo atrinktos iš daugiau nei 2000 autorių į penketuką garsiame austrų „Henkelio“ pasaulio fotografijos konkurse, Vienoje. Pats tas nuotraukas nusiunčiau ir nustebau, kad atsidūriau penketuke.
– Ar įmanoma šiandien Lietuvoje gyventi vien iš kūrybos?
– Dabar jau 25 metus gyvenu vien iš kūrybos, nieko kito neveikiu. Šiemet tapybos darbą „Karuselė“, kurios mažas eskizas yra parodoje, nupirko Europos Parlamentas. Man tai malonu, nes jie rinkosi iš kelių autorių darbų.
– Tai kokia gi ta kūrybos paslaptis, kai net iš darbų spinduliuoja palaima...
– Kažkaip nejučia atradau savo kūrybos „sistemą“. Vasarą dirbu su fotoaparatu, rudenį pasiilgstu tapybos, ilgais vakarais – vytelių, o pavasarį – vėl tapybos. Jau nėra to kaip anksčiau nepasitenkinimo, tačiau veikia išoriniai dirgikliai. Turiu tokią svajonę, kad dar man gyvam esant bus talka ir susirinkę žmonės po vieną plytą išardys Valdovų rūmus. Tiesiog savyje susikūriau harmoniją, kai išoriniai dirgikliai manęs jau neišmuša iš pusiausvyros, pačiam norisi išlaikyti harmonijos būseną. Visada mėgau skaityti, gerą muziką, teatrą. Jau visko neaprėpiu, bet svarbiausius reiškinius pastebiu. Net nesistengiant kažkaip savaime žinai, kas yra gera. Anksčiau reikėjo perskaityti 10 puslapių suvokti, ar gera knyga, dabar jau po dviejų puslapių žinai. Šiuo metu skaitau nuostabią Roberto Musilio knygą „Žmogus be savybių“...

– Belieka palinkėti gražių artėjančių Kalėdų ir kūrybingų Naujųjų 2010–ųjų!

Atgimimas