Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '06
Lithuanian Photography, Yesterday and Today '06

Pastaruoju metu vis atviresnės ir nuožmesnės diskusijos apie tai, kokia fotografija  y r a  ir kokia  t u r i  b ū t i, bei supratimo/atstūmimo priešprieša liudija visų lietuvių fotografijos „stovyklų“ suaktyvėjimą bei patvirtina sveiką kūrybiškumą. Nuogąstavimai, kad fotografija išseko, išsigimė ar miršta, yra taip pat tik naujo vyksmo požymis. Tokia situacija skatina atidžiau stebėti ir apmąstyti idėjinio bei technologinio atsinaujinimo procesus. Vis dažniau eskaluojama postfotografijos invazija yra dar gana miglotai apibrėžta vietiniame kontekste, tačiau augantis reiškinys nėra autonomiškas ir izoliuotas nuo „priešistorės“ – naujoji fotografija egzistuoja iki/prieš ir po/už, todėl metraštyje tęsiamas daugiaplanis raiškos formų ir turinio potencialo pristatymas.

Dešimtojo (jau!) leidinio programa apibrėžia šiuolaikinio fotografijos meno Lietuvoje tendencijas, atspindinčias bendrus meno ideologijos pokyčius Europoje. Tarptautiniuose meno festivaliuose vis ryškiau akcentuojamos fotografijos integracinės bei interaktyvios jungtys, mums mūsų laike ir veikiausiai laiku modeliuojančios pranešimus, vis labiau nutolstančius nuo elementarios referencijos ar juo labiau nuo romantizuoto metaforinio vaizdinio. Kontekstuali, dažniau objektyvumą tik simuliuojanti fotografija iš tiesų kaip niekada anksčiau tampa socialia. Ji dirgina politiką, provokuoja miesčioniją ir erzina klasikinės raiškos bei jos sampratos teorizavimo adeptus.

„Teisingo meno“ sargybiniai aršiai puola „naujokus“, orakuliškai skelbdami – tai popsas! Taip, pavyzdžiui, demaskuojama Joanos Deltuvaitės (ir ne tik) buities dokumentacija, kurioje, beje, be ypatingų intelektinių pastangų gali įžvelgti nuosekliai vykdomą fizinio, ne gražaus, o antireklaminio gyvenimo ekspertizę. Kriminalistinė, sociologinė, antropologinė, fiziologinė ir kitokia „-inė“ studija „popso“ kritikų yra atmetama, motyvuojant labai paprastai – todėl, kad! Tokios, su prokuroriško tikrumo gaidele neigimo replikos veikiausiai lydėtų ir šilkografija tiražuotą Marilyn Monroe portretą ar viniplasto mėsainius, jeigu jie nebūtų Andy Warholo ar Claeso Oldenburgo.

Tačiau jau ne pirmą kartą atsinaujinanti fotografija tik patvirtina bendrą meno kaitos ir ją lydinčio inertiško priešinimosi istorinį dėsningumą. Genialaus italo Vasari siūlymas vertinti kūrinius pagal perfetta regola dell’arte (meno tobulumo normą) iki šiol gajus ir tarp kai kurių vietinių fotografijos žinovų, o metraštis, atsiribodamas nuo dogmatizmu grindžiamų kriterijų, pragmatiškai nukreiptas į mūsų laiką, kai „gimsta“ Pukytės, Sireikytės, Inčiūraitės, Valiaugos, Pralgauskai, Didžiapetriai bei kiti, kurie neatstovauja srovėms ar judėjimams, kurie nėra (nebent tik formaliai) susieti ir atpažįstami pagal teritoriją, kurie nepriklauso kokiai nors vienai kartai, kurie tiesiog daro  s a v o  meną šiandien. O vienas geriausių savigynos skydų jiems galėtų būti amerikiečių konceptualisto Josepho Kosutho manifeste paskelbtas nesenstantis pareiškimas: „Vienintelis meno pateisinimas yra menas“.

Tokios ir apskritai jokios priedangos nereikia šių metų pirmojo plano menininkams Svajonei ir Pauliui Stanikams. Vienų nekenčiama, kitų garbinama, tačiau abejingų nepaliekanti jų kultivuojama abjekto estetika ypač išryškėja derinant fotografiją su piešiniu, skulptūra, video. Beje, būtent profesionalių menininkų Stanikų, Algio Griškevičiaus ar Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros, kuriai šiemet sukako dešimt metų (jau!), pedagogų ir jų mokinių idėjų realizavimas fotografijos priemonėmis formuoja aiškų požiūrį į kūrybą – bent jau gali pasakyti, kad jie žino, ką daro. Be to, persirikiuoja kūrybinės „jėgos“ – pagaliau susvyruoja fotomenininko mėgėjo kategorija. Žinoma, profesionalumą visų pirma žymi ne formalus diplomas, o vidinė branda, ką dar kartą patvirtina retrospektyvoje skelbiami amžinatilsį Alfonso Budvyčio, Vito Luckaus, Juozo Kazlausko ir kitų dar plušančių mūsų senų meistrų nauji ar pirmą kartą iškelti kūriniai.

Dar vienas pastebėtas simptomas – Pauliaus Normanto pasitraukimas arba, tiksliau, pasirinkta išėjimo iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos forma. Gal Budos kariui ir nesvetima kova už Šviesą, tačiau jo sąmonė, akivaizdu, buvo apšviesta tik merkantilinėmis ambicijomis. Keliautojo ir pakeliui fotografo kūrinių šiame metraštyje neaptiksit tikrai ne todėl, kad. Taigi pozityvu tai, kad gyvenimas tarp/su fotografija provokuoja tokius apsisprendimus, kad išsigrynina, lai ir skausmingai, tikėjimai ir tikrumai.

Tačiau tų, kuriems egocentriškai rūpi tik jų fotografija ir nusispjauti į who is who (bent norisi tuo tikėti), darbai, vaizdžiai tariant, pakerta kojas. Jūs juos rasit metraštyje.

Photography: It Is and Must Be

Lately, more open and more fierce discussions on what photography  is and what it  should be, as well as the opposition of understanding/rejection, points to the activation of all ‘camps’ in Lithuanian photography and confirms a healthy creativity.  The fears about depletion, degradation or the death of photography are nothing but the sign of a new process. Such a situation encourages more attentive observation and reflection of the processes of ideological and technological renewal.  The ever more often escalated invasion of post-photography is defined still rather vaguely in the local context, yet the growing phenomenon is not autonomous and isolated from ‘pre-history’; the new photography exists until/before and after/later; hence the almanac continues a multi-plane presentation of forms of expression and the potential of the content.

The tenth (already!) publication defines the trends in contemporary photography art in Lithuania that reflect the general changes in art ideology throughout Europe. International art festivals accentuate more and more distinctly the integrative and interactive links of photography that model messages – for us, in our time and, very likely, in time – which move away from the elementary reference and, especially, from a romanticised metaphorical image. Contextual photography that often only simulates objectivity is becoming social as never before. It irritates politics, provokes philistines, and annoys the adepts of classical expression and the theorisation of its notion. 

The guardians of ‘correct art’ fiercely attack the ‘newbies’, declaring, like oracles, that it’s ‘pop’!  This is, for instance, how Joana Deltuvaitė’s (and not only) documentation of the everyday is exposed, in which, incidentally, we can discern a consistently implemented expertise of physical – not beautiful but anti-advertising – life without much intellectual effort.  A criminal, sociological, anthropological, physiological and any other ‘-ical’ study is rejected by the critics of ‘pop’, and the motivation is very simple – because! Such remarks of denial, laden with a prosecutor’s conviction, would very likely accompany Marilyn Monroe’s serigraphic portrait or vinyl hamburgers, were they not by Andy Warhol or Claes Oldenburg. 

However, photography, which is not for the first time undergoing a process of renewal, only confirms the general historical regularity of the change of art and the accompanying inert antagonism. The proposal by the Italian genius Vasari to measure works of art against perfetta regola dell’arte (the standard of perfection in art) is still tenacious among some local photography experts ; meanwhile, this almanac, dissociating itself from dogmatic criteria, is pragmatically directed towards our time, when Pukytės, Sireikytės, Inčiūraitės, Valiaugas, Pralgauskas, Didžiapetris and others are ‘born’, who do not represent trends or movements, who are not (except maybe formally) associated or recognised by their territory, who do not belong to a particular generation, who are simply indulging in  t h e i r  art today. For them, one of the best forms of self-defence  could be the timeless statement proclaimed in the manifesto of the American conceptualist Joseph Kosuth: ‘The only justification of art is art.’

This shield – or any other, for that matter – is irrelevant to this year’s foreground artists Svajonė and Paulius Stanikas. Hated by some, admired by others, yet leaving nobody indifferent, the abject aesthetics that they cultivate becomes especially distinct when combining photography with a drawing, a sculpture and video. Incidentally, it is the realisation of ideas through photography by professional artists like the Stanikas, Algis Griškevičius or the teachers at the Photography and Media Art Department of Vilnius Art Academy (which is already ten years old this year!) and their pupils that is shaping an unequivocal attitude to creative work. At least, you can say that they know what they are doing. Also, the creative ‘forces’ are re-forming: at last, the category of the amateur art photographer is tottering. It goes without saying that professionalism is marked first of all not by a formal graduation diploma but by inner maturity, which is yet again confirmed in the retrospective by the newly discovered or new works of the late Alfonsas Budvytis, Vitas Luckus and Jonas Kazlauskas, and of our still working old masters.

Another observed symptom was Paulius Normantas’ withdrawal, or, to be more precise, the way he chose to leave the Union of Lithuanian Art Photographers. Maybe the struggle for Light is not alien to Buddha’s warrior, but it is obvious that his conscience was lit by exclusively mercantile ambitions. It is definitely not due to because that you will not find the works of this traveller and, on the way, photographer in this yearbook.  Thus it is positive that life among/with photography is provoking such decisions, that beliefs and certainties cleanse themselves, even if painfully.

Meanwhile, the works of those who are egocentrically focused exclusively on their own photography and who are not in the least bothered by who is who (we are  willing to believe that), make one’s legs go weak. You will find them in this yearbook.